Europiečiai nesusitvarko su didžiausia migracijos krize po Antrojo pasaulinio karo. Tūkstančiai pabėgėlių tapo savo nepagrįstų lūkesčių įkaitais – rojų Europoje rasti sunku.
„Jei čia Europa – noriu atgal į Siriją“, – prieš televizijos kameras plūstasi siras, su 2500 nelegalių atvykėlių užrakintas Koso salos stadione Graikijoje. Tūkstantis pabėgėlių be vandens ir tualetų, jie net neturi priedangos nuo saulės, o pirmosios pagalbos tarnyba kas penkiolika minučių gaivina nuo karščio bei troškulio alpstančius žmones. Taip, tai – Europa, kurią pabėgėliai užklupo nepasiruošusią. ES migracijos komisaras Dimitris Avramopoulas rugpjūčio viduryje pripažino, kad migracijos krizė pasiekė aukščiausią tašką nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Vos prieš keliasdešimt metų, per Šaltąjį karą, kai rengtos pirmosios iki šiol galiojančios konvencijos įteisinti pabėgėlio statusą, atvykėliams išaušo bemaž aukso amžius. Tuomet ši sąvoka labiausiai sieta su iš komunistinio bloko bėgančiomis intelektualų šeimomis, menininkais ar persekiojamais komunizmo kritikais. Visi jie dažniausiai buvo laukiami ir prisidėjo prie Vakarų kaip dosnių gelbėtojų įvaizdžio formavimo. Tuometė ideologiškai nuspalvinta pabėgėlio samprata ir atvykėliams suteikiama globa skiriasi nuo vaizdo, kurį pamatytume šiuolaikinėse nelegalių migrantų stovyklose. O ir gelbėtojų įvaizdį Vakarams išlaikyti kur kas sunkiau, nes migrantų problema pasaulyje tampa vis sudėtingesnė ir dažnai atsiremia į ekonominius bei saugumo klausimus, į šoną nustumiami humanitariniai argumentai.
20 iš 28 šalių narių migracijos problemas nurodo kaip svarbiausias ES.
Tai pripažįsta ir europiečiai. Gegužės pabaigoje tyrimų bendrovės „Eurobarometer“ atlikta apklausa rodo, kad net 20 iš 28 šalių narių migracijos problemas nurodo kaip svarbiausias ES. Migraciją kaip pagrindinę bėdą įvardijo vidutiniškai 38 proc. apklaustų Bendrijos gyventojų. Tai net 14 proc. daugiau nei pernai lapkritį. Ekonomikos padėtis liko antroje, o nedarbas – trečioje vietoje.
Kaip tvarkytis su milžiniškais Viduržemio jūra atplaukiančių migrantų srautais, šiemet jau tapo vienu opiausių ES lyderių uždavinių. Apie neatidėliotinų priemonių būtinybę politikai prakalbo šių metų balandį, kai jūra pasiglemžė apie 800 prieglobsčio ieškančių žmonių. Po šios tragedijos ES trigubai padidino finansavimą gelbėjimo operacijoms Viduržemio jūroje, o Europos Komisija ėmėsi iniciatyvos pagal iš anksto nustatytas kvotas visoms ES šalims pasidalyti apie 40 tūkst. migrantų, esančių Italijoje ir Graikijoje.
Jorko universiteto politikos mokslų daktarė Dagmar Soennecken šį Bendrijos žingsnį vertina skeptiškai. „Nors kvotos skamba pagrįstai trumpuoju laikotarpiu, abejotina, ar tai galėtų tapti veiksminga migracijos politika ilgesnėje perspektyvoje. Kvotos tik atidėtų ir prailgintų migrantų integracijos į Europos visuomenę procesus, o būtent operatyvi integracija ir turėtų būti ES politikos tikslas“, – straipsnyje „Migracijos krizė Europoje: link kvotų sistemos pabėgėliams?“ teigia D. Soennecken.
Tuneliu – pas britus
Tūkstantinės atvykėlių minios, kurioms suvaldyti nepakanka infrastruktūros, ne vien Pietų Europos šalių problema. Daugelis pabėgėlių turi tikslą patekti giliau į žemyną, šalis, kurios vertinamos bemaž kaip išsvajotas Eldoradas: Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Norvegiją ar Švediją. Nors šios valstybės, ypač Jungtinė Karalystė, sugriežtino ir dar ketina griežtinti atvykėlių priėmimo tvarką, pabėgėliai vadovaujasi ne detalia migracijos politikos analize, o gandais.
Beveik kasnakt per povandeninį Eurotunelį bėga būriai nelegalių migrantų, kurie rizikuodami gyvybe siekia iš Prancūzijos Kalė miestelio skurdžios pabėgėlių stovyklos patekti į salą kitapus Lamanšo sąsiaurio. Purvas ir skurdas viename turtingiausių pasaulio regionų yra gyvas priekaištas ES, neturinčiai efektyvios strategijos, kaip spręsti šią problemą. Tunelis, kuriame vien šiemet sulaikyti keliasdešimt tūkstančių pabėgėlių, temdo ir Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės santykius. Šalys kaltina viena kitą, kad nesusitvarkoma su migrantais: pernakt apie porą tūkstančių kartų pabandoma patekti į traukinį, užsikabinti už sunkvežimio greitkelyje arba tiesiog gyvais kūnais užkimšti bėgius. Kai kurie bėgliai laimę bando po kelis sykius, nes apsauga naudoja ašarines dujas ir įsibrovėlius grąžina prie tunelio tvoros. Žmonės kartais smarkiai susižaloja ar net miršta.
Jungtinės Karalystės politikams migracija taip pat tapo pagrindine politinės konkurencijos tema. Neretai ši problema dar labiau išpučiama, nei yra realybėje. Nors pastaraisiais mėnesiais Eurotunelis britų politikų įvardijamas kaip bemaž svarbiausias nelegalios migracijos koridorius į ES, išties juo bando patekti tik apie 1–2 proc. pabėgėlių, kuriuos jau priėmė kitos Bendrijos šalys. Vis dėlto britams migracijos klausimas tapo itin opus, ir paaštrėjusi padėtis verčia ieškoti radikalesnių siūlymų – net svarstoma galimybė pasitraukti iš ES.
Užsienyje gimusių, tačiau Jungtinėje Karalystėje gyvenančių piliečių skaičius šoktelėjo nuo 3,8 mln. 1993 m. iki 7,9 mln. 2013-aisiais. Atvykėlių daugėja bemaž kasmet, nors imigrantų srautas buvo sumažėjęs 1996, 2007 ir 2010 m. Svetimšalių skaičius gerokai išaugo 2005 ir 2006 m. dėl ES plėtros į Rytų Europą – tuomet jų padaugėjo 900 tūkst., arba 15 proc.
Nuo 2008 m. Jungtinės Karalystės migracijos sistema paremta taškų principu, kuri pakeitė iki tol dalytus leidimus dirbti, – pastarieji gana greitai galėjo būti pakeičiami britišku pasu. Palyginti su kitomis šalimis nesunkiai įgyjama Jungtinės Karalystės pilietybė masino migrantus. Iki 2008 m. pilietybei gauti užteko šioje šalyje dirbti penkerius metus, mokėti mokesčius, nelaužyti įstatymų ir mokytis anglų kalbos. Dabar įvesta penkių pakopų sistema ir kiekvienoje iš jų skiriami taškai už įgūdžius, kvalifikaciją, darbo patirtį. Tik atitinkamą taškų skaičių surinkęs atvykėlis gali gauti pilietybę.
Jungtinė Karalystė tapo migrantų traukos centru ne tik dėl gana lengvai gaunamos pilietybės, bet ir dosnios socialinių išmokų sistemos. Užtenka šalyje pragyventi mėnesį, kad neribotą laiką būtų imta mokėti pašalpa. Jomis galima pradėti naudotis, jei bendros abiejų partnerių pajamos per metus nesiekia 16 tūkst. svarų sterlingų. Atvykėliai gali pretenduoti į įvairaus tipo pašalpas, populiariausios – laikino nedarbingumo ar būsto pašalpa, kuri išmokama gaunant mažas pajamas, nedirbant arba turint mažiau nei 16 tūkst. svarų sterlingų santaupų. Viena labiausiai viliojančių yra vaiko pašalpa, skiriama dirbantiems ir auginantiems vaiką iki 16 metų arba asmenis iki 20 metų. Šios pašalpos dydis nepriklauso nuo pajamų, todėl ji išmokama visiems, kurie turi teisę ją gauti. Kas savaitę skiriama po 20 svarų sterlingų už vieną vaiką, turint antrą gaunama 13 svarų sterlingų daugiau. Dosni socialinė sistema taip pat suteikia motinystės, paramos, neįgalumo pašalpas, vaiko mokesčių ir darbo mokesčių kreditus.
2010 m. vykusiuose rinkimuose į parlamentą Konservatorių partija žadėjo spręsti su imigracija ir didėjančiu jos mastu susijusias problemas. Žadėta drastiškai sumažinti grynąją migraciją (t. y. atvykstančių gyventi į Jungtinę Karalystę ir išvykstančių iš jos skirtumą) nuo šimtų iki dešimčių tūkstančių. Sugriežtinti pirmos ir antros pakopos tinkamumo dirbti kriterijai. 2012 m. britų valdžia paskelbė, kad siekiant atsivežti sutuoktinį ne iš ES narės, kasmetės pajamos turi būti ne mažesnės nei 18 tūkst. svarų sterlingų. Suma išauga iki 22 tūkst., norint atsivežti vieną vaiką, o už kiekvieną kitą atžalą pridedama dar po 2 tūkst. Tam tikrų pokyčių įvyko švietimo srityje, nes įvedus „patikimo rėmėjo“ statusą net 836 mokymo įstaigos prarado licenciją, leidžiančią atsivežti studentų iš ES nepriklausančių šalių. Šitaip studentų vizų, išduodamų ne Bendrijos piliečiams, skaičius sumažėjo nuo 254 tūkst. 2010 m. iki 193 tūkst. 2012 m.
Sugriežtintos priemonės laukiamų rezultatų nedavė, nes jos skirtos tik ES nepriklausančių šalių piliečiams, o migrantai iš Bendrijos valstybių narių nesusiduria su jokiomis kliūtimis, nors jų skaičius taip pat nemenkas, – ypač daug atvyksta iš naujųjų ES narių. Dėl teisės laisvai judėti Jungtinė Karalystė negali taikyti jiems kvotų, todėl siekiant pažaboti grynąją migraciją atsižvelgiama tik į vieną atvykėlių grupę. Per 10 metų ši šalis nesumažino augančio imigrantų skaičiaus, o 2014 m. šie rodikliai šoktelėjo dar aukščiau.
Todėl britų politikai, kalbėdami apie migracijos valdymą, nevengia užsiminti galintys siekti apriboti ir ES piliečių migraciją. Tokios premjero Davido Camerono užuominos sukėlė didelį Bendrijos lyderių, tarp jų ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, pasipiktinimą, nes tai pažeistų ES piliečių judėjimo laisvės principą. Britų politikai galimybę savarankiškai spręsti migracijos klausimus sieja su Jungtinės Karalystės likimu Bendrijoje. Žinia, D. Cameronas yra paskelbęs, kad dėl ateities ES bus sprendžiama 2017 m. vyksiančiame referendume.
Sutrikusi ES
Vis dėlto pagrindiniai vartai į Europą yra Viduržemio jūra. Čia pabėgėliai labiausiai rizikuoja prarasti gyvybę. Šiemet, kaip ir 2014-aisiais, daugiausia jų žūsta nesaugiais kontrabandininkų plaustais keldamiesi Sicilijos kanalu iš Libijos link Italijos. Šis kelias kur kas pavojingesnis nei kiti. Nors Italija ir Graikija sulaukia panašių migrantų srautų, pernai beveik 2000 jų žuvo bandydami pasiekti Italiją ir tik mažiau nei šimtas – Graikiją. Per vieną iš pastarojo meto gelbėjimo operacijų, rugpjūčio 5-ąją, Italijos pakrančių apsaugos pareigūnai iš vandens išgriebė apie 400 pabėgėlių, kai perpildyta barža nuskendo netoli Libijos krantų. Manoma, kad dar apie 200 galėjo nuskęsti.
Tarptautinės Migracijos organizacijos duomenimis, pernai Viduržemio jūra pareikalavo iš viso 3279 gyvybių, vien šiemet žuvo apie 2000 pabėgėlių – daugiausia metų pradžioje. Iki balandžio pabaigos jūra pasiglemždavo vidutiniškai vieną iš šešiolikos. Europos Tarybai patrigubinus finansavimą gelbėjimo operacijoms, mirčių sumažėjo daugiau nei dešimteriopai.
pirmą šių metų ketvirtį ES oficialaus prieglobsčio paprašė 185 tūkst. migrantų. Net 40 proc. prieglobsčio siekia Vokietijoje.
Rugpjūčio pradžioje Europos Komisija paskelbė suradusi 2,4 mlrd. eurų šalims, kurios labiausiai kenčia nuo migrantų antplūdžio. Pinigai bus paskirstyti 23 prieglobsčio ir migrantų integracijos programoms. Ši iš 2014–2020 m. ES fondų paimta suma šalims bus padalyta per kelerius metus.
Didžiausia finansinės paramos dalis atiteks Italijai – daugiau nei pusė milijardo, kiek mažiau – Graikijai, 447 mln. eurų. Lietuvai migracijos iššūkiams spręsti numatyta apie 17,2 mln. eurų. Šįkart išmokos neskirtos nei Jungtinei Karalystei, nei Prancūzijai, nes jos kovo mėnesį gavo paramos iš ankstesnių programų. Tiesa, tikėtina, kad dar šiemet migracijos krizei suvaldyti bus ieškoma papildomo finansavimo ES biudžete. Tai verčia daryti rekordiškai išaugę į Europą besiveržiančių pabėgėlių srautai – šiemet liepą suskaičiuota, kad vien Graikiją pasiekė beveik 50 tūkst. atvykėlių, o pernai tuo pat metu registruoti 6 tūkst. Italija skaičiuoja per pirmą šių metų pusmetį sulaukusi apie 90 tūkst. pabėgėlių. Šiemet į ES atvyko jau daugiau nei 250 tūkst. migrantų.
Eurostato duomenimis, pirmą šių metų ketvirtį ES oficialaus prieglobsčio paprašė 185 tūkst. migrantų. Net 40 proc. prieglobsčio siekia Vokietijoje, 18 proc. – Vengrijoje, po 8 proc. – Prancūzijoje ir Italijoje, 6 proc. – Švedijoje, 5 proc. – Austrijoje ir palyginti nedaug – 4 proc. – Jungtinėje Karalystėje. Daugiausia prieglobsčio prašytojų yra iš Sirijos, Eritėjos, Nigerijos ir Somalio.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Vokietija yra antra patraukliausia valstybė pasaulyje pagal atvykstančių migrantų skaičių, ją lenkia tik JAV. Vokietija lanksčiausiai priima pabėgėlius iš visų ES šalių, taip pat yra viena mažiausiai per ekonomikos recesiją nukentėjusių Europos valstybių, todėl ypač patraukli įsitvirtinti atvykstantiems iš trečiųjų šalių. Toliau rikiuojasi Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Italija.
Akivaizdu, kad bendro ES sprendimo paieškos, kaip suvaldyti krizę, nebus lengvos. Rugpjūčio pabaigoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel pripažino, kad migracijos problema gali būti daug sudėtingesnė nei Graikijos ar euro klausimai. Ji net užsiminė, gal derėtų pirmiausia pabėgėlius nukreipti į tas Europos šalis, kuriose kol kas nėra daug įtampos dėl pabėgėlių antplūdžio. Bene labiausiai politizuotas pabėgėlių klausimas – Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Pastarojoje per keletą mėnesių pabėgėlių stovyklas bandyta padegti jau 200 kartų.
Kol kas vieninteliai viešojoje erdvėje girdimi siūlymai – griežtesnė kontrolė atskiriant karo pabėgėlius nuo ekonominių. Taip bėgantiems nuo pilietinio karo Sirijoje prieglobstis ir pabėgėlio statusas būtų suteikiamas greičiau, o plūstantys iš Irano, Afganistano ar Pakistano būtų laikomi ekonominiais migrantais ir jiems durys būtų užvertos. Tačiau skeptiškai vertinamos galimybės tokį sprendimą efektyviai įgyvendinti – toks rūšiavimas dar labiau komplikuotų ir taip sudėtingas bei lėtas biurokratines procedūras, be to, pabėgėliai vis naujais metodais mėgina apeiti saugumo sistemą (pavyzdžiui, nusidegina pirštų atspaudus). Vis dėlto svarbiausia ES draskanti dilema – neapsisprendimas, stiprinti „Europos tvirtovės“ sienas ir užkardas ar stengtis būti humaniškiems ir dalytis gerovės valstybės vaisiais su nuo skurdo ir karo bėgančiais nelaimėliais. Pastarasis variantas vis mažiau patinka daliai europiečių, ir politikai reaguoja į jų nuotaikas. Tai leidžia prognozuoti, kad radikalių, prieš migraciją pasisakančių partijų ir politikų Europoje tik daugės.
