Kompensacija Lietuvos žydams gali padėti ne tik išsaugoti paveldą, bet ir atgaivinti bendruomenę. Lietuva dar turi atlikti darbų, kad žydams taptų ateities ir vilties šalimi.
Nors įstatyme, kuriuo žydų reikmėms skiriama 37 mln. eurų, įrašyta, kad tai kompensacija už išlikusius nusavintus bendruomenės pastatus, Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) šios sumos su jokiu konkrečiu turtu nesieja. „Tokio masto praradimus, kokius patyrė žydų bendruomenė per Antrąjį pasaulinį karą, vargu ar įmanoma išmatuoti pinigais. Nereikėtų prisirišti prie skaičiaus, analizuoti, didelis jis ar mažas, veikiau galvokime, ką galime padaryti su juo, kokias vertybes galime puoselėti ir kurti“, – teigė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.
Atrodo, kad Lietuvoje šis klausimas aistrų nebekelia. O ir tarptautiniu mastu, net jei nepasitenkinimą reiškia kai kurios žydų organizacijos, iškalbingiausią tašką padėjo ambasadą Lietuvoje pagaliau atidaręs Izraelis.
„Ta suma bet kuriuo atveju yra simbolinė, – sakė LŽB veikloje nedalyvaujanti žydų kultūros istorikė Lara Lempertienė. – Ir čia nepalaikyčiau tų žydų organizacijų, daugiausia užsienio, kurios kalba, kad tai maža suma. Ji nėra maža arba didelė. Proporcingos sumos negali būti. LŽB, man atrodo, labai teisingai ir teigiamai žiūri į šį Vyriausybės žingsnį, kuris reiškia ir tam tikrų istorijos faktų pripažinimą.“
Dabar ir ateičiai
Į specialiai šioms lėšoms dalyti įsteigtą Geros valios fondą (GVF) gali kreiptis bet kas. Finansavimą keliems projektams įgyvendinti gavo ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, ir įvairių miestų žydų bendruomenės, ir Lietuvos gėjų lyga – Lietuvos ir Izraelio LGBT bendruomenių kultūriniams mainams. Pusę pinigų GVF atideda ateičiai. „Taupome ateities kartoms. Nesinori išleisti, nes ateis toks laikas, kai nebegausime, – yra tik 10 metų. Nėra mechanizmo, kaip tuos pinigus auginti, tad mes dėl infliacijos dalį faktiškai prarandame, bet šie pinigai sukuria labai dideles galimybes“, – kalbėjo F. Kukliansky. Ji tikisi, kad, be paveldo išsaugojimo, kompensacija padės ir žydų bendruomenei suklestėti. Tačiau L. Lempertienė mano, kad Lietuvos žydų demografinė padėtis gana liūdna: „Bendruomenėje dominuoja pagyvenę ir ligoti žmonės, ją veikia tie patys dėsniai, kaip ir visą Lietuvą, kai jaunimas nori išbandyti savo jėgas ir išvažiuoja arba mokytis, arba visam laikui. Be to, žydai turi galimybę išvykti į Izraelį. Tai reiškia, kad stabilus žydų bendruomenės segmentas yra žmonės, kuriems daugiau kaip 50 metų.“
F. Kukliansky, į LŽB atėjusi 2003 m. ir matydama bendruomenės skirtumus, tuo metu taip pat buvo skeptiška, tačiau dabar ji nusiteikusi optimistiškiau – žydų mokykloje, nors ją lanko ne vien šios tautybės vaikai, mokinių nemažėja. Žydų jaunimas išvažiuoja ir net yra skatinamas specialia studijų stipendija. Tačiau grįžta.
Į Vilnių norima pritraukti daugiau religingų žydų. „Bet nėra ritualinės pirties, kuri reikalinga moterims, taigi čia ilgesniam laikui neatvažiuoja religingi žmonės. Dabar ją įsteigsime. Aktyviname religinį gyvenimą, sinagogoje įrengiama košerinė virtuvėlė, kitą sinagogą remontuojame. Manau, kad tai pritrauks tikinčių žmonių į Lietuvą. Litvakiška judaizmo pakraipa pasaulyje labai svarbi ir gerbiama. Mes ne chasidai, neiname rabino klausti, ar pjauti apendicitą. Esame mokslo šalininkai, Gaono sekėjai, ir tokių žmonių pasaulyje yra nemažai. Manau, kad pritrauksime tikinčiuosius, nes Vilnius yra svarbus jų religijai“, – pasakojo pašnekovė.
Anot jos, lietuviškų šaknų turintys Izraelio ar Pietų Afrikos Respublikos žydai nori grįžti ir įgyti pilietybę. Dvigubos pilietybės klausimas Lietuvoje anksčiau strigo iš dalies dėl politikų baimės, kad valstybė neišsimokės teisių į nusavintą privatų turtą prašysiantiems žydams ir jų giminaičiams. Rugpjūčio vidury Vyriausybė pritarė parlamentarų iniciatyvai referendumą dėl dvigubos pilietybės surengti kitąmet spalį per Seimo rinkimus, bet ir vėl nuogąstaujama, kad didelė dalis lietuvių kilmės žmonių gali būti palikti už borto.
Kitas žingsnis
Pilietybės neturintys asmenys negali kreiptis dėl turto grąžinimo ar kompensavimo, tačiau šis klausimas – kitas eilėje.
„Daugybę metų tarptautinės organizacijos taktiniais sumetimais jo nekėlė kaip prioritetinio, nes labai sunkiai buvo sprendžiamas bendruomeninio turto restitucijos klausimas, – sakė F. Kukliansky. – Dabar jis keliamas itin atsargiai. Galbūt galėtume kalbėti apie simbolinę kompensaciją, bet tiems žmonėms negalima pasakyti, kad visi Lietuvos piliečiai turi teisę, o jūs – ne. Tai moraliniu ir teisiniu požiūriu neteisinga. Kaip šis klausimas bus sprendžiamas, sunku pasakyti. Per pirmą posėdį Vyriausybėje sutarėme išnagrinėti teisės aktus. Žiūrėsime, ką galima padaryti.“ Klausimas, neskaitant žydų paveldo ir švietimo, keliamas prie Vyriausybės įsteigtoje komisijoje, kurioje dalyvaus įvairių valdžios institucijų, Lietuvos ir pasaulio žydų atstovai.
Moralinė restitucija
Kultūros istorikė L. Lempertienė kalba ir apie moralinę restituciją: „Ją suprantu kaip žydų ir ne žydų norą žinoti savo praeitį ir drąsiai žiūrėti jai į akis. Nepristatau šio termino kaip egzistuojančio, tai individuali vartosena ir ne kiekvienas tam pritars.“ Pašnekovė turi galvoje kelias savanoriškas iniciatyvas, vienos jų – Litvakų kapinių katalogo – mastas verčia kilstelėti antakius.
„Prie šios privačios iniciatyvos dirba trys žmonės ir daugybė savanorių – kraštotyrininkų, mokinių ir kitų. Viskas veikia taip: kas nors detaliai nufotografuoja kapines, antkapius, tuomet vaizdinė informacija iššifruojama, epitafijos išverčiamos į anglų kalbą ir visa tai – vaizdai ir tekstai anglų bei hebrajų kalbomis – paskelbiama duomenų bazėje. Viena San Fransisko žydų mokykla nusprendė prisidėti, nors jos atstovai niekada nebuvo Lietuvoje. Vasarą atvažiuoja vokiečių protestantų. Dabar sumegztas stebuklingai efektyviai veikiantis tinklas. Sakyčiau, tai – tobulas pavyzdys. Pinigų niekas negauna“, – pasakojo L. Lempertienė.
Savanoriai išvalė apleistą Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui priklausantį Žemaitijos gatvėje esantį pastatą, kuriame veikė geto biblioteka ir virė geto kultūrinis gyvenimas. Patalpose surengti Abrahamo Sutzkeverio knygos „Žaliasis akvariumas“ skaitymai. „Jie neprašė jokių lėšų, tiesiog atėjo ir padarė. Tai aš laikau tikra moraline restitucija, būtent dėl to, kad niekas iš dalyvaujančių to taip nevadina. Jie tai daro dėl savęs“, – teigė istorikė.
Per atminimo akciją „Vardai“ Vilniuje valandų valandas skaitomi tūkstančių geto kalinių vardai. Aukos taip prisimenamos ir kituose miestuose.
Anot L. Lempertienės, daug žydų, ypač iš užsienio, skundžiasi, kad Lietuvoje nerastas, neišsaugotas žydų paveldas. „Bet jie nemato to, kiek išsaugota, – sakė mokslininkė. – Žmonės, kurie tai daro, atlieka moralinę restituciją, nes jie žydams suteikia vilties, o ši – neįkainojama.“
10 faktų apie kompensaciją
2011 m. priimtas Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas.
Pagal jį nuo 2013-ųjų per 10 metų specialiai įstaigai bus pervesta 37 mln. eurų kompensacija, kurios suma yra galutinė.
Lėšas priima ir projektams skirsto specialiai tam įsteigtas GVF.
Pinigai gali būti skiriami tik žydų religijos, kultūros, švietimo, mokslo, sveikatos ir sporto projektams Lietuvoje.
Projektus gali teikti bet kurios – ir ne žydų – organizacijos.
GVF valdo 11 asmenų valdyba su dviem pirmininkais – LŽB vadove F. Kukliansky ir Amerikos žydų komiteto tarptautinių reikalų direktoriumi Andrew Bakeriu.
GVF turi kasmet teikti finansines ataskaitas Seimui ir Vyriausybei, pastaroji skiria fondo valstybinį auditą.
0,87 mln. eurų fondo lėšų skirta per Antrąjį pasaulinį karą nuo totalitarinių režimų Lietuvoje nukentėjusiems žydams tiesiogiai paremti.
Fondas gali iš valstybės priimti ir žydų kultūros, švietimo ir mokslo tikslams naudoti nekilnojamąjį turtą, kurio vertė būtų išskaičiuojama iš kompensacijos sumos.
Pusė fondo kasmet gaunamų lėšų neišdalijamos ir atidedamos ateičiai.
