Lenkijos katalikų bažnyčia po „Teisės ir teisingumo“ (PiS) pergalės rinkimuose dar giliau įmerkė rankas į šalies politiką. Kai katalikais save laiko 90 proc. lenkų, o Bažnyčia atstovauja tik konservatyviajai jų daliai, kadaise šalį vienijusi institucija šiandien veikia kaip skaldytoja. Taip IQ žurnalistui Ignui Krasauskui sakė Lenkijos savaitraščio „Polityka“ politikos ir religijos apžvalgininkas Adamas Szostkiewiczius.
– Gegužę TNS tyrimas rodė, kad valdančiosios PiS partijos populiarumas siekė 39 proc. O opozicinės jėgos – „Piliečių platforma“ (PO), „Nowoczesna“ („Modernioji“) ir „Kukiz’15“ – kartu tesulaukė 35 proc. paramos. Kitos partijos net neperžengė 5 proc. barjero. PiS sugeba išlaikyti dominavimą net praėjus nemažai laiko nuo rinkimų. Ar jai padeda tvirta pozicija imigracijos klausimu?
– Taip, tai svarbu. Dalis visuomenės pasirengusi tikėti, kad pabėgėliai yra egzistencinė grėsmė, nors nė vienas neatvažiavo į Lenkiją pernai, kai krizė labiausiai augo.
Įdomu tai, kad tokių didelių baimių nebuvo, kai prieš du dešimtmečius didžiulė čečėnų migrantų, daugiausia musulmonų, banga bandė rasti prieglobstį Lenkijoje. Menka dalis iš maždaug 90 tūkst. tuo metu atvykusių čečėnų tebegyvena mūsų šalyje. Dauguma iškeliavo į Vakarus. Jokių teroristinių incidentų nefiksuota. Faktas ir tai, kad nebuvo jokio kultūrinio lenkų ir jų susidūrimo. Dabar situacija kitokia. Beveik kasdien žmonės žiūri ir skaito apie teroro išpuolius, kuriuos vykdo musulmonai, patekę į radikalių džihadistų ideologinę įtaką. Tai išimtys, o ne taisyklė, bet poveikis didžiulis. Baimė plinta greitai.
Bažnyčios, įskaitant popiežių Pranciškų, žinutė, kad demonizuoti migrantus kaip tikrus ar potencialius teroristus yra nekrikščioniška, nepasiekia Lenkijos katalikų bendruomenės. PiS sugebėjo pasinaudoti šiomis baimėmis savo politinėje kampanijoje. Partijos lyderis Jarosławas Kaczyńskis įspėjo lenkus, kad migrantai gali perduoti pavojingų virusų ir bakterijų. Tai suveikė. Lenkai buvo atviresni migrantams prasidedant krizei, o dabar gausiai palaiko antiimigracinę PiS politiką.
Čia esama tam tikros istorinės ironijos. Amžių amžius Lenkija buvo daugiakultūrė, daugiatautė, daugiareligė nacija, kurios istorija baigėsi su Abiejų Tautų Respublikos padalijimais XVIII a. Senojoje Lenkijoje gyveno ir musulmonų totorių bendruomenė. Be to, lenkai patys patyrė migrantų ir pabėgėlių dalią XIX ir XX a. Matyt, šis mūsų dramatiškos istorijos fragmentas jau pamirštas arba ignoruojamas.
– Kaip paaiškintumėte 2015 m. prieš rinkimus įkurtos „Moderniosios“ partijos iškilimą? Neseniai ji buvo pasiekusi net antrą vietą populiarumo reitinguose. Ar tokia sėkmė susijusi su PO nuopuoliu?
– Iš dalies taip. PO jau buvo padariusi tai, ko nepavyko niekam pokomunistinėje Lenkijoje, – laimėjo dvejus rinkimus iš eilės. Ji trečiąsyk nenugalėjo dėl daugybės priežasčių.
Mano manymu, viena svarbiausių politinių aplinkybių buvo tai, kad PO koalicijos partnerė – Lenkijos valstiečių partija (PSL) – prarado žemdirbių paramą. Jie masiškai perėjo į PiS pusę. Kodėl? Ši partija sakė, kad jei laimės, pakels gyvenimo standartus. Ji tai vadino „dobra zmiana“ – pokyčiu į gera. Kiekvienai šeimai pažadėta po 500 zlotų už antrą, trečią vaiką – tai daugybei lenkų reiškia didžiulius pinigus. Be abejo, tai nevienintelė priežastis.
PiS kampanija buvo labai emocinga, joje pasitelktos ir kartais išnaudotos patriotizmo, religijos ir tautinio identiteto temos. Tai buvo labai patrauklu didelei visuomenės daliai ne tik provincijoje, bet ir miestuose. Be to, PiS save statė tradicinės lenkiškosios katalikybės pusėje kaip tikėjimo ir Bažnyčios gynėją.
Atrodo, kad J. Kaczyńskio nuotaika bekompromisė.
„Moderniosios“ iškilimas, kuriam vadovavo politiškai nepatyręs ekonomistas Ryszardas Petru, yra PO nuopuolio šalutinis poveikis. R. Petru buvo naujas veidas, kuris daliai liberalesnių rinkėjų pasirodė žavus, protingas – alternatyva PO. Liberalus, pasisakantis už modernizaciją, proeuropietiškas, bet ne iš PO ir PSL stovyklos, kuri imta matyti kaip pavargusi, stokojanti energijos ir noro kovoti su PiS: kaip dalis problemos, o ne sprendimo. Be to, jie nukentėjo dėl daugybės politinių klaidų ir viešųjų ryšių liapsusų, kilusių iš arogancijos.
– „Modernioji“ – dar viena centro dešinės partija. Kodėl nematome Lenkijoje iškylančios stiprios kairės?
– Senstančio Leszeko Millerio vadovaujami kairieji yra sumišę. Jie pirmąkart nuo 1989-ųjų nepateko į parlamentą. Jų elektorato dalis, kuri labiau susirūpinusi socialiniais klausimais, atsigręžė į PiS. Vilties spinduliu į kairę linkusiems lenkams (tik ne L. Millerio partijai) gali būti nauja iškilusi neosocialistinė partija „Razem“ („Kartu“), laimėjusi 3 proc. balsų. Ši nepateko į parlamentą, tačiau užsitikrino valstybės finansavimą. Kol kas atviras klausimas, ar partija įgis svaresnės įtakos Lenkijos politikoje. Jos atstovai per jauni, pernelyg nepatyrę, atsiskyrėliški.
– Kaip plėtosis Lenkijos politinė sistema? Ar esama ženklų, kad politinė švytuoklė bus ilgam sustabdyta, ir pamatysime populistinį „valstybės grobimą“, kaip kai kurie apibūdina padėtį Vengrijoje?
– Birželį parama PiS ir „Vieningosios dešinės“ sudarytai vyriausybei tebebuvo didžiulė. Jos pagrindiniai teiginiai vis dar patrauklūs, o opozicija taip ir liko susiskaidžiusi. Po rinkimų susikūręs pilietinis judėjimas demokratijai ir įstatymo viršenybei ginti, KOD, vis dar ieško tapatybės. Atrodo, kad J. Kaczyńskio nuotaika bekompromisė. Europos politikos nestabilumas jam padeda. Netikrumo laikais žmonės ieško išsigelbėjimo stipriuose nacionaliniuose mituose ir lyderiuose. Nemanau, kad J. Kaczyńskis yra lyderis, kurio reikia Lenkijai, bet daugybei atrodo kitaip ir tai jam suteikia daug politinės galios. Kur jis ves Lenkiją? Vengrijos, Turkijos, Rusijos pavyzdžiu? Ar jis ves Lenkiją iš ES? Šiais nepasitenkinimo laikais beveik viskas įmanoma.
– Ar esama kokios nors PiS valdžios bei Bažnyčios simbiozės?
– Institucinė Katalikų bažnyčia toliau išlieka veiksniu šalies pokomunistinėje politikoje. Ir dar labiau po 2015-ųjų PiS ir „Vieningosios dešinės“ dvigubos pergalės prezidento ir parlamento rinkimuose. Nemaža Bažnyčios dalis, įskaitant daug vyskupų, kunigų ir pasauliečių katalikų aktyvistų, mano, kad liberalios jėgos yra didesnė grėsmė lenkų vertybėms ir identitetui, nei buvo komunizmas. PiS taip pat yra antiliberali tiek savo mąstymu, tiek veiksmais. Taigi partija ir Bažnyčia reikalingos viena kitai, kad toliau valdytų nemažos dalies visuomenės protus ir širdis.
Popiežiaus Pranciškaus atvirumas visiems stokojantiems, neklausiant apie jų katalikybę, Lenkijoje ne itin vertinamas.
Netrukus po rinkimų vyskupai pareikalavo naujos diskusijos apie abortus. PiS anksčiau tvirtino, kad esamas įstatymas, kuriuo abortai draudžiami, išskyrus išprievartavimo, rimtos grėsmės motinos gyvybei arba rimto vaisiaus apsigimimo atvejais, nebesvarstytinas, tačiau dabar pasakė: gerai, galime padiskutuoti.
– Nesunku nuspėti Bažnyčios nuomonę ir veiksmus dėl tradiciškai fronto linijoje esančių šeimos, LGBT+ teisių ar bioetikos klausimų, tačiau ar ji turi produktyvios arba griaunančios įtakos kituose laukuose?
– Yra daug sričių, kuriose Bažnyčia atlieka teigiamą vaidmenį, pavyzdžiui, socialinė priežiūra, labdara arba pradinis lavinimas.
Ji tradiciška ir socialiai konservatyvi, tačiau taip pat politiškai aktyvi – tai tam tikru atžvilgiu yra tradiciška. Žlugus komunizmui (prie to smarkiai prisidėjo Bažnyčia), vedama kardinolo Stefano Wyszyńskio ir popiežiaus Jono Pauliaus II, ji pasirodė esanti neįgali nutraukti savo ryšius su politika. Tai kelia interesų konfliktus. Viena vertus, Bažnyčia Lenkijoje sako, kad tėra moralinis gidas visuomenei, kurioje daugiau nei 90 proc. katalikų, bet, kita vertus, ji atsidėjo dešiniajai politikai, ignoruodama politinius pasirinkimus, su kuriais save sieja daugybė Lenkijos katalikų. Problema tai, kad kai proteguojami vieni, likę katalikai gali jaustis atstumti. Taigi Bažnyčia, norom ar ne, prisidėjo prie visuomenės susiskaldymo, o ne vienijimosi, kuris yra esminė sąlyga tautai dvasiškai klestėti.
Pastaruoju metu tarp lenkų katalikų kyla antieuropietiškos nuotaikos, kurios akivaizdžiai prieštarauja pamokymams lenkų popiežiaus, kuris yra sakęs: nuo Liublino unijos iki Europos Sąjungos. Tai taip pat prieštarauja jo žodžiams apie tikrąjį patriotizmą, kurio nedera painioti su agresyviu nacionalizmu.
– Kokie Lenkijos katalikų bažnyčios ir, atrodytų, progresyvaus popiežiaus Pranciškaus santykiai?
– Liepos pabaigoje Pranciškus atvyks į Krokuvoje vyksiančias Pasaulio jaunimo dienas. Lenkijoje tebediskutuojama, ar jis kels jautrią migrantų temą, kaip tai darys. Vyskupai čia palaikė jo poziciją, nors tai ir prieštaravo dabartinės valdžios politikai. Pranciškus su savo žinia apie „lauko ligoninę“ dvasiškai ir morališkai sužeistiems ne itin mylimas čionykščių dešiniųjų katalikų. Tiesą pasakius, nepaisant oficialios Bažnyčios vadovų nuomonės, Pranciškaus atvirumas visiems stokojantiems, neklausiant apie jų katalikybę, Lenkijoje ne itin vertinamas. Negirdimas ir jo mokymas apie godumą kaip šiandienos rizikos kapitalizmo variklį.
– Lenkijos „izoliavimas“ Europoje yra tikras ar tik PiS oponentų sukurtas mitas?
– Dabar PiS užsienio politika, atrodo, yra kažkur tarp Rytų ir Vakarų, kad ir ką šie terminai reikštų greitai kintančiame pasaulyje. Sunku suprasti, kaip ši vyriausybė sugeba vykdyti savo „suvereno“ ir pirmo tarp lygiųjų mūsų regione politiką, kai nuolat kelia barnius su svarbiausiais Europos partneriais. Neatmesčiau juodojo scenarijaus, kad Lenkija dėl konfrontacinių valdžios teiginių ir veiksmų gali būti išguita į paraštes. Tai visus mus įstumtų į pavojingą padėtį.
– Naujoji vyriausybė atnaujino prezidento lėktuvo avarijos Smolenske tyrimą. Kokie jo tikslai ir kokį poveikį šis tyrimas gali turėti?
– Tai mįslė. Mano galva, tikslai gali būti du: pasinaudoti naujuoju tyrimu kaip priemone konsoliduoti PiS elektoratą, keliant emocijas daugybei lenkų (nors ir ne visiems), kurie dabar atviriau priima teoriją apie Rusijos konspiraciją, lėmusią dalies Lenkijos elito netektį.
Antra, tai yra dalis PiS istorijos politikos. Joje Smolensko avarija yra žmonių atsibudimo iš, anot valdančiųjų, žiaurios ir netoleruotinos Trečiosios Respublikos, valdomos Donaldo Tusko ir jo kolaborantų. Smolenske atgimė tauta, po penkerių metų ji prakalbo ir į valdžią atvedė PiS. Visa tai prieštarauja faktams: Smolensko avarija buvo ne teroro išpuolis, tiesiog lėktuvo katastrofa, o pernai už PiS balsavo vos trečdalis rinkėjų.
—–
A. Szostkiewiczius
Gimė 1952 m. Čenstakavoje.
Krokuvoje studijavo lenkų kalbą ir literatūrą.
Dalyvavo „Solidarumo“ judėjime, 1981-aisiais socialistinės Lenkijos valdžios buvo pusmetį įkalintas.
Dirbo liberaliame katalikų savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ ir britų BBC radijo Lenkijos padalinyje. Prie savaitraščio „Polityka“ prisijungė 1999 m.
Dažniausiai rašo ir komentuoja religijos ir politikos temomis.
Į lenkų kalbą verčia grožinę ir mokslinę literatūrą.
