Vakaruose pasirodė šimtai straipsnių ir komentarų, pranašaujančių JAV demokratijos apokalipsę, jei Donaldas Trumpas užimtų šalies prezidento postą.
Britų analitikos centras „The Economist Intelligence Unit“ neseniai paskelbė, kad D. Trumpo išrinkimas JAV vadovu taptų viena iš dešimties didžiausių grėsmių pasaulio stabilumui. Tai pirmas kartas, kai „The Economist Intelligence Unit“ pretendentą į JAV prezidentus įvertino kaip tokio lygio grėsmę.
Populistų nuolat iškyla įvairiose šalyse, net turinčiose senas demokratijos tradicijas. Pastaruoju metu ir Europoje stiprėja populistinių ar radikalių pažiūrų politikų palaikymas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje radikalios dešiniųjų partijos Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen šiuo metu yra viena populiariausių galimų kandidačių į šalies vadovus. Apklausos rodo, kad 2017 m. prezidento rinkimuose už ją balsuotų apie 25–30 proc. prancūzų ir tai jai garantuotų vietą antrajame rinkimų ture. Tiesa, jau galutiniame balsavime „vienas prieš vieną“ M. Le Pen pralaimėtų beveik bet kuriam kitam politiniam priešininkui.
Vokietijoje sparčiai populiarėja taip pat populistine vadinama partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Kovo viduryje vykusiuose trijų federacinių žemių parlamentų rinkimuose AfD pasirodė sėkmingiausiai per savo istoriją: Saksonijoje-Anhalte ji gavo 24,2 proc. (buvo antra po Krikščionių demokratų sąjungos), Reino krašte-Pfalce – 12,6 proc., Badene-Viurtemberge – 15,1 proc. Tiesa, nė vienoje iš šių federacinių žemių AfD nesitiki įsitraukti į vietos vyriausybės koaliciją ir liks opozicijoje. Tačiau populistų įsigalėjimas kelia didelį galvos skausmą dabartinei Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kurios taip pat laukia visuotiniai parlamento rinkimai kitais metais.
Tipinė D. Trumpo rinkimų kampanijos dalis: „Prekyba? Mes tai sutvarkysime! Sveikatos apsauga? Mes tai sutvarkysime! NATO? Mums tai per brangu. Atsisakysime!“
Europoje populistinių partijų ir judėjimų iškilimas labiausiai siejamas su migracijos krize. Dešiniųjų pažiūrų radikalai ir populistai naudojasi žmonių baimėmis ir nerimu dėl plūstančių svetimšalių. Antiimigracinė retorika yra lengviausias būdas patraukti esama valdžia nusivylusių rinkėjų dėmesį. Tačiau tai nėra vienintelė galimybė populistams patekti į valdžią. Graikijoje radikalios kairiosios partijos „Syriza“ pergalė 2015 m. rinkimuose buvo paremta siekiais atsikratyti taupymo politikos ir nusimesti ES bei kitų tarptautinių finansų įstaigų prievoles dėl finansinės drausmės. D. Trumpas savo rinkimų kampanijoje taip pat nevengia rasistinių ar radikalių pareiškimų prieš migrantus, tačiau svarbiausias jo ginklas – kategoriška apskritai visos Vašingtono politinės sistemos kritika.
Populistai ir demagogai
Populistai ne taip lengvai atpažįstami, nes jie patys daugeliu atvejų vengia save taip įvardyti. Tai skiriasi nuo sava ideologija besiremiančių partijų ir politikų, nebijančių atstovauti konkrečioms rinkėjų grupėms, o politines programas grįsti daugiau ar mažiau nuoseklia idėjų sistema. Populizmas yra ne ideologija ar nuostatų rinkinys, greičiau specifinė retorikos ir laikysenos forma.
Populistai stengiasi į visus sudėtingus klausimus atsakyti paprastai ir primityviai. Tipinė D. Trumpo rinkimų kampanijos retorika: „Prekyba? Mes tai sutvarkysime! Sveikatos apsauga? Mes tai sutvarkysime! NATO? Mums tai per brangu. Atsisakysime!“ JAV Carnegie Mellon universiteto mokslininkai, palyginę dabartinių pretendentų į prezidentus gramatiką ir žodyną, priėjo išvadą, kad D. Trumpo kalba atitinka maždaug septintoko lygį. Tiesa, kiti kandidatai taip pat stengiasi kalbėti paprastai ir nedemonstruoja visų savo intelektinių gebėjimų, tačiau iki D. Trumpo nusiristi niekam nepavyko.
Populistai pasaulį supaprastina iki gėrio ir blogio kovos, viską padalija tik į juoda ir balta. D. Trumpui visi imigrantai yra blogis, nuo kurio reikia atsitverti siena. Visi musulmonai – potencialūs priešai. Vašingtono politinis elitas taip pat baisus, todėl nenuostabu, kad nemaža dalis D. Trumpo rėmėjų tiki, jog Barackas Obama yra tipinis musulmonas, kuris daro viską, kad tik baltiesiems amerikiečiams būtų blogiau.
Sąmokslo teorijų kūrimas – dar viena dažna ypatybė, kuria naudojasi populistai. D. Trumpui – tai Vašingtono politinis elitas, kuris tik ir ieško būdų apvogti, nuskriausti paprastus amerikiečius. Graikijos „Syrizos“ partijai – tai visus graikus apiplėšti norintys tarptautiniai bankininkai ir vokiečiai (ypač A. Merkel). Šios sąmokslo teorijų ir populizmo sąsajos tragiškiausią išraišką buvo įgavusios Vokietijos nacizmo laikais, kai žydai kaltinti siekiais „užvaldyti pasaulį“.
Ne kiekvienas demagogas (t. y. bandantis patraukti žmonių dėmesį manipuliuodamas emocijomis ir prietarais) gali tapti populiarus. Išties geras populistas turi būti charizmatiškas, gebantis įtikinti mases ir sulaukiantis didelio rinkėjų palaikymo. D. Trumpas nekeltų tiek diskusijų ir dėmesio, jei už jį neketintų balsuoti milijonai amerikiečių. Tad demagogai pavojingiausi tampa tuomet, kai virsta populistais, t. y. kai visuomenė juos pamėgsta.
Pasikėsinimas į gimdytojus
D. Trumpo iškilimas yra Respublikonų partijos bėdų išraiška. Po B. Obamos pergalės prezidento rinkimuose 2008-aisiais respublikonai padidino priešiškumą demokratų ir šalies vadovo politikai, tačiau tai davė ne vien teigiamų rezultatų. „Dar 2009 m. prasidėjusi Respublikonų partijos vidinė konservatyvi libertarioji revoliucija jai buvo naudinga – respublikonai įgijo didžiulę daugumą Kongrese, kontroliuoja Senatą, o naujos kartos respublikonų gubernatoriai laimėjo daug svarbių rinkimų, – teigė JAV rinkimų kampaniją atidžiai stebintis komunikacijos ekspertas, „VRP Hill+Knowlton“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus. – Tačiau dalis revoliucionierių, vadovaujami Tedo Cruzo, Steve’o Kingo, Jeffo Sessionso ar Sarah Palin, ėjo dar toliau ir priešino save su visais respublikonais, propaguodami idealistinę ir beveik neįgyvendinamą valstybės reformą.“ Šios grupės darbo vaisiais dabar ir naudojasi D. Trumpas. „Jo atakos remiasi gerai išpurenta dirva ir į rinkimus atveda naujų balsuotojų – daugiausia nusivylusių B. Obamos valdymu vyresnio amžiaus baltųjų vyrų“, – sakė M. Katkus.
JAV respublikonai jau ėmė baimintis, kad D. Trumpas sunaikins partiją, bet nebegali jo sustabdyti. „Išmesti iš pirminių rinkimų, ypač D. Trumpui solidžiai pirmaujant, beveik neįmanoma, nes tai suskaldytų partiją – ji parodytų, kad pirminių rinkimų procesas tėra fasadinis ir neatsižvelgiama į demokratinę partijos narių valią, – teigė Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala. – Juo labiau kad tokiu atveju D. Trumpas grasina dalyvauti rinkimuose kaip nepriklausomas pretendentas, o tai pasmerktų respublikonus nesėkmei prieš demokratus.“
Pasak L. Kojalos, respublikonai supranta, kad sustabdyti D. Trumpo traukinio veikiausiai nebepavyks, – jis į savo pusę palenks daugiausia delegatų. Tačiau Respublikonų partija liepą vyksiančiame konvente vis dėlto gali pasirinkti kitą kandidatą. Tam reikia, kad D. Trumpas nesurinktų pusės būtinų respublikonų delegatų. Jei jis jau per pirmąjį balsavimą konvente negaus absoliučios daugumos, per antrąjį balsavimą daugiau nei pusė partijos delegatų taptų laisvi, t. y. galėtų atiduoti balsą už bet kurį kitą kandidatą. Tada dėl partijos nominacijos vėl gali įsitraukti savo rinkimų kampaniją jau sustabdę kandidatai ar net visai kampanijoje nedalyvavę politikai.
Labiausiai Respublikonų partiją gąsdina tai, kad D. Trumpas ketina naikinti visą tradicinę JAV politinio elito sistemą. Bene svarbiausias populistų skiriamasis bruožas – kalbėti „visų žmonių“ vardu ir siekti įrodyti, kad jie sugriaus arba bent jau pakeis įprastą politiką. Toks „antipolitikos“ herojaus įvaizdis nuolat stiprinamas pareiškimais ir veiksmais, skirtais įrodyti, kad yra kitoks (ar kitokia) nei visi kiti politikai ar partijos, kuriais žmonės yra nusivylę. Todėl D. Trumpas gali elgtis įžūliai, tyčiotis iš konkurentų, neslėpti rasistinių pažiūrų ir dar labiau patikti rinkėjams. JAV Respublikonų partija, anot žinomo neokonservatoriaus Roberto Kagano, įsitraukusi į antipolitinę veiklą, sukūrė D. Trumpą kaip savo Frankenšteiną. „Jis yra partijos kūrinys, jos monstras Frankenšteinas, pagimdytas partijos, jos maitintas ir tapęs pakankamai stiprus, kad sunaikintų savo kūrėją“, – dienraštyje „The Washington Post“ rašė R. Kaganas. Jo teigimu, Respublikonų partija pernelyg ilgai įtikinėjo amerikiečius, kad politika yra purvina, neteisinga ir nemorali. Galiausiai, nieko keisto, jog nemaža dalis amerikiečių tuo patikėjo ir ėmė remti D. Trumpą, kuris kartoja tą patį, tik dar kategoriškiau.
