Kairysis populizmas tradiciškai paplitęs Lotynų Amerikoje, tačiau pastaroji pasaulinė finansų krizė kairiųjų pozicijas sustiprino ir keliose Vakarų valstybėse.
Daugiausia dėmesio pritraukę kairiojo populizmo proveržiai yra „Occupy“ protestai JAV, Ispanijos „Podemos“ ir Graikijos „Syrizos“ judėjimų iškilimas, komiko Beppe’s Grillo populiarumas Italijoje, Jeremy Corbyno pergalė Jungtinės Karalystės Leiboristų partijos vadovo rinkimuose ir didžiulio palaikymo sulaukusi Bernie Sanderso kampanija JAV Demokratų partijos kandidato į prezidentus rinkimuose. Šie judėjimai skirtingi, tačiau juos vienija tam tikri bendri pasaulėžiūros elementai.
Visų pirma, kairieji populistai pasaulį mato per juoda – balta optiką. Jie suskaldo visuomenę į dvi homogeniškas, viena kitai priešiškas grupes: nekaltą, tyrą „liaudį“ ir korumpuotą, grobuonišką „elitą“. „Žmonės“ yra absoliučiai nekalti ir teisūs, o valdančiojo elito atstovai – iš pašaknų korumpuoti, visuomet pasiryžę kuo daugiau prisigrobti, nors „paprasti žmonės“ vargsta ir badauja. Ši nuostata ypač išpopuliarėjo per finansų krizę, kai visas finansų sektorius („bankininkai“) buvo apkaltintas sukėlęs ekonomikos nuosmukį, dėl kurio staigiai išaugo nedarbas.
Pabrėžtina, kad šioje retorikoje „žmonės“ ir „elitas“ suvokiami kaip nedalomi monolitai. Kairieji populistai nepripažįsta jokių skirčių „liaudies“ ir „elito“ kategorijose – jiems nusispjauti, kad tarp „paprastų žmonių“ pasitaiko tinginių, vagių ir nemokšų, o tarp valdančiųjų yra geranoriškų, sąžiningų ir gerovę kuriančių asmenų. Populizmą žymi valingas tikrovės supaprastinimas. Kuo mažiau niuansų ir išlygų, tuo paprasčiau pritraukti platesnes mases, kurios neturi nei noro, nei laiko gilintis į sudėtingus ekonomistų ir politologų aiškinimus. Populizmas paremtas emocijų – baimės, pykčio, apmaudo – kurstymu. Jis leidžia nekritiškai, aklai susitapatinti su populistiniais vaizdiniais ir simboliais.
Graikijos atvejis
Prieš 8 metus Graikijos anarchistai ir kraštutiniai kairieji surengė masines riaušes, kurios paklojo „Syrizos“ sėkmės rinkimuose pamatus. Kairiųjų aktyvistų tekstus, manifestus ir pamfletus tyręs Bornmuto universiteto lektorius Romanas Gerodimas pastebėjo kelis įdomius retorinius aspektus, kurie leidžia geriau suprasti kairiojo populizmo fenomeną ne tik Graikijoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje.
Viena vertus, tyra ir visuomet teisi „liaudis“ raginama smurtu priešintis supuvusiam „elitui“. Kita vertus, tekstų autoriai tuos pačius „paprastus žmones“ traktuoja kaip pasyvią, lengvai manipuliuojamą ir eksploatuojamą masę, kurią kontroliuoja valdantysis režimas. Pasak kairiųjų autorių, žmonės net nesuvokia esantys pavergti aukštesnės jėgos – nesvarbu, tai būtų kapitalizmas, vartojimo kultūra ar valstybė.
Paradoksas akivaizdus: asmenys, kurie raginami ryžtingai naikinti esamą sistemą, vertinami kaip subjektiškumo ir atsakomybės jausmo stokojantys statistiniai vienetai, nesuvokiantys savo pavergtumo būsenos. Pavojingiausias šios aiškinimo schemos momentas yra tai, kad tokių tekstų autoriai sau taiko išimtį: jie tapatinasi ir solidarizuojasi su „paprastais žmonėmis“, bet išlaiko distanciją, nes jie jau neva perprato, kaip viskas yra iš tikrųjų, o „liaudis“ vis dar nieko nesupranta.
Būtent čia slypi totalitarinis bet kokio, taip pat kairiojo, populizmo potencialas. Kaip naivios ir pasyvios aukos traktuojami žmonės raginami paklusniai palaikyti naujuosius lyderius, kurie prisistato tikrąją dalykų padėtį suvokiančiais išminčiais. Kritikuojamos visos hierarchijos ir apskritai pati hierarchijos samprata, tačiau kartu skelbiama kone mesianistinė vizija, kuri tegali būti įgyvendinta iš viršaus, vadovaujant šiems visažiniams.
Šitaip pakartojama ta pati kairiojo aktyvizmo logika, jau išbandyta jakobinų ir bolševikų: tie, kurie neva perpranta tikrąsias nelygybės priežastis ir pasiūlo „teisingus“ visuomenės „išlyginimo“ receptus, reikalauja visiško hierarchinio paklusnumo. Tokie aktyvistai įsitikinę, kad tik griežtai sustyguotas pasipriešinimo judėjimas pajėgus nuversti tvirtai įsišaknijusią senąją sistemą. Aklas masių palaikymas tampa būtina visos visuomenės „emancipacijos“ sąlyga.
Parlamentarizmo atmetimas
Totalitarinį kairiojo populizmo potencialą atskleidžia ir kiti R. Gerodimos tyrimo aspektai. Kairiųjų aktyvistai nepripažįsta jokių kompromisų su valdančiuoju elitu. Šiuos jie vertina kaip esamos sistemos spąstus – bet koks kompromisas esą tik prailgintų dabartinio status quo egzistenciją. Populistai pasisako už „totalią destrukciją kaip tikslą savaime“.
Jie ilgisi smurto ir masių vieningai tariamo „Taip!“ bei ryžtingo revoliucinio atsako į „sisteminę diskriminaciją“.
Kompromisų paieška, derybos ir diskusijos – tai parlamentinės, atstovaujamosios demokratijos bruožai. Visai nenuostabu, kad kairieji populistai juos taip nuožmiai kritikuoja, – jaunieji aktyvistai trokšta grįžti prie tiesioginės demokratijos, kurioje „liaudis“ tiesiog pritartų ir sektų iš paskos apšviestiesiems lyderiams. Jie ilgisi smurto ir masių vieningai tariamo „Taip!“ bei ryžtingo revoliucinio atsako į „sisteminę diskriminaciją“.
Kaip ir dešinieji populistai, kairieji negali pakęsti liberaliosios demokratijos institucijų – jas vertina kaip „neautentiškas“ ir nutolusias nuo tikrųjų žmonių problemų. Populizmas pasižymi tuo, kad konkrečioms institucijoms atstovaujantys asmenys tapatinami su pačiomis institucijomis. Taip kairieji nukreipia „liaudies“ pyktį prieš tuos santvarkos elementus, kurie nuosaikiems kairiesiems suteikia galimybę taikiai – nepažeidžiant atstovaujamosios demokratijos principų – gerinti „paprastų žmonių“ padėtį.
Kraštutiniai kairieji nori įpiršti iškreiptą politikos supratimą. Jais remiantis, esama tik vieno lemtingo pasirinkimo: arba šaltas, nutolęs institucionalizmas ir biurokratizmas, arba iracionalus, smurtingas priešiškumas tiesioginiuose gatvės susidūrimuose. Paralelės su tarpukario fašistine logika šiuo atveju yra akivaizdžios ir gąsdinančios.
Antisionizmas – paslėptas antisemitizmas
Kairieji populistai tradiciškai agresyviai nusiteikę prieš Izraelio politiką Gazos Ruože ir Vakarų Krante. Izraelio politikos kritika yra visiškai legitimi, teisės kritikuoti šią valstybę niekas neginčija. Tačiau kraštutinių kairiųjų antisionizmas neretai perauga į nenuoširdžiai maskuojamą antisemitizmą. Tie, kurie garsiausiai šaukia apie rasizmo problemą, patys dažnu atveju yra rasistai.
Apie šią problemą pastaruoju metu kalbama vis garsiau. Žinomi kairiųjų dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkai Jonathanas Freedlandas ir Nickas Cohenas, taip pat intelektualas ir istorikas Simonas Schama atkreipė dėmesį į antisemitizmo problemą Leiboristų partijos gretose. Pasak jų, antisionizmu pridengtas antisemitizmas politinėje organizacijoje paplito jos pirmininku tapus kraštutiniam kairiajam J. Corbynui, kuris bičiuliaujasi su keliais žinomais antisemitais, o „Hezbollah“ ir „Hamas“ yra pavadinęs „draugais“.
Oksfordo universiteto Leiboristų klubo pirmininkas Alexas Chalmersas neseniai atsistatydino dėl klube įsigalėjusio rasizmo. Jis paminėjo atvejį, kai kilo iniciatyva kaskart pamatytą vieną žydą studentą išvadinti „purvinu sionistu“. Partijos aktyvistas Gerry Downingas paskelbė, esą marksistai turi išspręsti „žydų klausimą“. Kita aktyvistė Vicky Kirby užsiminė apie žydų „dideles nosis“ ir pareiškė, kad „sionistų Dievas“ greičiausiai yra Hitleris.
Pasak J. Freedlando, antisionizmas yra viso pasaulio žydus įžeidžianti ideologija, nes perša mintį, kad jie neturi teisės į valstybingumą. Kaip rodo apklausos, dauguma ne Izraelyje gyvenančių žydų jį laiko savo tapatybės dalimi. Tai nereiškia, kad jie nekritikuoja Izraelio veiksmų – tiek šioje šalyje, tiek užsienyje gyvenantys žydai nevengia kritikuoti Benjamino Netanyahu vyriausybės politikos, nausėdijų plėtros ir t. t. Tačiau valstybę jie skiria nuo vyriausybės. Teisė į valstybingumą ir konkrečios vyriausybės sprendimai – ne tas pats.
Kairieji populistai nepripažįsta tokių perskyrų, niuansų ir apskritai konkretikos. „Sionizmas“ apima viską, kas jiems nepatinka. Ši sąvoka apeliuoja ir į antiamerikietiškumą, antikapitalizmą ir antivakarietiškumą. Kaip rodo tyrimai, kairiųjų pamėgta „neoliberalizmo“ kritika dažnai primena liūdnai pagarsėjusių „Siono išminčių protokolų“ siužetą, kuriame niekam nematomi žydų bankininkai už uždarų durų susitaria užvaldyti visą pasaulį. Tai tik dar kartą patvirtina, koks pavojingas kairiojo populizmo fenomenas. Pasitelkdamas paprastus, emociškai paveikius vaizdinius ir simbolius, jis suskaldo pasaulį į priešiškas jėgas ir taip skatina neapykantą.
