Skandinavijos populistai, nudailinę savo ksenofobiją ir pamėginę atsikratyti sąsajų su neonaciais, laiku iškėlė tinkamą klausimą, kurio vengė kitos politinės jėgos, ir šovė į populiarumo viršūnę.
Šiuolaikinių Skandinavijos valstybių raida išsiskyrė politiniu stabilumu ir sklandumu. Kaip IQ aiškino Šiaurės šalis studijuojantis politologas Liutauras Gudžinskas, jose tapatybės politika reiškėsi daug švelniau nei žemyninėje Europoje, kur vyravo aštrios priešpriešos, pavyzdžiui, tarp katalikų ir socialistų, vienas po kito vyko pilietiniai karai ir revoliucijos. „Tokios raidos priežastys įvairios. Protestantizme, kai Bažnyčia yra tautinė, religiniai tikslai labiau sutapo su pasaulietiniais valstybiniais. Vyravo kairės ir dešinės priešprieša ir praktiniai socioekonominiai klausimai, dėl kurių lengviau susitarti. Net ir tarpukariu, kai demokratijoms buvo sudėtinga, šios šalys laikytos idealu“, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Šiaurės Europos studijų centro vadovas L. Gudžinskas.
Tačiau skandinavų tolerancija ir atvirumas nesusiklostė savaime. Būta ir fašizmo, ir kolaboravimo su naciais. Santykiai su Šiaurės Skandinavijos pusiasalio čiabuvių samių bendruomenėmis pasižymėjo diskriminacija ir priverstine asimiliacija. Samių kultūra suvokta kaip atsilikusi ir neverta išlikti, tik XX a. antrojoje pusėje imta suvokti, kad tai atskira tauta, turinti teisę į autonomiją.
Ar tik elito susitarimas?
„Švedijoje prieš kelis dešimtmečius pasiektas sisteminių centro dešinės ir centro kairės partijų susitarimas, jog šalis turi būti iš esmės atvira imigrantams, jei jie pritampa prie visuomenės taip, kad laikosi įstatymų ir yra darbingi, geba save išlaikyti“, – IQ komentavo Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala.
Ar skandinavų tolerancijos ir atvirumo kultūra yra tvari ir įsišaknijusi, ar tik pasyvus visuomenės pritarimas politinio elito susitarimui, atsakyti nėra paprasta. Kai Danijos socialdemokratai šių metų pradžioje pritarė griežtesnei atvykėlių priėmimo politikai, įskaitant dalies jų turto nusavinimą ir draudimą trejus metus pasikviesti šeimos narius, jų populiarumas iškart smuktelėjo 7 proc. Parama atviresnę poziciją užimančioms partijoms išaugo. Taigi paneigtas mitas, kad antiimigracijos politika reitingus veikia kaip mielės.
Izoliacionistiškomis, nacionalistiškomis ir ksenofobiškomis pažiūromis išsiskiriančios partijos Šiaurės šalyse nėra tik pastarųjų metų fenomenas. Danijos tautos partija jau antrą dešimtmetį yra trečioji politinė jėga valstybėje, o pernai tapo antrąja. Norvegijos Progreso partija nuo 1997-ųjų balansuoja 2–3 vietoje. Tiesa, „Tikrieji suomiai“, vėliau persivadinę Suomių partija, reikšmingą palaikymą įgijo tik 2011 m., kaip ir Švedijos demokratai, kurie į parlamentą pirmą kartą išrinkti 2010-aisiais.
Vienintelėje Švedijoje populistai dar nėra dalyvavę formuojant vyriausybę, nes kitos politinės jėgos atvirai sutarė juos atriboti nuo koalicijų. Tačiau Švedijos demokratų partijos palaikymas sausį pasiekė 28,8 proc. Atotrūkį nuo socialdemokratų ji padidino iki 7 proc. ir yra populiariausia partija šalyje. Valdančiųjų socialdemokratų reitingas niekada nebuvo toks žemas – net kai jie buvo opozicijoje.
Jie iškėlė problemą, kurios nereprezentavo jokia kita politinė jėga.
Pasak L. Gudžinsko, prieš 2–3 dešimtmečius besikūrusių šiauriečių populistų šūkiai buvo nukreipti prieš aukštus mokesčius ir biurokratizmą. Bendras imigrantų skaičius Šiaurės šalyse 1990-aisiais tesiekė apie 3 proc., o dabar išaugo iki 13 proc. Nors integracija, palyginti su žemynine Europa, vyko sėkmingiau, vis vien kyla daug bėdų. Pavyzdžiui, imigrantų įsidarbinimo lygis, ypač tam tikrų tautybių moterų, yra gerokai mažesnis nei likusios visuomenės dalies. Kai kuriuose miestuose ėmė kurtis getai, pastaraisiais metais Švedijoje keliskart kilo imigrantų riaušės.
Populistai savo tapatybę ėmė remti daugiausia antiimigracinėmis nuostatomis, ir aštrėjant šioms problemoms jie tampa populiaresni. „Švedijos demokratų partija sukūrė politinę alternatyvą ir iškėlė klausimą, kurio nereprezentavo jokia kita politinė jėga, nes visos laikėsi senojo susitarimo“, – teigė L. Kojala.
Populistų nuostatos tampa patrauklios buvusiems socialdemokratų rėmėjams – žemesnio išsilavinimo ir kvalifikacijos darbininkams, periferijos gyventojams. Jiems didžiausią susirūpinimą kelia baimė, kad atvykėlių „išlaikymas“, kurio jie čia neva ir atvyko, žlugdo gerovės valstybę. O tai puikiai dera su populistų pažadais mažinti mokesčius ir kartu investuoti į infrastruktūrą bei gerinti sąlygas pensininkams.
Be to, anot L. Gudžinsko, siekdamos nebūti izoliuotos, antiimigracinės partijos gerino savo įvaizdį ir bandė atsikratyti stiprių sąsajų su neonacių grupėmis. „Nemaža dalimi joms pavyko, nes jos buvo integruotos į partinę politiką, išskyrus Švediją, kur pasipriešinimas didesnis“, – kalbėjo politologas.
Populistų sulaikymas atribojant juos nuo valdymo turi du galus. Prisiimdami politinę atsakomybę jie turėtų progą pademonstruoti savo greitų receptų vertę ir susimauti. O būnant opozicijoje jiems lengva kurstyti rinkėjų antisisteminius jausmus ir toliau auginti reitingus: štai, mes sulaukėme paprastų žmonių – tokių kaip jūs – pasitikėjimo, atėjome elitui pasakyti jūsų nuomonės, bet jis susitaręs jums atsukti nugarą.
Blogas atsakymas
Pabėgėlių ir migrantų srautas Skandinavijoje nebeatitinka valstybės įstaigų pajėgumų juos tinkamai absorbuoti ir kelia tikrą problemą. Tai nėra tik pagrindo neturinti manipuliatyvi tema kaip Lenkijoje ar Slovakijoje. Žmonės ima manyti, kad ir ligšiolinė atvirumo politika nebuvo visiškai sėkminga. Jei Švedijos demokratai ir kiti šiauriečių populistai kelia pagrįstus klausimus apie imigraciją ir multikultūralizmą, kurių vengė kitos partijos, gal jie – bent jau šiuo aspektu – visai ne populistai?
„Vien tų problemų identifikavimas nėra populizmas. Jis prasideda, kai sudėtingoms problemoms spręsti žadami stebuklingi receptai, kai siūloma alternatyva peržengia sveiko proto ribas. Jie sako, kad mes keliais žingsniais išspręsime multikultūralizmo iššūkius, tik išrinkite mus. Jie siūlo ne visuomenei derėtis ir ieškoti sprendimų, o identifikuoja priešą ir žada greitai jį nugalėti. Akivaizdu, kad Švedijos demokratų siūlomos imigrantų kvotos multikultūralizmo problemų neišspręs“, – svarstė L. Kojala.
Šie populistai savinasi ir tariasi vieninteliai atstovaujantys „švediškumui“, „norvegiškumui“, „suomiškumui“, „daniškumui“, tikriesiems monolitiniams tautos interesams. Problemos keliamos kurstant baimę, pavyzdžiui, gąsdinant visuomenės „islamizacija“. Girdėti ir radikalių pareiškimų, kad imigrantus reikia deportuoti, sekti, policijai leisti suvaržyti jų laisvę, net jei šie laikomi tik potencialiais prasižengėliais. Panašiai – greitai ir represyviai – Vengrijoje Viktoro Orbáno valdžia sprendė benamių problemą – kriminalizuodama miegojimą gatvėje ir daiktų rinkimą.
„Tai populizmas, ir ne visai demokratiškas“, – komentavo L. Kojala.
