Europos politiniam elitui teks balansuoti sprendžiant atvykėlių keliamas problemas ir tramdant vietinių aistras.
Europos centro dešinės partijos šiandien susiduria su rimtais iššūkiais. Prancūzijoje Nicolas Sarkozy vadovaujama Respublikonų partija pernai gruodį vykusiuose šalies regionų rinkimuose laimėjo daugiausia mandatų, tačiau tik po to, kai socialistai pasiaukojo ir pasitraukė iš kovos regionuose, kuriuose prognozuota kraštutinio dešinio Nacionalinio fronto kandidatų pergalė. Jei ne amžinųjų varžovų pagalba, N. Sarkozy ir apskritai visas Prancūzijos politinis elitas būtų patyręs pažeminimą, kurį pranašavo pirmojo rinkimų turo rezultatai.
Nenuostabu, kad net ir po laimėtų rinkimų N. Sarkozy partiją užklupo kritikos lavina – visi suvokia, jog Marine Le Pen pritraukia vis daugiau šalininkų, tad pavojingai auga tikimybė, kad jai pavyks nugalėti 2017 m. prezidento rinkimuose. Žvelgiant iš M. Le Pen perspektyvos, beprecedentis socialistų žingsnis rinkimuose yra simptomas, patvirtinantis, kad ateityje galima tikėtis riebesnių kąsnių politinės galios dalybose.
Augantis Nacionalinio fronto populiarumas yra ryškiausias tolimos dešinės stiprėjimo ženklas, tačiau šiai politinei jėgai idėjiškai giminingi judėjimai kelia galvas visame žemyne: Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Danijoje, Austrijoje, Vengrijoje. Tai pavojinga, nes dauguma šių judėjimų yra užmezgę artimus ryšius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu arba jam palankiomis organizacijomis. Kaip atskleidė Londono „Legatum“ instituto eksperto Antono Šechovcovo tyrimai, dauguma šių judėjimų turi sąsajų su Rusijos kraštutinės dešinės, neonacių organizacijomis, dalyvauja bendrose konferencijose.
Šie ryšiai suintensyvėjo Maskvai nusprendus aneksuoti Krymo pusiasalį: Danijos liaudies partijos atstovai nuvyko stebėti neteisėto referendumo. Jo rezultatus uoliai pripažino ir paragino gerbti „Krymo žmonių valią“. Ten pat lankėsi ir to referendumo rezultatus pripažino įtakingas M. Le Pen patarėjas užsienio reikalams Aymericas Chauprade’as. 2014 m. lapkritį paviešinta informacija, kad Nacionalinis frontas gavo 9 mln. eurų paskolą iš Pirmojo Čekijos ir Rusijos banko, siejamo su Kremliumi. M. Le Pen ne kartą lankėsi Maskvoje, kaip apžvalgininkę ją dažnai kviečiasi Kremliaus tarptautinis ruporas RT.
Nors Rytų Europos analitikai pirmiausia linkę pabrėžti tolimos dešinės partijų ryšius su Rytuose ginklais žvanginančiu Kremliumi, Vakarų Europos politinės darbotvarkės centre šiuo metu neabejotinai įsitvirtinusi Sirijos pabėgėlių ir musulmonų imigracijos tema. Manytina, kad būtent imigracijos mastas ir nuoseklios strategijos stoka yra tas veiksnys, kuris labiausiai skatina minimų judėjimų populiarėjimą. Šiuo klausimu ryškiausia tradicinių politinių jėgų ir populistinės dešinės sandūra matoma Vokietijoje, kurios kanclerė Angela Merkel pernai pakvietė Sirijos pabėgėlius atvykti į šią Europos šalį. Negalutiniais skaičiavimais, į Vokietiją pernai suplūdo daugiau nei milijonas pabėgėlių ir ekonominių migrantų iš Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos. Radikalūs antimusulmoniški judėjimai, iš kurių minėtini PEGIDA ir „Alternatyva Vokietijai“, pritraukia vis daugiau šalininkų, nusivylusių besąlygiška atvykėlių priėmimo politika. Paaiškėjus Naujųjų metų naktį Kelne įvykdytų nusikaltimų mastui ir pobūdžiui, tolimos dešinės veikėjai neslėpė piktdžiugos: „Ar mes nesakėme, kad taip bus?“
Kelno efektas
Atrodo, kad Vokietiją sudrebinę Kelno įvykiai gali priversti A. Merkel peržiūrėti svetingumo politiką. Nors dar neaiškios visos aplinkybės, jau dabar surinkta ir paviešinta informacija leidžia daryti išvadą, kad Naujųjų metų naktį keli šimtai moterų miesto centre buvo apvogtos arba patyrė seksualinio pobūdžio smurtą. Dauguma smurtautojų yra atvykėliai iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Kaip rodo „Bloomberg View“ apžvalgininko Marco Championo analizė, šis įvykis neatsitiktinis. 2013 m. Kairo Tahriro aikštėje vyko protestai prieš represyvų Mohamedo Morsi valdymą, per kuriuos vyrų grupuotės apsupdavo pavienes moteris, seksualiai prie jų priekabiaudavo, kartais jas net nusitempdavo į nuošalesnes vietas ir išprievartaudavo. Ilgamečio Egipto diktatoriaus Hosni Mubarako laikais tokios nusikalstamos veikos vykdytos kaip atgrasymo metodas – šitaip moterys būdavo perspėjamos neiti protestuoti.
Kelno įvykiai liudija musulmoniškuose kraštuose jauniems vyrams, dažniau bedarbiams, priimtinų praktikų perkėlimą į liberalią ir pasaulietinę Europą. Smurto prieš moteris statistika Šiaurės Afrikos valstybėse gąsdinanti, Egipte siekia kone 100 proc. Natūralu, kad Vokietijos piliečiai pasipiktinę ir sunerimę. Tai, kad Kelno įvykiai nėra nei atsitiktiniai, nei išskirtiniai, patvirtina gausėjantys pranešimai apie atakas prieš moteris ir kituose šalies miestuose: Hamburge, Štutgarte, Diuseldorfe. Vokiečiai pagrįstai kritikuoja Kelno policijos pajėgas ir žiniasklaidą, kuri sąmoningai nuslėpė šviežiai gautą informaciją apie įvykdytus nusikaltimus. Žiniasklaidos atstovai tikina nenorėję pakurstyti antiimigracinių nuotaikų. Tai suprantama, tačiau toks „kilnus melas“ sukėlė priešingą efektą – dešiniųjų radikalų sąmokslo teorijos apie piliečiams sistemiškai meluojantį elitą iškart įgavo daugiau svorio.
„Kaltės tironija“
Yra kelios priežastys, paaiškinančios didžiųjų Europos valstybių politinio elito negebėjimą tvarkytis su tais iššūkiais, kurie šiuo metu labiausiai rūpi rinkėjams. Pirma, Vokietijos kaltė dėl nacių nusikaltimų, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės atgaila dėl imperinės, kolonijinės praeities neleidžia būti reikliems atvykėlių atžvilgiu – vyrauja nuostata, kad imigrantų nevalia kritikuoti, nes jie dar visai neseniai patyrė mūsų priespaudą, tad būtina besąlygiškai juos priimti, ignoruoti jų vykdomus nusikaltimus ar konstitucijai prieštaraujančias pažiūras.
Su šia sąmoningai ar nesąmoningai įsiskiepyta „kaltės tironija“ (prancūzų mąstytojo Pascalio Brucknerio terminas) glaudžiai susijęs kitas reiškinys – politinės kairės aktyvistų pastaraisiais dešimtmečiais aktyviai diegtas politinis korektiškumas. Kaip teigia IQ kalbintas „Legatum“ instituto analitikas A. Šechovcovas, dėl šios destruktyvios (savi)cenzūros formos suvešėjimo kalta 1960–1970 m. kartos radikalioji kairė, o dėl jos kone visuotinio įsitvirtinimo – 1980–1990 m. centro kairė. Pagal politinio korektiškumo dogmą visos mažumos yra teisios vien todėl, kad jos mažumos. Visi mažumų atstovų poelgiai ir principai, kuriais jie vadovaujasi, turi būti neliečiami, net jei visiškai prieštarauja Europos valstybėse priimtiems konstituciniams principams. Su šia dogmatika nesutinkantys asmenys kaipmat įvardijami islamofobais arba rasistais. Iš čia ir politinio elito baimė kelti nepatogius klausimus.
Gelminė šiandienė politinė perskyra yra ne tarp dešinės ir kairės, o tarp liberalių ir neliberalių partijų.
Pastarieji įvykiai apnuogino šiuolaikinio liberalizmo vidinę įtampą. Liberalizmui savybingas atvirumo įvairovei principas ilgainiui ima pjauti šaką, ant kurios sėdi visa europinio gyvenimo (ar net daugiau – civilizacijos) tikrovė. Kaip galima priimti ir įtraukti tuos, kurie nepritaria esminiams tavo kasdienybės orientyrams – lyčių lygybei, religijos ir politikos atskyrimui? Ar sekuliarioje Europoje turi vietą vyrai, pagal kurių kultūrines ar religines nuostatas moterys traktuojamos kaip vyrų nuosavybė? O jei vis dėlto norima „pamokyti“ atvykėlius ir priversti juos priimti pamatinius Europos valstybių sambūvio principus, ar atsiras ryžto pripažinti, kad įvairovės idealas turi ribas? Antai Suomija pabėgėlių centruose jau privalomai moko elgesio su moterimis – civilizuotas sugyvenimas ten jau nebeįsivaizduojamas be tam tikrų standartų atitikimo.
Pasak A. Šechovcovo, gelminė šiandienos politinė perskyra yra ne tarp dešinės ir kairės, o tarp liberalių ir neliberalių partijų. Europos ateitis priklausys nuo to, ar centristinėse – tiek dešinės, tiek kairės – partijose atsiras pakankamai politikų, nuoširdžiai pasiryžusių ginti liberaliąją demokratiją. Centristai turi suręsti nuoseklų idėjinį paaiškinimą, kodėl įvairovės idealas negali būti suabsoliutintas, liberalioji demokratija negali funkcionuoti neužtikrinant saugumo, o atvykėliai privalo žodžiais ir veiksmais liudyti lojalumą juos priėmusios valstybės konstitucijai. Toks paaiškinimas vienu metu duotų atkirtį ir kraštutinės dešinės radikalizmui, ir kairės politinio korektiškumo ortodoksijai.
Anot „Legatum“ instituto analitiko, radikalioji dešinė jau ne vienus metus užduoda teisingus klausimus, tačiau pateikia prastus atsakymus. Centro dešinei taip pat būtina užduoti tuos pačius teisingus klausimus, bet didysis iššūkis – kaip suformuluoti atsakymą, kuris nepaneigtų liberaliosios demokratijos esmės ir pagrindinių pokario pasiekimų, tačiau sustabdytų santvarkos eroziją jos pačios rankomis? 2016 m. parodys, ar tam pavyks užkirsti kelią.
