Didingos valstybės praeities įrodymų Baltarusija ieško ir viduramžių, ir sovietmečio istorijoje

Ružanai niekuo neišsiskirtų iš kitų Bresto srities gyvenviečių, jeigu ne Sapiegų rūmai. Nors iš puošnios XVII a. rezidencijos telikę gerokai apgriuvusio fasado fragmentai, turistai kviečiami užsukti į neseniai atstatytus pagrindinių vartų pastatus, kur įrengtas muziejus. Atvykėliams ekskursijas vedanti gidė mosteli ranka į sienas, nukabintas Sapiegų giminės portretais, ir siūlo susipažinti su „vienais garsiausių baltarusių tautos ir valstybės didikų“. Tai, kad Ružanuose kadaise slėptas iš Vilniaus atgabentas karstas su šv. Kazimiero palaikais, nutylima, ir tik akylesnė akis pastebi šį įvykį menantį užrašą viename ekspozicijos kampų.

Daugumoje atstatytų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldo objektų aukštinama Baltarusijos, kaip tiesioginės LDK įpėdinės, istorinė praeitis, o bene didžiausios viduramžių federacinės valstybės veikėjai pristatomi kaip iškilūs baltarusių protėviai. Nustebusių lietuvių klausimai, nuo kada didieji kunigaikščiai Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Vytautas ir kiti didikai tapo baltarusiais, atremiami vietos mokslininkų argumentu: valstybinė LDK kalba buvo rusėnų, t. y. senoji baltarusių kalba, vadinasi, ir jos valdovų, karžygių, didikų DNR esama dabartinių baltarusių genuose.

Apie Baltarusijos užmojus savintis LDK istoriją prabilta dar 1991 m., kai mūsų kaimynai valstybės herbu pasirinko Vytį, baltarusiškai vadinamą „pahonia“. Nors į valdžią atėjęs Aliaksandras Lukašenka 1995 m. grąžino sovietinius simbolius, Vytis iki šiol liko kai kurių miestų ir regionų herbuose. Jis vyriausybės sprendimu 2007 m. net įtrauktas į Baltarusijos kultūros paveldo sąrašą.

Nauja LDK istorijos savinimosi banga susijusi su kaimynų užmojais atstatyti valdovų pilis ir didikų rezidencijas, taip pat su baltarusių tautos identiteto paieškomis. Politologė Jovita Pranevičiūtė-Neliupšienė, dabartinė Lietuvos ambasadorė ES, pernai paskelbtame straipsnyje apie Baltarusiją „Nacionalinės tapatybės formavimas ir lojalumo valstybei kūrimas: režimo stabilumo ramstis?“ teigė, kad baltarusių tapatybė nėra vienalytė ir pirmiausia grindžiama įvairiausiomis LDK istorijos interpretacijomis, t. y. mitais apie „šlovingą praeitį“, kuriuos paskatina ir aukščiausios šalies valdžios dėmesys. Kaimynų istorijos tyrinėtojai išryškino mažiausiai keturias tapatybės paieškos ir formavimosi kryptis: LDK istorija ir europietiškų vertybių pripažinimas; Baltarusijos, kaip integralios Rusijos dalies, vertinimas; nepriklausomos valstybės kūrimas, akcentuojant garbingą sovietinę praeitį; unikalios baltarusių ir rusų paveldą išsaugojusios valstybės – „rytų slavų tautų Šveicarijos“ – įvaizdis.

Pastaruoju metu ypač išryškėjo kaimynų bandymai tautos ir šalies tapatybę lipdyti iš dviejų, regis, prieštaringų medalio pusių – iš „šlovingų“ Sovietų Sąjungos gyvavimo metų, daug aukų pareikalavusios pergalės Antrajame pasauliniame kare ir LDK paveldo, tiesa, tik tų jos istorijos etapų, kurie netemdytų per amžius trunkančios draugystės su broliškąja tauta.

Retas baltarusis susimąsto, kodėl iki XX a. net penkios kartos nesidomėjo LDK. Nes, kaip teigė J. Pranevičiūtė-Neliupšienė, šiuos įvykius galėjusi paviešinti inteligentija per pastaruosius du amžius patyrė net keturias kultūrines katastrofas. Tad nenuostabu, kad ir prieš du dešimtmečius staiga išaukštinta LDK didikų istorija iki tol žemdirbių tautos atstovams pasirodė abejotina ir net įtartina. Kai kur jos nė su žiburiu nerasi. 1017 m. paminėtas Brestas, ilgą laiką vadintas Lietuvos Brasta, savo istoriją turistams pradeda pasakoti nuo Rusijos imperijos laikų ir didžiausią dėmesį skiria per Antrąjį pasaulinį karą, 1941 m. birželį, naciams mėginusios pasipriešinti tvirtovės gynėjams. Šios teritorijoje įkurtame muziejuje daugiau kaip 500 metų trukusi vieno garsiausių LDK didmiesčių istorija nustelbta grandiozinės miesto didvyrio auros.

Vaikomasi sensacijų?

Kaip LDK paveldą turėtų vertinti dabartinės kaimynės, diskutuoja ir istorikai. 2013–2014 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) tyrėjų grupė kartu su kolegomis iš Baltarusijos valstybinio universiteto Tarptautinių santykių fakulteto vykdė mokslinių tyrimų projektą „Lietuvių-baltarusių santykiai Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos istorijos politikoje“. Vienas tikslų – išryškinti ir pagrįsti LDK bei Abiejų Tautų Respublikos istorinio paveldo reikšmę formuojant Lietuvos ir Baltarusijos tautinę bei valstybinę tapatybę.

Senųjų laikų šalininkai išdidžiai kalba apie LDK, bet nutyli, kad šioje keistoje ir neįprastoje viduramžių kunigaikštystėje baltarusiai buvo pavergti ir priklausomi nuo kitų tautų valios.

Konstatuota, kad per kelis dešimtmečius Baltarusijoje neatsirado konsensuso dėl kolektyvinės istorinės atminties. Iniciatyvos formuoti istorijos politiką ėmėsi šalies vadovybė, atsižvelgdama į vidaus ir užsienio politikos aplinkybes. Baltarusijoje LDK naratyvas įgavo kompromisinį pobūdį: baltarusių istorikai pripažino feodalinę LDK imperiją kaip svarbų elementą formuojantis baltarusių valstybingumui ir kultūrai, vengdami pernelyg išaukštinti senąją valstybę. Politinė vadovybė jau kurį laiką LDK istorijai skiria daug dėmesio, tiesa, nevaržydama ir kitų jos istorijos interpretacijų, kurios kelia įtampą ne tik vidaus diskusijose dėl istorijos politikos krypties, bet ir dvišaliuose Lietuvos ir Baltarusijos santykiuose.

„Lietuvoje kai kurios baltarusiškos LDK istorijos interpretacijos pateikiamos kaip vos ne nacionalinio saugumo problema. Jos esmė – LDK paveldo pasisavinimas, neigiant šiuolaikinės Lietuvos ir LDK valstybingumo ryšį. Pabrėžtina, kad toks problemos supratimas dažnai dirbtinis. Turėdami galvoje tai, kad ši problema dažniausiai eskaluojama žiniasklaidoje, galime teigti, jog vaikomasi pigių sensacijų ir skaitomumo reitingų; iki galo nesuprantamos baltarusių pastangos eksploatuoti LDK temą kaip priemonę, padedančią atsiriboti nuo Rusijos geopolitinės erdvės“, – rašoma projekto išvadose.

Vienas Lietuvos tyrėjų grupės narių dr. Justinas Dementavičius apgailestavo, kad nagrinėjant LDK savinimosi problemą dažnai negirdimas gana objektyviai praeities paveldą vertinančių kaimynų istorikų balsas. Tiesa, viešai labiau laikomasi dabartinės valdžios brėžiamos krypties. „Oficialiai skelbiama, kokį vaidmenį turi atlikti istorikas, kad būtų stiprinamos valstybės institucijos ir visos šalies valstybiškumas, tad natūralu, kad kai kurie specialistai nori įsiteikti ir kalba taip, kaip iš jų tikimasi. Problema, kad dauguma tų istorikų – sovietiniai, tad Baltarusija tebesprendžia, kaip suderinti du pagrindinius naratyvus: LDK ir sovietmetį“, – sakė pašnekovas. Jis atkreipė dėmesį, kad būtent opozicijos gretose yra kraštutinių pažiūrų istorikų, kurių teiginiai neturi nieko bendra su mokslu, jie linkę sutirštinti spalvas ir LDK istoriją sieti tik su Baltarusija.

Istorijos vadovėliai vis dar perrašomi

J. Dementavičiaus žodžius, kad patys baltarusiai labai skirtingai vertina savo šalies istoriją ir ją kreipia priešingomis kryptimis, patvirtino Baltarusijos istorikas Alehas Dziarnovičius. Toną dažnai padiktuoja šalies vadovas A. Lukašenka. 2012 m. vasarį prezidentas piktinosi, kad įvairūs mokslininkai ir toliau mėgina „paminti į nežinią mūsų tautos slaviškas šaknis ir mūsų krašto istoriją paversti Lenkijos ir Lietuvos istorija“. Kiek anksčiau susitikęs su Mogiliavo universiteto studentais jis rėžė: „Senųjų laikų šalininkai išdidžiai kalba apie LDK, bet nutyli, kad šioje keistoje ir neįprastoje viduramžių kunigaikštystėje baltarusiai buvo pavergti ir priklausomi nuo kitų tautų valios.“

Tačiau LDK paveldo tema A. Lukašenka yra pasakęs ir kitaip. 2008 m. gruodį susitikę su šalies žurnalistais jis pareiškė: „Palyginti su kitomis šalimis, esame didelis kraštas. Bet gaila, kad mūsų valstybė turi tik trečdalį gyventojų nei anksčiau. Tai mūsų žemė, nes čia sukūrėme suverenią valstybę. (…) Tarptautinėje politikoje išsikovojom savęs vertą vietą. Ir tai prasidėjo ne šiandien. Savo valstybę kūrėme dar nuo Kijevo Rusios, Polocko ir LDK laikų. Per tuos amžius palaipsniui, grūdas po grūdo, susikūrė tai, ką turime šiandien, ką jau kalbėti apie sovietinį laikotarpį.“

Apie LDK išdidžiai buvo rašoma ir oficialiame Baltarusijos prezidento interneto tinklalapyje: „Viduramžiais baltarusiai ir litvinai sukūrė stiprią valstybę, galingiausią nuo Romos imperijos laikų. LDK driekėsi nuo Juodosios iki Baltijos jūros. Aplink senąją šios valstybės sostinę – Naugarduką – susibūrė gausios slavų ir baltų gentys. Senoji baltarusių kalba buvo LDK kalba.“ Didžiuotasi ir baltarusių pergale Žalgirio mūšyje, po kurio „užpuolikai daugiau nebeniokojo mūsų žemės.“

Atskirti „litvinus“, rusėnus, žemaičius ir identifikuoti jų ryšius su dabartiniais baltarusiais stengiasi ne vienas kaimynų istorikas. Mikola Jermalovičius dar 1968 m. nubrėžė ribas ir dabartinius lietuvius vadino žemaičių palikuonimis, o „litvinus“ siejo su baltarusiais. Ilgainiui atsirado įvairių interpretacijų, pavyzdžiui, Lietuva (Litva) vertintas tik kaip teritorinis ir geografinis pavadinimas, neturintis nieko bendra su baltų gentimi lietuviais, tad LDK vadinta gana didelė teritorija, kur trys ketvirtadaliai gyventojų buvo slavai. Tuo grindžiama teorija, kad Lietuva yra senasis dabartinės Baltarusijos pavadinimas, o Aukštaitija ir Žemaitija esą buvo atskiros žemės, t. y. suabejota, kad iš senosios Lietuvos kilo dabartiniai lietuviai. Kiti laikosi nuomonės, jog Lietuva vadinta teritorija, kur maišėsi baltai ir slavai, o Rusia – kur nuo seno gyveno slavų gentys. Šioms teritorijoms nuo XVII a. galutinai prigijo Baltosios Rusios pavadinimas.

LDK yra bene palankiausia erdvė plėtoti mūsų valstybių kultūrinius ryšius, o ne minėti bendrą sovietinę praeitį.

A. Dziarnovičius atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius du dešimtmečius gerokai keitėsi ir mokyklų vadovėliuose pateikiama LDK istorija. 1993 m. V–VI klasių istorijos vadovėlyje tarp garsiausių Baltarusijos istorijos asmenybių Vytautas net neminimas. Bet 1996–2011 m. jam skiriama 11 puslapių, jis aprašomas kaip talentingas vadovas ir jam priskiriami didžiausi nuopelnai Žalgirio mūšyje. „Garsusis, išmintingas, didysis“, – taip aprašomas LDK kunigaikštis. Vėliau į Baltarusijos istoriją grąžinti ir kiti didžiavyriai: Sapiegos, Radvilos. 2010 m. išryškėjo naujos tendencijos – vadovėlyje Liublino unija vertinama neigiamai, nes sudariusi sąjungą su Lenkijos Karalyste LDK pateko į sunkią padėtį. Tačiau akcentuojamas bendros valstybės daugiatautiškumas, nes greta stačiatikių baltarusių, ukrainiečių ir rusų atsirado katalikai lietuviai, baltarusiai ir lenkai. Moksleiviams siūloma pagalvoti, kodėl religija yra vienas esminių veiksnių, formuojančių valstybinę kultūrą. Vadovėlių autoriai mano, kad katalikybės diegimas susilpnino LDK. Taip pat pabrėžiama, jog nuo kunigaikščio Algirdo laikų baltarusių kalba buvo valstybinė LDK kalba.

Daug netikro aukso

Valdžios atstovų užmojį sovietinės Baltarusijos istoriją pastatyti ant ilgaamžių valstybingumo pamatų akivaizdžiai liudija skubiai atstatomi LDK paveldo objektai. 2012–2018 m. patvirtinta valstybinė apie 12 mln. eurų vertės programa „Baltarusijos pilys“, finansuojama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tai pirmoji kompleksinė programa, nors numatyta suma 38 pilims ir dvarams atstatyti nedidelė. Tokia valdžios iniciatyva paskatino polemiką spaudoje. Tačiau, anot A. Dziarnovičiaus, dar kritiškesnių vertinimų sulaukta iš Rusijos. Valstybinė agentūra „Regnum“ skelbė pasipiktinusių baltarusių ir rusų politikų komentarus. Vienas straipsnių pavadintas „Per krizę Baltarusija atstatys lenkų didikų pilis“. Rusai prikaišiojo, kad Baltarusijos kultūros ministerija užsimojo atkurti paminklus, menančius LDK ir Abiejų Tautų Respublikos laikus, kai baltarusiai buvo diskriminuojami, o kalba ir religija – gujama.
Lietuvos istorikai kelia paveldo autentiškumo klausimą, kurį linkę ignoruoti kaimynai, skubantys net nuo pamatų sumūryti pilis ir rezidencijas. „Baltarusijoje daug netikro aukso. Tai, ką matome, dažnai nieko bendro neturi su istorija, o tik su greitai įvykdytu valstybiniu užsakymu“, – apgailestavo TSPMI doc. J. Dementavičius, pats neseniai turėjęs progą pasižvalgyti po kaimynų paveldo objektus.

Pašnekovo nuomone, atstatydamas pilis A. Lukašenka siekia dviejų tikslų. Pirmasis labai pragmatiškas – pritraukti turistų. Užsieniečiai, tarp jų ir lietuviai, tikrai nevažiuotų į Baltarusiją dėl sovietinio palikimo. Antrasis tikslas nukreiptas į vietos gyventojus. Piliečiai raginami didžiuotis savo valstybe ir jos praeitimi. „Šie uždaviniai gana sėkmingai įgyvendinami, aišku, nediskutuojame dėl pastatų atstatymo kokybės. Tačiau mes kol kas negalime reikalauti, kad baltarusiai pradėtų kritiškai mąstyti apie savo istoriją“, – pridūrė jis.

O kaip Lietuva turėtų reaguoti į baltarusių peršamas LDK istorijos interpretacijas, kai ši valstybė vadinama vien Baltarusijos šaknimis, o Lietuva siejama tik su Žemaitija? „Sudėtingas klausimas, juolab kad tokios linijos dažniau laikosi opozicijai simpatizuojantys istorikai. Kartais galėtume išnaudoti tokį savinimąsi. Mūsų kaimynams, deklaruojantiems, kad Radvilos buvo baltarusiai, vertėtų priminti, kad šie didikai kovojo su Maskvos kunigaikštyste. Tokia kryptimi būtų galima pakreipti baltarusišką tapatybę, o ne įrodinėti, kad Radvilos „ne jūsų“, – sakė J. Dementavičius. – Faktas, kad baltarusiai neatsirado iš niekur. Ieškodami savo šalies praeities, jie susikoncentravo ne tik į XX a., o pažvelgė kelis amžius atgal. Natūralu, kad LDK pristatoma kaip jų tapatybės dalis. Klausimo, koks valstybės santykis su lietuviškumu, jie dar nekelia.“

Tolesnėse diskusijose jis būtų linkęs siūlyti „šeimos“ metaforą. „Jeigu visi pripažintume, kad bendra valstybė LDK yra mūsų motina, būtų kvaila broliams ir seserims ja dalytis ir sakyti, kad kuris vienas jų yra labiau mamos vaikas, – analogiją pateikė J. Dementavičius. – LDK yra puiki mūsų, kaimynų, dialogo erdvė. Ir, sakyčiau, bene palankiausias laukas plėtoti mūsų valstybių kultūrinius ryšius, o ne minėti bendrą sovietinę praeitį.“

A. Dziarnovičius taip pat neabejoja, kad Baltarusijai ilgainiui pavyks atrasti dviejų svarbiausių šalies istorijų krypčių derinį, nes atsisakius bent vieno iš šių dėmenų baltarusiška istorija būtų visiškai kitokia.

—–

Iš Baltarusijos istorijos

IX–XI a. įkurti Vitebskas, Polockas, Brestas, Minskas, Pinskas ir Naugardukas – svarbiausi dabartinės Baltarusijos miestai.

XIII a. antrojoje pusėje paminėtas Baltosios Rusios (lot. Russia Alba) pavadinimas, kuris ilgainiui imtas vartoti įvardijant žemes tarp Dauguvos ir Dniepro upių.

XIV a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai prijungė dabartinės Baltarusijos žemes prie LDK.

Polocko pirklio sūnus Pranciškus Skorina 1517 m. Vilniuje senąja rusėnų kalba išleido pirmąją spausdintą knygą LDK.

XVI–XVIII a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje susiformavo LDK didikų ir valstybės lyderių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Oginskių, Pacų, Tiškevičių – stambioji žemėvalda. Iškilo rezidencijos Nesvyžiuje, Myriuje, Liubčioje, Ružanuose, Bychave, Slanime, Volčine ir kitur. Jos tapo LDK politinio ir visuomeninio gyvenimo, kultūros ir mecenatystės centrais.

1587 m. Radvilų rezidencijoje Nesvyžiuje pastatyta Dievo Kūno bažnyčia. Suprojektuota pagal Romos Švč. Jėzaus Vardo (1583 m.) šventovės – pirmosios baroko stiliaus bažnyčios pasaulyje – modelį, ji tapo ilgaamžės savitos barokinės architektūros tradicijos Lietuvoje ir Rytų Europoje pradininke.

1596 m. spalio 9 d. Bresto bažnytiniame sinode pasirašyta sutartis, kuria Abiejų Tautų Respublikos (ATR) stačiatikiai, kurie sudarė daugumą dabartinės Baltarusijos teritorijos gyventojų, pripažino Romos popiežiaus viršenybę ir svarbiausias Katalikų bažnyčios apeigas. Taip susikūrė nauja Graikų katalikų, arba Unitų, bažnyčia.

1617 m. Kristupo Radvilos rūpesčiu Slucke atidaryta kalvinistų gimnazija – seniausia ir ilgiausiai Baltarusijos teritorijoje veikusi (iki 1914 m.) tokio tipo švietimo įstaiga. Jos auklėtiniais buvo ir žymūs XIX–XX a. lietuvių valstybės bei visuomenės veikėjai: Edvardas Jokūbas Daukša, Stanislovas Dagilis, Jonas Cumftas, Edmundas Emilijonas Frykas, Jonas Yčas ir kt.

1623 m. Breste įsteigtas Lietuvos žydų seimas – iki 1764 m. LDK žydų savivaldai aukščiausiu lygiu atstovavusi institucija.

1654–1667 m. „tvanas“: kraštą niokojo Maskvos, Švedijos ir Bohdano Chmelnickio kariuomenės. Gyventojų skaičius kai kuriuose regionuose sumažėjo perpus.

Nuo XVII a. antrosios pusės Gardine posėdžiavo kas trečias ATR seimas. Čia 1793 m. rinkosi ir paskutinis ATR seimas, priverstas patvirtinti valstybės padalijimus ir 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją.

1700–1721 m. Šiaurės karas, tiesiogiai palietęs ir dabartinės Baltarusijos žemes, smarkiai nuniokojo kraštą. Švedų kariuomenė visiškai sugriovė senąsias LDK gynybines pilis Lydoje, Naugarduke ir kitur.

XVIII a. antrojoje pusėje rytinėse LDK žemėse – Polocke, Mogiliave, Stolovičiuose, Glubokoje, Lydoje ir kitur – barokines šventoves projektavo ir kūrė iš Silezijos kilęs Vilniaus gyventojas Jonas Kristupas Glaubicas, vadinamosios vilnietiškojo baroko mokyklos korifėjus.

1772, 1793, 1795 m. po trijų ATR padalijimų LDK priklausiusios gudiškos žemės prijungtos prie Rusijos imperijos ir iš jų 1796 m. suformuota Baltarusijos gubernija.

1831 m. sukilimą paskatinusių LDK valstybingumo atkūrimo idėjų aktyviausi skleidėjai – Naugarduko ir Gardino apylinkių smulkiųjų bajorų, Vilniaus universiteto auklėtinių Mickevičių, Zanų, Odynecų, Čečiotų, Domeikų šeimų atstovai.

1839 m. Rusijos imperijoje panaikinta Unitų bažnyčia, kuriai tuo metu priklausė gausi dabartinės Baltarusijos teritorijos gyventojų dalis. Bazilijonų šventovės ir vienuolijos uždarytos arba atiduotos stačiatikiams, prie jų veikusios mokyklos pertvarkytos pagal Rusijos imperijos švietimo sistemą.

1918 m. kovo 3 d. Breste pasirašyta taikos sutartis, kuria Tarybų Rusija įsipareigojo nebedalyvauti Pirmajame pasauliniame kare ir atsisakyti Lietuvos, Latvijos, Estijos ir dalies Baltarusijos teritorijų.

1918 m. kovo 25 d. įkurta nepriklausoma Baltarusijos Demokratinė Respublika, tačiau po metų ją okupavo Tarybų Rusija.

1919 m. vasario–rugpjūčio mėnesiais Raudonosios armijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje ir Vakarų Baltarusijos žemėse bolševikai mėgino įkurti Sovietų Sąjungos marionetinę respubliką – Litbelą, vadovaujamą Vinco Mickevičiaus-Kapsuko.

1921 m. kovo 18 d. Rygos taikos sutartimi Sovietų Sąjunga ir Lenkija pasidalijo Baltarusijos žemes. Tarybų Rusijai atiteko rytinės teritorijos su Minsku, Lenkijos Respublikai – vakarinė dabartinės Baltarusijos dalis, taip pat Vilniaus kraštas su Lietuvos sostine.

1939 m. rugsėjo 23 d. pasirašius Molotovo–Ribbentropo paktą vakarinę Baltarusiją okupavo Sovietų Sąjunga. Represuota apie 130 tūkst. civilių gyventojų.

1941–1944 m. nacistinės Vokietijos okupacijos metai. Represuota gausi žydų bendruomenė, civiliai vietos gyventojai, partizaninio karo (pasipriešinimo judėjimo) dalyviai ir rėmėjai. Aukų skaičius siekė apie 2 mln.

1944 m. vasarą Baltarusiją vėl okupavo Sovietų Sąjunga ir įtraukė į bendros valstybės sudėtį.

1986 m. balandžio 26 d. Černobylio atominės elektrinės avarija. Radiacija užteršė pietrytines Baltarusijos sritis, daug žalos padaryta ekonomikai ir gyventojų sveikatai.

1991 m. rugpjūčio 25 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė Baltarusijos TSR nepriklausomybę, šalies pavadinimas pakeistas į Baltarusijos Respubliką, šalies vadovu išrinktas Stanislavas Šuškevičius.

1991 m. rugsėjo 19 d. pakeista Baltarusijos valstybės simbolika. Vytis (brus. pahonia) tapo Baltarusijos Respublikos herbu. Naudotas iki 1995 m.

1991 m. gruodžio 8 d. Belovežo girioje įvyko istorinis valstybių vadovų susitikimas, kuriame nuspręsta panaikinti Sovietų Sąjungą ir įkurti Nepriklausomų valstybių sandraugą.

1994 m. liepos 10 d. Mogiliavo pedagoginio instituto Istorijos fakulteto absolventas ir buvęs Šklovo rajono kolūkio pirmininkas Aliaksandras Lukašenka išrinktas Baltarusijos prezidentu. Šias pareigas jis eina jau trečią dešimtmetį.

1995 m. gegužės 14 d. įvyko referendumas dėl rusų, kaip antros valstybinės kalbos statuso, sovietinės simbolikos grąžinimo ir glaudesnių santykių su Rusija.