Vilniaus ir Šalčininkų rajonai – tarsi uždara teritorija, skirta Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) išgyventi. Regioną nuo išorinio poveikio saugo ne tik patys Valdemaro Tomaševskio gerbėjai, bet ir kitos nacionalinės partijos, nenorinčios ardyti nematomų sienų šalyje.
Per daugiau nei 25 metus nė viena Vyriausybė nesugebėjo Vilniaus ir Šalčininkų rajonų integruoti į bendrą Lietuvos politinę sistemą. Tiesą sakant, net nebandė. Nors šiuose dviejuose rajonuose galioja tie patys įstatymai, rinkimai vyksta pagal formaliai vienodas taisykles, politiniu atžvilgiu tai – atskiri rezervatai, skirti vienai konkrečiai rūšiai, t. y. LLRA. Jokios kitos partijos negali ne tik lygiavertiškai konkuruoti su LLRA, bet net neturi galimybių suburti efektyvią opoziciją.
Nuo pat 1995 m. savivaldybių rinkimus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose laimi tik LLRA. Vilniaus rajone jos gaunamų balsų skaičius nėra buvęs mažesnis nei 60 proc., Šalčininkų rajone LLRA dominuoja dar ryškiau – 2015 m. už ją balsavo net 76,2 proc. visų rinkėjų. Abiejuose rajonuose vos po keletą mandatų tenka kitoms partijoms, o didžiąją dalį jų susigriebia LLRA. Šalčininkų rajone šios politinės jėgos gaunamų balsų dalis beveik idealiai atitinka lenkų tautybės piliečių sudaromą visų rajono gyventojų dalį (77,8 proc., 2011 m. surašymo duomenimis), o Vilniaus rajone LLRA pavyksta gauti net daugiau balsų nei esama rajone įsikūrusių lenkų dalis (jie sudaro 52 proc. visų rajono gyventojų, 2011 m.).
Tai leidžia daryti keletą prielaidų – šiuose rajonuose ne tik balsuojama grynai tautiniu pagrindu, bet lenkai (taip pat dalis rusų ir kitų tautybių atstovų) yra aktyvesni rinkėjai nei lietuviai. Taip pavydėtinai konsoliduoti žmones galima tik rimtu darbu – į savo partiją primygtinai kviečiant įsijungti reikšmingesnes pozicijas užimančius valstybės įstaigų, švietimo, sveikatos, socialinės srities atstovus ir nuolat juos (taip pat jų giminaičius ir pavaldinius) raginant likti lojalius LLRA. Priešingu atveju kiltų grėsmė visam nepotizmo voratinkliui.
Aplink vien savi
Apie Vilniaus rajono švietimo sistemoje vyraujantį mokyklų direktorių politizavimąsi (t. y. priklausymą tai pačiai partijai, kuri turi valdžią savivaldos institucijose) IQ jau yra rašęs – tai buvo patvirtinta moksliniame Eglės Čeponytės tyrime. Nesunku numanyti, kad ir kitose LLRA dominuojamų rajonų srityse vyksta tokie pat procesai, – priklausyti partijai tampa bemaž privaloma, norint išlaikyti darbą ar siekti karjeros nuo rajono valdžios priklausančiose įstaigose.
„Mokyklos, savivaldybės įmonės, kitos didesnės organizacijos yra valdomos LLRA. Jie turi platesnes galimybes bendrauti su rinkėjais, nes gali prie jų prieiti per seniūnijos darbuotojus, mokytojus ir tarnautojus, – pasakojo Lietuvos lenkė Renata Underis, šiais metais dalyvavusi savivaldybių tarybų rinkimuose Lietuvos liberalų sąjūdžio sąraše Vilniaus rajone. – Mes, lenkai, kurie neiname su LLRA, tokios galimybės neturime, nes niekas mūsų ten neklausys, o galbūt net neįleis. Taip atsitiko su keliomis įstaigomis rajone. Žmonės nenori nieko keisti, nes su partija susaistyti darbiniais ir interesų ryšiais. Kažkieno motina dirba darželyje, sesuo – savivaldybėje, vaikai lanko mokyklą. O dar stiprus stereotipas, kad rajono valdžiai pasikeitus lenkai bus išmesti iš darbo, lietuviai uždarys mokyklas ir darželius, visiems bus dar blogiau.“
LLRA atstovai pabrėžia, kad ilgalaikį jų partijos įsitvirtinimą Vilniaus ir Šalčininkų rajone nulėmė sėkmingas, sąžiningas ir racionalus valdymas. „Išlaikyti valdžią sudėtingiau, nei vieną kartą laimėti rinkimus“, – tvirtino LLRA atstovas Seime Jaroslavas Narkevičius. Pasak jo, teiginiai, kad žmonės vis balsuoja už LLRA baimindamiesi dėl savo darbo ir karjeros, gali būti paaiškinami tuo, jog jie nenori nežinomybės: „Net jei ši versija būtų teisinga, tai reiškia, kad žmonės bijo pokyčių. Jų gyvenimas dabar yra pastovus, o pokyčiai, nors ir gali gražiai skambėti, kartais nulemia chaosą, neužtikrintumą, korupciją.“
Keisti viražai Seime
Ko galima tikėtis, jei be konkurencijos 25 metus valdo ta pati vietos valdžia ir vienintelis jos iššūkis – kaip sutvirtinti ir išlaikyti voratinklį, pro kurį nepraslystų kritikai ir konkurentai? Būtent čia ir reikėtų ieškoti regiono atsilikimo priežasčių. Investicijų lygis Vilniaus ir Šalčininkų rajone mažas, ekonominės veiklos trūksta, o gyventojų pajamos nesiekia šalies vidurkio. Nacionalinė valdžia ir didžiosios partijos niekada nekreipė rimto dėmesio, kaip gyvena vietos žmonės, nes susitaikė su tuo, kad čia nelaimės nei vietos, nei nacionaliniuose rinkimuose. Ilgainiui tai tapo tik papildomu argumentu LLRA atstovams teigti, esą Lietuvos valdžiai lenkų tautybės piliečiai nerūpi. Kad juos saugoti ir ginti gali tik LLRA.
Pastaraisiais metais apie tai, kad reikia ne tik kaltinti autoritarizmu LLRA, bet ir skirti nuoširdų dėmesį nacionaliniu lygiu, pradėjo kalbėti ir aukščiausi šalies politikai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia būtinybę rūpintis savo piliečiais, nesvarbu, kokios tautybės jie būtų, o ir pati pastaruoju metu vis dažniau lankosi Vilniaus krašte, kur lietuvių politikai yra reti svečiai.
Žmonės nenori nieko keisti, nes su partija susaistyti darbiniais ir interesų ryšiais. Kažkieno motina dirba darželyje, sesuo – savivaldybėje, vaikai lanko mokyklą.
Apie išskirtinį dėmesį Pietryčių Lietuvos regionui ėmė kalbėti ir kai kurios nacionalinės partijos. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovai bando sukurti specialų fondą, kuris skatintų Pietryčių Lietuvos regiono plėtrą. Toks įstatymo projektas užregistruotas Seime ir gegužės 21 d. jam po pateikimo pritarta. Tiesa, tai padaryta tik per plauką, nes už balsavo 40 Seimo narių, 39 susilaikė. Įstatymo projektui pradinį pritarimą užtikrino iš esmės tik TS-LKD ir LLRA atstovų balsai. Tai vienas labai retų atvejų, kai šių dviejų partijų pozicijos sutapo. „Pirmasis įstatymo projektas skirtas labiau vietos bendruomenėms skaldyti, o ne joms jungti. Tačiau po mūsų pokalbių su įstatymo rengėjais jie atsižvelgė į kai kuriuos pasiūlymus, pavyzdžiui, kad į fondo veiklą būtų įtrauktos ir savivaldybės, nes vietos institucijos vis tiek geriausiai žino padėtį. Nors tarp mūsų partijos ir konservatorių yra principinių nuomonių skirtumų, šį kartą juos atidėjome į šalį ir tikimės, kad projektas bus naudingas Pietryčių Lietuvos regionui“, – aiškino J. Narkevičius.
Tačiau tai, kaip į projektą pažiūrėjo socialdemokratai, Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ nariai, verčia abejoti, ar iniciatyva bus galiausiai įteisinta. „Aš nesuprantu valdančiųjų, kodėl jie nesirūpina mūsų regionu. Taip visur kalba, kad reikia rūpintis, reikia ką nors daryti, bet, matyt, labai nenori šito daryti“, – po pradinio balsavimo Seime, kuriame valdančiosios partijos susilaikė, replikavo LLRA atstovas Leonardas Talmontas.
Įstatymo projekto kritikai aiškino, neva būtų antikonstituciška išskirti vieną regioną (tiksliau, tik du rajonus – Vilniaus ir Šalčininkų) ir suteikti papildomą paramą. Ankstesniajame projekto variante numatyta, kad fondo finansavimas būtų užtikrintas iš didesnio alkoholio ir tabako akcizo, tačiau galiausiai tokios nuostatos atsisakyta. Palikta aptaki frazė, kad Vyriausybė turės nustatyti finansavimą. Savo poziciją pateikusi Vidaus reikalų ministerija (VRM) rekomendavo Vyriausybei nepritarti įstatymo projektui. VRM nurodė, kad spręsti problemas Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėse galima remiantis galiojančiu Regioninės plėtros įstatymu. Jame nustatytas socialinių, ekonominių ir infrastruktūros projektų finansavimas iš valstybės biudžeto.
Tarsi viskas teisingai. Galimybių spręsti problemas yra, tačiau konkrečių žingsnių ir noro – nė kvapo. Todėl VRM pozicija atspindi tipinį biurokratinį mentalitetą: kam daryti, jei galima nieko nedaryti.
Pasak vieno įstatymo projekto iniciatorių Lauryno Kasčiūno, valdančiųjų nenoras remti tokį fondą gali būti susijęs su baime, kad tai ne jų iniciatyva. „Galbūt nuogąstaujama, kad tai yra konservatorių idėja ir politiškai tai naudinga opozicijai, o ne valdančiosioms partijoms, nes jos negautų jokių politinių dividendų įgyvendindamos šią iniciatyvą“, – svarstė jis.
Kita vertus, net priimto įstatymo poveikis gali būti minimalus. Jame numatoma remti tik įvairias visuomenines iniciatyvas – tai vadinamojo minkštojo poveikio priemonės. Fondas nesiimtų skatinti verslo ar kitų rimtų priemonių, galinčių pakeisti socialinę ir ekonominę regiono padėtį.
Prieš LLRA monopolį
Politikai laikosi dviejų pozicijų, kaip būtų įmanoma sugriauti LLRA monopolį Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Pirmąjį variantą būtų galima pavadinti „legionierių desantu“: partijos į savo rinkimų sąrašus stengtųsi įtraukti lenkų kilmės politikų, daugiau dėmesio skirtų šio regiono rinkėjų lūkesčiams ir iš LLRA atimtų etniškumo argumentą.
R. Underis atkreipė dėmesį, kad kitos politinės partijos vengia daug investuoti į rinkimus Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose, nes vyrauja įsitikinimas, jog vis tiek nebus galima nugalėti LLRA. „Partijos nepakankamai dirba regione, nes investicija miglota. Mano manymu, opozicija LLRA galima ir įmanoma. Viską pakeisti būtų galima surenkant stiprią lenkų kilmės 10–15 žmonių komandą ir iškeliant ją į sąrašo viršų. Dirbti su rinkėjais reikia pradėti jau šiandien. Kurti bendrus integracinius projektus, dirbti su jaunimu, padėti integruotis į šalies gyvenimą, bandyti reikšti moralinį palaikymą“, – kalbėjo R. Underis. Anot jos, vietos lenkai jaučia nepasitikėjimą lietuviais ir dėl dirbtinai eskaluojamų problemų, kurias iškėlė LLRA ir kurios jau tapo „kultinės“: tai pavardžių rašyba, dvikalbiai gatvių pavadinimai ir t. t. Šių dalykų politizavimas – įprasta LLRA strategija, tačiau keista, kad kitos partijos taip nuoširdžiai į jas įsitraukia ir pila vandenį ant LLRA malūno.
„Pakeisti poziciją įmanoma nelikus problemų, ant kurių sėkmingai per rinkimus „išvažiuoja“ LLRA. Tai švietimas, asmenvardžiai ir gatvių lentelės. Reikia nebijoti išspręsti šių problemų tautinių mažumų naudai ir leisti suprasti, kad esame orientuoti ne į lenkų „naikinimą“, o į konstruktyvų bendradarbiavimą ir gyvenimo kokybės regione gerinimą“, – mano R. Underis.
Antroji pozicija remiasi „konkurento sukūrimo“ idėja – kad iššūkį LLRA gali mesti tik etniniu pagrindu susikūrusi kita Lietuvos lenkų partija. „Tai galėtų būti iš apačios susikūrusi lenkiška partija, kurią sudarytų jauni, išsilavinę, tuose regionuose užaugę ir vietos problemas puikiai matantys žmonės. Jų alternatyva LLRA galėtų būti paremta regiono modernizacijos, o ne tautinio susipriešinimo idėjomis“, – savo scenarijų siūlė L. Kasčiūnas. Anot jo, nacionalinių partijų bandymai į sąrašus įtraukti vieną kitą politiką lenkiška pavarde nieko nekeičia: „Galima matyti, kad tokie politikai kartais gauna net mažiau reitingo balsų nei lietuvių kandidatai. Tiesiog balsavimas tuose regionuose vis dar pagrįstas tautiškumo kriterijumi ir lietuviai renkasi lietuviškas partijas, o lenkai – lenkiškas.“
Kaip teigė L. Kasčiūnas, tokios „vidinės konkurencijos“ bandymas vyko 2011 m. Šalčininkų rajone – tuomet du vietos verslininkai nusprendė rinkimuose dalyvauti kaip atskira rinkimų koalicija. Počobuto ir Vinčo koalicija tuo metu gavo 5,8 proc. balsų – daugiau nei bet kuri kita nacionalinė partija, tačiau nepateko į rajono savivaldybės tarybą, nes koalicijai keliamas reikalavimas peržengti 7 proc. rinkimų slenkstį. Tačiau šis pavyzdys liudija, kad potencialą turi būtent vietos lyderiai, išdrįsiantys atsiriboti nuo LLRA.
Patys LLRA atstovai nesibaimina, kad gali atsirasti rimta konkurentė. „Tokių bandymų kurti konkurenciją buvo ir iš vidaus, ir iš išorės. Pavyzdžiui, buvo tokia Lietuvos lenkų liaudies partija, tačiau ji nieko reikšmingo nelaimėjo, o 2002 m. savivaldybių rinkimuose gavo tik vieną mandatą Vilniaus rajone. Kai kurios partijos net kūrė atskiras tautinių mažumų frakcijas, bandyta rusų rinkėjus skatinti burtis į atskiras rusiškas partijas, bet šio regiono rinkėjai vis tiek labiausiai pasitiki mūsų partija“, – kalbėjo J. Narkevičius.
