Rusijoje dar išliko Kremliui oponuojančios žiniasklaidos: iš buto transliuojanti TV, populiari Maskvos radijo stotis, keli laikraščiai ir interneto portalai. Kai kurie jų irgi taikosi į Baltijos šalių auditoriją.
Naujienų portalas „Novaja gazeta Baltija“ į Lietuvos žiniasklaidos rinką įžengė tyliai. Gruodžio 9-osios vakarą Vilniaus „Vartų“ galerijoje vykęs interneto svetainės pristatymo renginys sudomino vos keletą Lietuvos žurnalistų, politikų ir vietos rusų bendruomenės atstovų. Iš Maskvos atvykęs laikraščio „Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas kalbėdamas apie plėtrą į Baltijos šalis akcentavo moralinius aspektus, o ne verslo argumentus: „Ne visi Rusijos gyventojai pritaria Dūmos pirmininko pavaduotojui, siūlančiam nuo žemės paviršiaus nušluoti Stambulą“ (mintyse jis turėjo Vladimirą Žirinovskį, garsėjantį grėsmingais pareiškimais, – IQ past.).
Baltijos šalyse net gana populiarūs portalai vietos kalbomis yra nuostolingi, laikraščiai netenka skaitytojų ir reklamos, tad rusų žingsnis čia plėtoti naujienų portalą, o pavasarį galbūt pradėti leisti savaitraštį racionaliai sunkiai paaiškinamas. Juolab kad pati „Novaja gazeta“ Rusijoje išgyvena ne pačius geriausius laikus, šis valdžiai nepalankus laikraštis visuomet balansavo ant išlikimo ribos.
Tris kartus per savaitę leidžiamo laikraščio vienas akcininkų oligarchas Aleksandras Lebedevas, kuriam taip pat priklauso Jungtinės Karalystės dienraštis „The Independent“ ir dar keletas leidinių, pavasarį pareiškė daugiau nebeskirsiantis pinigų laikraščio „Novaja gazeta“ veiklai. Dar vienas leidinio dalininkas yra paskutinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas. Jis su A. Lebedevu formaliai valdo 49 proc. laikraščio akcijų, likusi dalis priklauso redakcijos darbuotojams. M. Gorbačiovas su „Novaja gazeta“ yra nuo pat įkūrimo 1993 m., tuomet dalį Nobelio premijos skyrė redakcijos kompiuteriams pirkti. Netrukus įsilaužus į patalpas šie kompiuteriai buvo pavogti, o M. Gorbačiovas dar ne kartą gelbėjo laikraštį. Vienas vagių paliktas monitorius iki šiol saugomas redakcijos muziejuje.
M. Gorbačiovas su „Novaja gazeta“ yra nuo pat įkūrimo 1993 m., tuomet dalį Nobelio premijos skyrė redakcijos kompiuteriams pirkti.
Laikraščio „Novaja gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus pirmasis pavaduotojas Sergejus Kožeurovas kalbėdamas su IQ pripažino, kad vien iš reklamos ir skaitytojų leidinys Rusijoje neišgyventų, išsilaikyti padeda parama. Keletą kartų pakartojus klausimą, kodėl nuspręsta investuoti Baltijos šalyse, S. Kožeurovas galiausiai atsakė: „Mums tai mažo biudžeto projektas“ (Kiekvienoje iš Baltijos valstybių sostinių kol kas dirbs po vieną žmogų, portalo vyriausioji redaktorė įsikūrė Vilniuje). Tuo metu suskambėjo D. Muratovo telefonas, o šiam atsiliepus ir pasitraukus kalbėtis į šalį, S. Kožeurovas ištarė: „Mūsų gelbėtojas skambina. Jau įpusėjęs devintą dešimtį, duok Dieve, jam sveikatos.“
„Novaja gazeta“ savo stipriąja puse laiko žurnalistinius tyrimus ir, kaip sako patys darbuotojai, reportažus apie paprastus regionų žmones. Praėjus metams nuo „Malaysia Airlines“ lėktuvo MH17 numušimo virš separatistų kontroliuojamos teritorijos Rytų Ukrainoje, „Novaja gazeta“ visą laikraščio numerį paskyrė šios tragedijos tyrimui. Laikraštis nevengia ir kitų aštrių temų, o už tai žurnalistams tenka mokėti net didžiausią kainą. „Mūsų posėdžių kambaryje kabo šešių nužudytų kolegų portretai“, – pasakojo D. Muratovas. Tarp jų ir vienos garsiausių Rusijos žurnalisčių Anos Politkovskajos, daug rašiusios apie karą Čečėnijoje ir nužudytos 2006-aisiais.
Daugiau alternatyvų
Lietuvoje galima gauti daugiau įvairiapusiškesnės informacijos iš pačios Rusijos, ne tik perduodamos Kremliui pataikaujančių televizijos kanalų. Kabelinės TV operatoriai retransliuoja Niujorke įsikūrusios „RTVi“ programą rusų kalba, o ši kiekvieną darbo dieną rodo radijo stoties „Echo Moskvy“ pokalbių laidos „Osoboe mnenija“ įrašus. Maskvoje šnabždamasi, kad „Echo Moskvy“, kurios vyriausiojo redaktoriaus pareigas eina garsus žurnalistas Aleksejus Venediktovas, asmeniškai globoja Vladimiras Putinas. Jam ši radijo stotis esą reikalinga kritikams parodyti, kad šalyje egzistuoja žodžio laisvė.
Atidūs laidos „Osoboe mnenija“ žiūrovai tikriausiai pastebėjo, kad pastaruoju metu Kremlių atvirai ir aštriai kritikuojančių svečių studijoje pasirodo vis mažiau.
Tiesa, kontrolinis radijo stoties akcijų paketas priklauso „Gazprom Media Holding“, tačiau laviruojančiai redakcijai pavyksta išsaugoti nepriklausomybę ir suteikti eterio net nuožmiausiems režimo kritikams. 2015 m. vasario 27 d. nužudytas Rusijos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas likus kelioms valandoms iki užpuolimo Maskvos centre šiai radijo stočiai davė paskutinį savo interviu.
„Echo Moskvy“ pabrėžia vakarietiškos žurnalistikos vertybes, stengiasi išlaikyti pusiausvyrą ir kviečia įvairias nuomones skleidžiančius pašnekovus. Bet atidūs laidos „Osoboe mnenija“ žiūrovai tikriausiai pastebėjo, kad pastaruoju metu Kremlių atvirai ir aštriai kritikuojančių svečių studijoje pasirodo vis mažiau.
2010-aisiais įkurtas bene vienintelis opozicinis TV kanalas „Dožd“ (jį Lietuvoje taip pat transliuoja kabelinės TV tiekėjai) valdžios rūstybę užsitraukė 2014 m. – kabeliniams tinklams buvo liepta nutraukti kanalo transliacijas, bet iš patalpų išvaryti žurnalistai darbą tęsė bute ir auditoriją pasiekė daugiausia internetu. Viena ryškiausių šio kanalo ir apskritai šiuolaikinės Rusijos žiniasklaidos asmenybių yra 34 metų Ksenija Sobčiak, pirmojo Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako dukra.
Rusijos Paris Hilton pravardžiuota moteris išpopuliarėjo TV realybės šou, tačiau vėliau tapo aktyvia V. Putino kritike, populiaria tinklaraštininke ir laidų vedėja. Jos tėvas ir V. Putinas XX a. pabaigoje kartu dirbo Sankt Peterburge, vyrus siejo daugiau nei darbas miesto merijoje. Rusijoje kalbama, kad V. Putinas yra Ksenijos krikštatėvis, tačiau ji pati to nekomentuoja. „Man V. Putinas labai patinka kaip žmogus, tačiau dar labiau nepatinka kaip politikas“, – interviu opoziciniam savaitraščiui „Novaja vremia“ teigė K. Sobčiak. Į kartą per metus rengiamą V. Putino spaudos konferenciją šiemet K. Sobčiak atėjo apsirengusi rožiniais drabužiais („Dožd“ spalva) ir gana netikėtai gavusi mikrofoną prezidentui uždavė porą labai nepatogių klausimų.
Kritiniai metai: 2000-ieji ir 2014-ieji
Iki 2000 m., kai pirmą kartą V. Putinas tapo Rusijos prezidentu, šios šalies žiniasklaidos versle dominavo du tuomečiai oligarchai Vladimiras Gusinkis (pagrindinės priemonės: NTV, dienraštis „Segondia“, newsru.com) ir Borisas Berezovskis (ORT, grani.ru). Tačiau netrukus jų valdomų televizijų kontrolę perėmė Kremlius, milijardieriai emigravo, o 2013-aisiais B. Berezovskis rastas negyvas savo bute Anglijoje.
Prezidentaujant Dmitrijui Medvedevui išlaisvėjusi interneto žiniasklaida rimtą valdžios smūgį patyrė 2014-aisiais. Okupavus Krymą ir įsiveržus į Rytų Ukrainą spaudos laisvės atmosfera Rusijoje visiškai apsiniaukė – Kremliaus kontroliuojami televizijos kanalai įjungė propagandos mašinas, buvo pritildytas „Dožd“, perimta populiaraus portalo lenta.ru kontrolė. Iš darbo atleista jo vyriausioji redaktorė Galina Timčenko dabar gyvena Rygoje ir vadovauja naujam portalui rusų kalba meduza.io.
Visa tai parodo didžiausią nepriklausomos ir opozicinės Rusijos žiniasklaidos trūkumą – ji lengvai pažeidžiama. Kremlius ir regioninės valdžios atstovai gali paspausti nepalankių leidinių reklamdavius, surasti kitų biurokratinių priemonių sustabdyti žiniasklaidos priemonių veiklą arba perimti jų kontrolę.
Tad opozicinės Rusijos žiniasklaidos veikla Baltijos šalyse yra ir galimybė, ir grėsmė. Užgniaužus jas Maskvoje, veiklą galima plėtoti emigracijoje. Tačiau, Kremliui perėmus kontrolę, šios žiniasklaidos priemonės gali tapti savotišku Trojos arkliu Baltijos šalių informacinėje erdvėje.
