Identifikuoti į Lietuvą atvykstančius rusų popatlikėjus, kurių koncertuose „netyčia“ gali nuskambėti politinio atspalvio dainos bei šūkiai, nesunku. Kur kas sudėtingiau atsakyti, kodėl trečią atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį skaičiuojančioje šalyje į tokius renginius plūsta vietos publika.
Nors neretą rusų estrados atlikėjo pasirodymą lydi šioks toks triukšmas ir dalies visuomenės pasipiktinimas, neatrodo, kad artimoje ateityje neskoningos muzikos, pagardintos proputiniškais šūkiais ar atvira propaganda, renginiai Lietuvoje nutrūktų. IQ pabandė išskirti pagrindines priežastis, lemiančias tokių koncertų populiarumą, ir rasti priešnuodį.
Nieko asmeniško
Viena svari priežastis organizuoti tokius komercinius renginius akivaizdi – tai pelnas. Užkulisiuose jau seniai sklando gandai, kad prieštaringų atlikėjų koncertai, Lietuvoje dažnai rengiami valstybinių švenčių laikotarpiu, vyksta ne be Kremliaus finansinio užnugario. Tačiau organizatoriai palaikymo sulaukia ne vien kitoje valstybės sienos pusėje. Pavyzdžiui, į jubiliejinį Igorio Krutojaus koncertą Vilniuje 2015-ųjų pradžioje išpirkta apie 9 tūkst. bilietų, nors pigiausi kainavo apie 42, brangiausi – beveik 90 eurų. Nenuostabu, kad prieš koncertą delfi.lt žurnalistams pabandžius susisiekti su rengėja – viešąja įstaiga „Gero laiko studija“ – telefonu atsiliepęs asmuo liepė nepainioti muzikos su politika ir netrukdyti daryti biznio; vėliau pareiškė apskritai su šia įmone nesusijęs – tiesiog atsitiktinai ėjęs pro šalį ir pakėlęs telefono ragelį.
Tais pačiais metais Rusų šansonų festivalį įsileidusi 2300 sėdimų vietų salė „Compensa“ taip pat buvo sausakimša. O skandalingai nuskambėjusio Olego Gazmanovo koncerto „Siemens“ arenoje prieš porą metų klausėsi 5 tūkst. žmonių. Publika laukia, ploja ir moka pinigus – apie ką daugiau svajoti renginių organizatoriams?
Šaukiantiems, kad muzikos nereikia maišyti su politika, vertėtų žinoti, kad šias dvi ne tokias ir tolimas sritis linkusios painioti pačios estrados žvaigždės. Štai O. Gazmanovo koncerte klausytojų pageidavimu (!) nuskambėjo Sovietų Sąjungą ir Baltijos šalių okupaciją šlovinanti daina „Sdelan v SSSR“ („Pagaminta SSRS“). Rusų šansonų festivalyje grupės „Vladimir“ narys scenoje užtraukė dainą „Krym naš“ („Krymas mūsų“). Tai – pavieniai atvejai, kai didžiosios kaimynės agresiją šlovinančių koncertų atgarsiai patenka į viešumą. Jų pakanka nutuokti, kad prieštaringai vertinami atlikėjai Lietuvoje koncertus planuoja vedami ne vien noro palinksminti publiką. Anksčiau žiniasklaidoje informacinių karų ekspertas Nerijus Maliukevičius yra sakęs, kad rusų pasirodymai Lietuvoje gali būti specialiai organizuojami norint padidinti įtampą. Vis dėlto žvelgiant į sausakimšas sales akivaizdus ir dar vienas motyvas – noras įrodyti savo galybę. Kai tūkstančiai šalies gyventojų salėje kartu su svečiu audringai skanduoja „Krymas mūsų“, tai labiau panašu į jėgos ir vienybės demonstravimą nei į įtampą.
„Mes tik nuomojame“
Proputiniškos pasaulėžiūros neslepiančių ir netgi ją pabrėžiančių atlikėjų koncertai, regis, turėtų kirsti salių bei arenų reputacijai. Ypač jei Rusijos žvaigždžių koncertai jose sudaro nemenką repertuaro dalį ar jau yra išgarsinę arenos vardą skandalingais savo pareiškimais.
„Mes stengiamės nemaišyti kultūros su politika, prašome atlikėjų nepolitikuoti per koncertus, taip pat tikriname jų repertuarus, kad nebūtų atliekamos dainos, kurios turi politinį atspalvį“, – teigė koncertų salės „Compensa“ vadybininkė Gintarė Binkevičiūtė. Tačiau ji iš patirties galėtų paliudyti, kad rusų dainininkams nusprendus sulaužyti nepolitikavimo įžadus salės valdytojai nieko negali padaryti. Prieš Rusų šansonų festivalį „Compensos“ atstovai teigė įpareigoję organizatorius pasikalbėti su svečiais ir neleisti jiems atlikti kūrinių, nesančių suderintame repertuare.
„Kadangi suderintame repertuare dainos „Krymas mūsų“ nebuvo, mums buvo netikėta, kad atlikėjai nesankcionuotai ją sudainavo. Garso operatorių jie turėjo savo, dainos užtildyti negalėjome, o pagal saugos reikalavimus elektros tiekimo nutraukti negalime“, – teisinosi G. Binkevičiūtė.
Reikalingas sąmonės virsmas, kai buką nuostatą „man tik patinka jo muzika“ keis suvokimas, kad savo pinigais ir laiku paremti Sovietų Sąjungą šlovinantį atlikėją yra paprasčiausiai gėda.
Salės vadybininkė IQ teigė, kad po Rusų šansonų festivalyje kilusio incidento stengiamasi dar atidžiau atrinkti atlikėjus. Tačiau šios šalies žvaigždžių koncertai ir toliau užima nemažą salės renginių repertuaro dalį: vien per tris gruodžio savaites suplanuoti penkių Rusijos popatlikėjų koncertai bei naujametės humoro programos.
Leitmotyvą „mes esame nuomotojai“ kartojo ir šia tema IQ kalbintas Klaipėdos „Švyturio“ arenos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Ambrulaitis. 2014 m. į šią areną nuspręsta neįsileisti O. Gazmanovo, tačiau tokį žingsnį labiausiai lėmė abejonė renginio sėkme. „Tuo metu jau buvo nuskambėję neigiami atgarsiai apie jo koncertą „Siemens“ arenoje, taip pat buvo įtempta situacija dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto. Kalbant su organizatoriumi apie dar vieno O. Gazmanovo koncerto perspektyvas Lietuvoje buvo priimtas abipusis sprendimas, kad toks renginys patirtų fiasko“, – teigė R. Ambrulaitis.
Jis neslėpė, kad arenos nuomotojams pirmiausia aktualus komercinis aspektas: „Kalbamės su organizatoriais, ar renginys gali būti įdomus žiūrovams, ar, kaip O. Gazmanovo atveju, gali nesulaukti dėmesio. Mes ne tik nuomojame salę, bet ir stengiamės, kad panašaus pobūdžio renginiai „neliptų vienas ant kito“. Esame suinteresuoti koncertų sėkme.“
Svarbūs pokyčiai
Kol plūstantys publikos srautai garantuos komercinę tokių renginių sėkmę, jų organizatoriai ir salių nuomotojai greičiausiai ir toliau užmerks akis prieš politinį atspalvį ir grėsmę reputacijai. Efektyviausia priemonė kovoti su muzika praskiestomis propagandos injekcijomis – ne drausti tokius renginius, nes taip būtų tik kurstoma įtampa ir suteikiama proga paskleisti naują dezinformacijos dozę apie Lietuvoje skriaudžiamus rusus. Lemiamo lūžio kaltininke gali tapti tik pati visuomenė: jei tokių koncertų klausytojų sumažėtų dešimtis kartų, ilgainiui jų organizatoriams atsibostų galva daužyti sieną.
Teigiamų pokyčių jau yra: 2014-aisiais bent trys koncertų salės atsisakė išnuomoti patalpas O. Gazmanovo koncertui baimindamosi ne tik šešėlio reputacijai, bet ir finansinės nesėkmės. Tų pačių metų pabaigoje, nepardavus pakankamai bilietų, atšaukti du jubiliejiniai Boriso Moisejevo pasirodymai.
Šis kelias turi vieną trūkumą – jis ilgas ir sudėtingas. Reikalingas sąmonės virsmas, kai buką nuostatą „man tik patinka jo muzika“ keis suvokimas, kad savo pinigais ir laiku paremti Sovietų Sąjungą šlovinantį atlikėją yra paprasčiausiai gėda. Tokia pat kaip pirkti „Tarybines“ dešreles ar naudotis taksi, kuriame neišjungiamas O. Gazmanovo repertuaras, paslaugomis.
