Vilniaus krašte kalbų apie ekonominį stiprėjimą nesiseka paversti rezultatais.
Sostinę supantys Vilniaus, Šalčininkų ir Trakų rajonai, atrodytų, turi visas sąlygas klestėti, tačiau daugeliu rodiklių yra vieni šalies autsaiderių – vidutinis atlyginimas, tiesioginės užsienio investicijos ir nedarbo lygis nesiekia valstybės vidurkio (žr. lentelę). Kiek geresnė padėtis Trakuose, kur sėkmingiau tvarkomasi su nedarbu.
Praėjusią vasarą lankydamasis Šalčininkuose premjeras Algirdas Butkevičius žurnalistams teigė, kad šio rajono geografinė padėtis aukso vertės, ypač palanki verslui ir turizmui skatinti. Kaip stiprybę geografinę padėtį įvardija ir vietos vadovai. Vilniaus rajonas neretai pabrėžia nedidelį atstumą nuo sostinės, o tai palanku verslo plėtrai. Šalčininkai primena esantys šalia Baltarusijos, gyventojai laisvai kalba net keliomis slavų kalbomis. Galbūt tai lemia, kad Šalčininkai patrauklūs logistikos verslui.
„Mūsų rajone nedaug darbo vietų, tačiau žmonės moka rusų, lenkų kalbas ir tuo naudojasi ieškodami darbo logistikos srityje“, – teigė Šalčininkų autotransporto įmonės savininkas Tadeušas Romanovskis. Nemažai šio rajono gyventojų dirba Lietuvos logistikos milžinėje „Girtekoje“, vietos bendrovėse „Lotos Baltica“, „Sontransa“, „Olertros logistika“, „Gulija“ ir kitose. Vairuoti vilkiką neretai renkasi vietos jaunuoliai. „Tai gana populiaru. Jau stodami mokytis jie žino, kad krovinių vežimo srityje jiems visada bus darbo ir galimybių gauti atlyginimą kaip Vilniuje“, – pasakojo T. Romanovskis.
Nors krovinius veža nemažai Šalčininkų gyventojų, šio verslo perspektyvos regione bent kol kas perdedamos. Pasak „Investuok Lietuvoje“ regionų plėtros koordinatorės Rugilės Andziukevičiūtės, arčiau Vilniaus esančioje šiaurinėje Šalčininkų rajono dalyje, netoli vienos pagrindinių transporto arterijų tarp Rusijos ir Vakarų Europos, galėtų įsikurti nebent mažesnių vežėjų įmonių ar jų terminalų. Šalčininkai juos galėtų prisivilioti pigesne žeme, palyginti su sostine ir Vilniaus rajonu. Vis dėlto, R. Andziukevičiūtės nuomone, tikėtis sukurti didelį logistikos centrą Šalčininkuose kažin ar galima.
Pramonės galimybės ribotos?
Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis LRT teigė, kad nekilnojamojo turto, darbo jėgos kaina, geras susisiekimas ir išsaugota infrastruktūra Pietryčių Lietuvoje suteikia puikias sąlygas pramonei plėtoti ir stabilesnėms darbo vietoms kurti.
Tačiau pasinaudoti tokiais pranašumais stambiojo kapitalo atstovai neplūsta. Šiuo metu Vilniaus krašte veikia kelios didelės bendrovės. Trakų rajone įkurta cigarečių filtrų gamykla „Nemuno banga“, darbu aprūpinanti Lentvarį ir gretimas gyvenvietes. Vilniaus rajono Čekoniškių kaime yra viena didžiausių Baltijos šalyse pakavimo medžiagų gamybos įmonių „Lietpak“, įsteigusi daugiau nei 600 darbo vietų aplinkiniams gyventojams. Pabradėje (Švenčionių r.) esančioje užsienio kapitalo medicininių prekių gamykloje „Intersurgical“ dirba beveik 2000 žmonių. Jašiūnuose (Šalčininkų r.) veikia viena stambiausių Lietuvoje plastiko perdirbėjų „Polivektris“, darbą užtikrinanti 150 gyventojų.
Nedaugelis merų suinteresuoti pritraukti investicijų. Jie dažnai nesijaučia už tai atsakingi ir tam neskiria pakankamo dėmesio.
Norint sparčiau kilstelėti investicijų rodiklius, šiems rajonams būtina pritraukti daugiau verslo, statyti daugiau gamyklų, kurti naujų darbo vietų. Vis dėlto net ir čia įsitvirtinę verslo senbuviai skundėsi sudėtingomis sąlygomis plėstis.
„Pietryčių Lietuvoje vienas pagrindinių trikdžių plėstis yra žemės planai. Mes matome šimtus hektarų dirvonuojančios žemės, tačiau tai nereiškia, kad galima ją panaudoti naujiems produktams kurti. Sudaryta daug dirbtinų kliūčių, nėra įgyvendinamųjų teisės aktų arba jie traktuojami pagal kiekvieno valdininko suvokimą“, – prieš porą metų delfi.lt teigė „Lietpak“ vadovas Pranas Kiznis. Prieš kelerius metus korupcija apkaltinti ir keli savivaldybių atstovai, vengę išduoti leidimus (Dializės centro byla Trakuose), arba jie kišo pagalius į ratus politiškai nepalankiems verslininkams („Polivektrio“ ir Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nario Jerzy Borkovskio konfliktas).
„Nedaugelio savivaldybių tarybos ir merai suinteresuoti pritraukti investicijų. Jie dažnai nesijaučia už tai atsakingi ir tam neskiria pakankamo dėmesio. Tokiu atveju bet kokie išorės verslininkų bandymai steigti įmones susiduria su tiesioginiu ar netiesioginiu kyšių reikalavimu. Tai sunkiai įveikiamas barjeras, užtikrinantis, kad savivaldybėse ir rajonuose nebus nei investicijų, nei gerai mokamų darbo vietų“, – IQ aiškino „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Politinis susipriešinimas su vietos tautinėmis mažumomis Vilniaus krašte padėties taip pat nepalengvina.
Dirbtiniai barjerai, vietos valdžios abejingumas, nesugebėjimas pritraukti užsienio investuotojų ir žema gyventojų kompetencija yra dažniausiai įvardijamos priežastys, atbaidančios verslininkus nuo investicijų Pietryčių Lietuvoje.
„Tai iš tiesų yra vištos ir kiaušinio klausimas. Rajonuose nėra kvalifikuotų darbuotojų, todėl sunku pritraukti investicijų, o kvalifikuotų darbuotojų nėra todėl, kad didesnės įmonės ten neinvestuoja. Tokia padėtis vyrauja iš esmės visuose mažesniuose Lietuvos rajonuose“, – kalbėjo N. Mačiulis.
Galima atrasti ir istorinių nuosmukio priežasčių. „Šalčininkai neturi gamybos tradicijų, juose niekada nebuvo plačiai žinomų gamyklų. Nors rajone ir yra keli gamybos perliukai, jame visuomet dominavo prekyba ir žemės ūkis“, – IQ sakė R. Andziukevičiūtė. Pasak jos, Šalčininkų rajono savivaldybė aktyviai domisi, kaip pritraukti investicijų, tačiau pirmiausia valdžia turėtų turėti viziją, kuria vadovaudamasi kryptingai sudarytų sąlygas vietos ar užsienio investuotojams ateiti.
Be abejo, konstruojant regionines vizijas nereikėtų tikėtis, kad rajonai gali pasiekti didmiesčių ekonominį mastą. „Rajonų rodikliai dažnai ir būna prastesni. Manau, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų atvejais kalbame apie, galbūt, nerealizuotą potencialą, kurį sunku tiksliai įvertinti“, – žurnalui teigė Lietuvos laisvos rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Sotūs pažadais
Turizmas – dar viena verslo sritis, kurioje matoma daug galimybių, bet mažai rezultatų, nors rajonuose gausu miškų, ežerų, istorinių objektų. Šiuo atžvilgiu nepralenkiamu būtų galima laikyti Trakų rajoną – jis arti sostinės, jame daug paveldo objektų ir gražių ežerų. Turistai ir poilsiautojai čia plūsta, tačiau ilgiau nepasilieka – dažniausiai tą pačią dieną traukia namo ar į viešbutį Vilniuje.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad net pačiuose Trakuose trūksta ir įdomių pramogų, ir aukšto lygio viešbučių, maitinimo įstaigų. Kaimiškose vietovėse taip pat reikėtų gerinti poilsio infrastruktūrą, nes konkurencija didelė – ežerais garsėjančių Molėtų ar Ignalinos rajonų verslininkai taip pat taikosi į klientus iš sostinės, ką ir kalbėti apie gerokai į priekį išsiveržusius šalies kurortus.
Valstybės pastangos padėti Vilniaus kraštui yra menkos ir chaotiškos. Seime pasiūlytas Pietryčių Lietuvos regiono plėtros fondo projektas šiemet Vidaus reikalų ministerijos pavadintas nereikalingu. O premjeras teigė, jog Vilniaus krašte reikia ne fondus kurti, bet suteikti regioninės plėtros programos (ji kol kas nepristatyta) meškerę, kuria regionas galėtų naudotis. Metafora graži, bet sėkmės receptu tai sunku pavadinti.
