Rinkimų vajus prasidėjo. Pastaruoju metu pasipylusius nemalonumus su teisėsauga socialdemokratai vadina opozicijos pradėta rinkimų kampanija. Nors toks požiūris yra prasta gynybinė taktika, jie teisūs dėl vieno – artimiausi metai lems, kas laimės 2016-aisiais. IQ aiškinasi, kokių slaptų kozirių turi politikai?
Pamirškite dabartinius partijų reitingus. Po metų jie bus nieko verti, nes rinkėjai balsuos ne pagal apklausų rezultatus, o atsižvelgdami į savo įsitikinimus, nuoskaudas ir lūkesčius. Svarbiausia, balsuos nebūtinai tie, kuriuos apklausė sociologai.
Kaip parodė Europos Parlamento rinkimai pernai, reitingai gali gana stipriai nuvilti juose pirmaujančias partijas. 2014 m. net trys – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) – gavo beveik vienodą balsų skaičių, besiskiriantį mažiau nei procentu. Tuomet konservatoriai surinko 17,43 proc., socialdemokratai – 17,25 proc., o liberalai – 16,55 proc. balsų. Socialdemokratus ištiko šokas, nes jie ramiai mėgavosi savo reitingais, svyruojančiais apie 20–22 proc., ir nė nesidairė už nugaros, mat konservatoriams tuo metu gyventojų apklausos žadėjo tik apie 11 proc., o liberalams – vos 6–7 proc.
Tačiau šią pamoką, regis, LSDP pamiršo. Šokas po Europos Parlamento rinkimų praėjo, o po rinkimų į vietos savivaldybių tarybas šių metų kovą patikėjo, kad tai tebuvo atsitiktinumas, nes socialdemokratai, skaičiuojant merus ir gautų mandatų skaičių savivaldybių tarybose, pasirodė geriausiai.
2016-ųjų Seimo rinkimai bus visiškai naujas žaidimas. Likus metams iki jų partijos jau dėlioja kandidatus vienmandatėse apygardose ir rengiasi svarbiausiam lošimui. Kuo jame rinkėjų simpatijas bandys papirkti pagrindinės politinės organizacijos?
Socialdemokratų (ne)stabilumas
Ilgą laiką be konkurencijos aukščiausiose apklausų lentelės pozicijose tvirtai buvę socialdemokratai pastaruoju metu sulaukia vieno po kito teisėsaugos, žiniasklaidos ir etikos komisijų smūgių – nuo Utenos mero Alvydo Katino nušalinimo įtariant jį korupcija iki nežinia kaip atsiradusio Vyriausybės nutarimo, kuriuo panaikintos apsaugos zonos kurortuose (ir taip suteiktas argumentas teismui pripažinti, kad Druskininkų mero Ričardo Malinausko ginamo Vijūnėlės dvaro statybos teisėtos). Ši tendencija nauja ir dar tik įgauna pagreitį, bet gali būti itin reikšminga ateinančiuose Seimo rinkimuose. Pradiniai Algirdo Butkevičiaus bandymai suvaldyti kylančią krizę ir apsimesti, kad jis su tuo nesusijęs, priminė seną taktiką „aš nekaltas, aplinka kalta“. Asmeniniam premjero reitingui tai galbūt ir padėtų, tačiau jis bus visiškai nebesvarbus, jei visa partija nelaimės parlamento rinkimų.
Socialdemokratai jiems rengiasi gana tradiciškai. Visų pirma, skelbia apie gerėjantį gyvenimą ir ekonomikos stabilumą. Kad būtų užtikrinčiau, nuo 2016 m. sausio šiek tiek turėtų būti padidintos pensijos ir minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA). Pagal siūlomus projektus vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, pakiltų apie 8 eurus ir siektų 265 eurus. MMA ketinama padidinti 25 eurais, iki 350, o nuo 2016 m. liepos 1 d. pridėti dar 30 eurų.
Socialdemokratais gali nusivilti ir dar viena svarbi rinkėjų grupė – valstybės tarnautojai.
Politologai taip pat mano, kad pagrindinis socialdemokratų argumentas prieš rinkimus turėtų būti gerėjanti ekonominė padėtis. „LSDP tikriausiai akcentuos, kad jai valdant ekonomika augo sparčiau, pabrėžti politinį stabilumą. Tik atsimušinėti nuo skandalų būtų tolygu save įsprausti į gynybinę poziciją, o ji valdančiajai partijai pražūtinga“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis.
Ar to užteks? Sprendimas padidinti pensijas ir MMA gali būti įvertintas kaip savaime suprantamas žingsnis, nes dalis rinkėjų jaučiasi apgauti dėl pažado, kad įvedus eurą kainos nekils. Nors oficialios infliacijos rodikliai numato, kad 2016-uosius pasitiksime esant 0,5 proc. metinei defliacijai, gyventojų vertinimai priešingi. Socialdemokratais gali nusivilti ir dar viena svarbi rinkėjų grupė – valstybės tarnautojai. Socialinių reikalų ir darbo ministerijos siūlymu, valstybės tarnautojams atlyginimai ir toliau būtų skaičiuojami nekeičiant bazinės algos dydžio, kuris yra 130,5 euro. Jis įstrigęs jau septynerius metus, nors aukščiausio rango pareigūnų, politikų ir teisėjų darbo užmokestis po krizės grąžintas į buvusį lygį. Tiesa, Seimo komitetuose jau kilo nepasitenkinimas šiuo siūlymu, tad svarstant biudžetą gali įvykti pokyčių.
Vis dėlto svarbiausias klausimas, ar, be A. Butkevičiaus deklaruojamo stabilumo ir keleto papildomų eurų, socialdemokratai pasiūlys kokią nors naują viziją ar idėją prieš 2016 m. rinkimus? LSDP, skirtingai nei kitos didžiosios partijos, neskuba savęs stiprinti naujais lyderiais ir neatrodo, kad būtų nusiteikusi rizikuoti siūlydama originalių idėjų. Kitaip tariant, tai gali būti viena nuobodžiausių partijų rinkimų kampanijoje. Čia ir slypi didžiausia socialdemokratų rizika – rinkdamiesi atsargų žaidimą jie gali nepastebėti, kaip visuomenė pradės ieškoti aktyvesnių ir patrauklesnių alternatyvų.
Liberalų džokeris
Labiausiai į nugarą socialdemokratams kvėpuoja liberalai. Kaip pabrėžė viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus, jie vis dar yra populiarūs: „Tai lemia kai kurie objektyvūs dalykai – į rinkimus ateina vis daugiau jaunosios kartos, su kuria liberalai nuosekliai ir ilgai dirbo. Be to, užaugo ir pačių liberalų lyderiai, kuriuos galima vadinti jaunosios kartos politikais, pavyzdžiui, Remigijus Šimašius ar Eligijus Masiulis nesusikompromitavę ir yra patrauklūs savo kartos rinkėjams.“
Vis dėlto ryškesnį postūmį LRLS per Europos Parlamento rinkimus suteikė buvęs pokerio žaidėjas Antanas Guoga, kuris, anot M. Katkaus, partijai prideda tam tikros charizmos. A. Guoga ypatingas tuo, kad gali patraukti neapsisprendusius, tai už Darbo partiją, tai už socialdemokratus ar dešiniąsias partijas balsuojančius piliečius. „Ši žmonių dalis paveiki masinei komunikacijai, todėl tokia į Viktoro Uspaskicho panaši A. Guogos charizma gali padėti liberalams pritraukti ir stabilių ideologinių nuostatų neturinčius rinkėjus“, – mano viešųjų ryšių ekspertas. Tačiau jis pripažįsta, kad tai yra ir didžiausias liberalų rizikos taškas – ar pavyks partijai subalansuoti A. Guogos populizmą ir poreikį išlikti solidžia partija tradicinių rėmėjų akyse?
„Vis dėlto manau, kad liberalų traukinys yra gerai suteptas ir rieda geru tempu. Jie gali pasirodyti arba gerai, arba labai gerai“, – įsitikinęs M. Katkus. Naudodamiesi bendru partijos populiarumu, net kai kurie mažiau žinomi liberalų kandidatai gali laimėti vienmandatėse rinkimų apygardose ir taip padidinti politinės organizacijos svorį Seime. Toks scenarijus jau pasitvirtino Žirmūnuose, kur kartu su savivaldybių tarybų ir merų rinkimais vyko rinkimai į laisvą Seimo nario vietą. Čia laimėjo plačiajai visuomenei mažai žinomas liberalų kandidatas Šarūnas Gustainis.
M. Katkaus manymu, „sveiko proto dešinieji“ išliks pagrindinė liberalų žinia, tik bus papildyta patriotizmo doze. „Liberalai geriausiai įvaldę komunikaciją socialinėje erdvėje. Tai ir turėtų būti jų pagrindinis arkliukas Seimo rinkimuose“, – teigė viešųjų ryšių ekspertas ir pridūrė, kad sėkmingai sukritus kortoms galima laukti ir kiek netikėtų rezultatų – liberalų pergalės.
Landsbergis, Gabrielius Landsbergis
Konservatorių partija rinkimams ėmė ruoštis bene anksčiausiai. Ir šis pasirengimas apėmė visos politinės organizacijos pertvarką nuo viršūnių, kai jai 2015 m. pavasarį ėmė vadovauti Gabrielius Landsbergis. Tai siejama su partijos bandymu atsinaujinti ir pritraukti jaunesnių rinkėjų. Vis dėlto tai nesuteikė pastebimo impulso.
„G. Landsbergis yra tipinis konservatorių elektoratui patinkantis lyderis, tačiau nepadaręs jokių aiškių veiksmų, kurie leistų pasiekti kitus rinkėjus. Jis viešojoje erdvėje mažai matomas“, – teigė M. Jastramskis. Būtent čia ir gali slypėti atsakymas, kodėl pasikeitus TS-LKD lyderiui neįvyko jokių aiškesnių poslinkių reitingų lentelėse. Landsbergis, net jei jis Gabrielius, patinka tradiciniams konservatorių šalininkams, bet kitų rinkėjų akyse tai išlieka „Landsbergio partija“ ir nieko daugiau. Galimybės prisivilioti jaunesnių rėmėjų taip pat ribotos. „Liberalai su jaunesne karta dirba gerokai ilgiau, o konservatorių, ypač jų krikščionių demokratų sparno, deklaruojamos šeimos politikos ir kitos vertybės nepatrauklios jaunajai kartai“, – mano M. Katkus.
Kita vertus, ekspertai pabrėžia, kad konservatoriams palankus saugumo problemų klausimas, ypač Rusijos agresyvumo fone. Tačiau ir šioje srityje jie nebėra vieninteliai, deklaruojantys patriotizmą, pavyzdžiui, liberalai pastaruoju metu mėgsta rodytis pasipuošę šaulių uniformomis. Tad vien perspėjimais apie Kremliaus grėsmę naujų balsų nepritrauksi.
TS-LKD ėmėsi rizikingo, bet potencialiai galinčio duoti neblogų rezultatų ėjimo. Partija ne tik papildė savo sąrašą jaunais ir neblogai žinomais veidais (Ingrida Šimonytė, Žygimantas Pavilionis, Tadas Langaitis, Mykolas Majauskas ir t. t.), bet ir supurtė nusistovėjusius rinkimų apygardų dalybos įpročius. Kai kurie stipriausi jos atstovai pasitrauks iš savo ilgamečių rinkimų apygardų ir bandys laimę kitose. Sėkmės atveju konservatoriai gali pasiekti dar daugiau asmeninių pergalių, nei įprasta.
Vis dėlto šiai politinei jėgai tikėtina nauja grėsmė – ultrakonservatyvių pažiūrų atsisakymas gali paskatinti kurtis radikalesnes grupes dešiniajame sparne. O ryškiausia radikalių populistų žvaigžde veikiausiai taptų Naglio Puteikio sutelkta organizacija.
V. Mazuronio atėjimas į Darbo partiją nepakeitė pagrindinių populiarumo tendencijų – vos pakilę vasaros pradžioje, rudenį reitingai vėl grįžo ties 5–6 proc. riba.
Tai, kad konservatorių populiarumo reitingai stabilūs, – nieko neįprasto. Būtų naivu tikėtis, kad G. Landsbergis ateis ir vienas viską pakeis. Be to, partijos modernizavimas yra ilgas procesas, ir šiuose rinkimuose TS-LKD greičiausiai nespės pasiekti geriausios formos. Kita vertus, partijos veidas išlieka ir atrodo, kad jos nariams tai patinka. Todėl viskas vyksta gana logiškai ir nuosekliai.
Darbo partijos MMA
Bene svarbiausias Darbo partijos strateginis ėjimas prieš rinkimus buvo formaliai pakeistas lyderis – prisivilioję iš „Tvarkos ir teisingumo“ pasitraukusį Valentiną Mazuronį, „darbiečiai“ neprieštaravo tikrojo vado V. Uspaskicho idėjai, kad gana populiarus buvęs aplinkos ministras vestų juos ir į Seimo rinkimus. Tikėtasi, kad V. Mazuronis užgoš neigiamą foną, kurį pastaraisiais metais Darbo partijos lyderiai kūrė vis šmėžuodami teismo posėdžių salėse.
Tačiau šio asmens atėjimas nepakeitė pagrindinių populiarumo tendencijų – kiek pakilę vasaros pradžioje, rudenį partijos reitingai vėl grįžo ties 5–6 proc. riba. V. Mazuronis netapo tuo švyturiu, kuris galėtų užtikrintai išvesti partiją į šviesų rytojų, t. y. dar vieną kadenciją Seime. Tam greičiausiai kliudo tai, jog V. Mazuronis vis dar dirba Europos Parlamente ir nedažnai matomas Lietuvos žiniasklaidoje. Be to, daliai politiko gerbėjų dar nepavyko priprasti, kad jis jau nebe „tvarkietis“, o „darbietis“.
Iš visų partijų bene liūdniausiai atrodo „Tvarka ir teisingumas“. Tas pats verkšlenantis lyderis, naujų veidų nėra, o idėjų šaltinis išseko.
Nesulaukdami trokštamo visuomenės palaikymo, Darbo partijos lyderiai vėl griebėsi senos idėjos kelti MMA. Pastaruoju metu šiai temai dėmesį skiria bemaž visi šios politinės organizacijos vadovai. Spalio pradžioje partijos pirmininkas grasino nepalaikyti Vyriausybės siūlomo biudžeto projekto, jei jame bus numatoma per mažai didinti MMA. Socialdemokratai iš dalies pasidavė šiam spaudimui ir patvirtino, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. MMA kils iki 380 eurų. Šis pasiekimas Darbo partijos rinkimų kampanijoje, greičiausiai, ir bus pagrindinė žinia, nors dar 2012 m. duotas pažadas padidinti MMA iki 437 eurų (1509 litų) nebus ištesėtas. „Darbiečiai“ taip pat siūlo atitinkamai susieti ir neapmokestinamąjį pajamų minimumą (NPM), t. y. kad jis prilygtų MMA. Toks pasiūlymas nepatinka socialdemokratams, nes taip būtų mažiau surenkama gyventojų pajamų mokesčio, tačiau idėją palaiko verslininkai – taip šokteltų darbuotojų pajamos ne jų sąskaita. Su mokesčiais susijęs populizmas turėtų tapti atnaujintu Darbo partijos šūkiu.
Posūkis į euroskepticizmą?
Iš visų politinių organizacijų bene liūdniausiai atrodo „Tvarka ir teisingumas“. Tas pats verkšlenantis lyderis, naujų veidų nėra, o idėjų šaltinis išseko. Pasitraukus abiem Mazuroniams, Rolando Pakso autoritetui niekas nebemeta iššūkio. Tačiau jo retuose pašmėžavimuose nacionalinėje žiniasklaidoje ar Europos Parlamento diskusijose nėra jokių uždegančių idėjų ar vizijų. Tik didėjantis skepticizmas ES atžvilgiu, ar būtų kalbama apie migrantų krizę, ar apie Jungtinės Karalystės norą iš naujo derėtis dėl jos sąlygų likti Bendrijos nare. Tačiau ir šis euroskepticizmas kol kas neužtikrintas, todėl vargu ar galės patraukti net ir tuos, kurie kategoriškai nemėgsta euro ar mano, jog Briuselis suvaržo Lietuvos suverenitetą. Anot politologų, tapti griežtai euroskeptine partija trukdo jos politinė biografija. „Tvarka ir teisingumas“ negali tapti euroskeptine politine jėga vien dėl to, kad ji buvo valdančiojoje daugumoje, kai šalis įsivedė eurą. Šiuo požiūriu partija realiai užkirto kelią tokiai įmanomai transformacijai artimoje ateityje“, – mano M. Jastramskis.
