Lietuvos politikai vengia Baltarusiją vadinti grėsme. Tačiau kariniu atžvilgiu ši valstybė yra artimiausia Rusijos sąjungininkė, o integruoti abiejų šalių kariniai dariniai nukreipti prieš NATO nares.
Kolektyvinio saugumo susitarimo organizacijos (KSSO), kuriai Baltarusija priklauso nuo 1992-ųjų, vienas straipsnių nurodo, kad agresijos prieš bet kurią narę atveju visos kitos šalys suteikia būtiną pagalbą, įskaitant ir karinę. Nors šis įpareigojimas neskamba taip griežtai, kaip NATO 5-asis straipsnis, jo esmė tokia pat. Dabar KSSO sudaro Rusija, Baltarusija, Armėnija, Kazachstanas, Kirgizija ir Tadžikistanas. Tačiau organizacijoje dominuoja Maskva, linkusi dvišaliu principu kurti sau naudingą karinį bendradarbiavimą. Baltarusijai tenka ypatingas vaidmuo – ekspertai kalba apie jos ir Rusijos karinę sąjungą, kuri pažengusi toliau nei politinė ar ekonominė integracija.
Kita vertus, tiek Baltarusijos konstitucijoje, tiek 2010 m. Nacionalinio saugumo koncepcijoje nurodoma, kad valstybė „siekia sukurti sąlygas neutraliam statusui“ ir nėra susisaisčiusi su jokiu galios centru. Toks žongliravimas formaliu neutralumu, žinoma, nieko neįtikina, tačiau atspindi prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai įprastą manevravimą. Jis linkęs išnaudoti Rusiją savo saugumui užtikrinti, tačiau siekia, kad tai nepanaikintų jo šalies suverenumo. Pastarųjų metų A. Lukašenkos vinguriavimas tai patvirtina: jis tikisi vis daugiau Rusijos karinės paramos ir užsakymų kariniam sektoriui, tačiau taip pat gana aiškiai parodė, kad nedalyvautų jokiose karinėse operacijose prieš Ukrainą.
Integracijos vilionės
Dar 1999–2000 m., po pirmojo NATO plėtros etapo, Rusijos ir Baltarusijos vyriausybės susitarė kurti bendrą karinių pajėgų regioninę grupę, kurią galėtų sudaryti apie 300 tūkst. karių. Šis darinys turėjo būti skirtas Baltarusijos ir Rusijos vakarinių regionų, įskaitant Kaliningrado sritį, gynybai užtikrinti. Vis dėlto realiai bendradarbiauti pradėta tik po 2010 m., nes A. Lukašenka ilgokai mėgino savo kariuomenę apsaugoti nuo tiesioginio Maskvos diktato.
2012 m. vasarį jis pasirašė susitarimą su Rusija dėl bendros regioninės oro gynybos sistemos. Tai reiškia, kad oro erdvė virš abiejų valstybių stebima ir ginama bendromis pajėgomis. Šį susitarimą lydėjo ilgos derybos. Jos baigėsi tik 2013-aisiais, kai Minskas įtikino, jog bendrai regioninės oro gynybos sistemai vadovaus baltarusis – šios šalies oro pajėgų vadas Olegas Dvigalevas.
Dvi Rusijos karinės bazės funkcionavo dar prieš įsigaliojant bendrai regioninės oro gynybos sistemai. Vileikoje, vos 120 km nuo Vilniaus, veikia 43-iasis Rusijos karinio laivyno komunikacijos centras, įkurtas dar 1964 m. Jame, manoma, tarnauja apie 350 Rusijos karininkų. Šalies pietinėje dalyje, Hancavičuose, nuo 2002 m. pastatyti Rusijos ankstyvojo įspėjimo oro erdvės radarai. Čia, spėjama, tarnauja apie 2 tūkst. karių.
Rusija nelinkusi šelpti Baltarusijos karinių pajėgų, kurioms visada trūko finansavimo.
2013 m. atidaryta Rusijos karinių oro pajėgų bazė Baranovičiuose (200 km nuo Vilniaus) – tų pačių metų gruodžio 8 d. čia atskrido pirmieji keturi Rusijos naikintuvai Su-27Ps. Dar šeši tokie orlaiviai, kaip rezervas, buvo pasiųsti į Babruiską. Pernai į Lietuvą atskridus papildomiems NATO naikintuvams, Maskva Baranovičiuose padidino kovinių lėktuvų skaičių. Kai kurie šaltiniai teigė, kad čia 2014 m. pabaigoje galėjo būti 24–27 jos Su-27 SM3.
2014 m. spalį Rusijos oro pajėgų vadas generolas leitenantas Viktoras Bondarevas paskelbė, kad 2016 m. šalis įkurs nuolatinę oro bazę Babruiske. Čia turėtų būtų perkelti jos naikintuvai Su-27 ir sraigtasparniai Mi-8. Jei šie planai bus įgyvendinti, netoli Lietuvos sienos bus sutelktos rimtos oro pajėgos.
Gynyba kaip paslauga
A. Lukašenka ne kartą yra pabrėžęs, kad Baltarusija daro paslaugą Rusijai, užtikrindama teritorijos (ir oro erdvės), kuri strategiškai itin jautri Maskvai, saugumą. Todėl, anot jo, didžioji kaimynė turi būti dėkinga už šią „neįkainojamą“ paslaugą ir aprūpinti Baltarusijos kariuomenę modernia technika. Manoma, kad Rusija artimiausiai gynybos partnerei tiekia ginklus gerokai mažesnėmis kainomis.
Tačiau Rusija nelinkusi šelpti sąjungininkės karinių pajėgų, kurioms visada trūko finansavimo. Tiesa, 2006 m. Baltarusija iš kaimynės įsigijo keturias priešlėktuvinės gynybos sistemos S-300 baterijas ir sumokėjo vos 13 mln. JAV dolerių už kiekvieną, tačiau paaiškėjo, kad tai buvo naudota įranga. Kita istorija, rodanti, kad rusai neketina smarkiai nuolaidžiauti, – derybos dėl aštuoniolikos Su-30K naikintuvų pardavimo. Šie palyginti modernūs orlaiviai buvo remontuojami Baranovičių bazėje, kai 2008 m. juos grąžino Indija, iš Rusijos gavusi modernesnių naikintuvų. Tikėtasi, kad suremontuoti jie liks Baltarusijoje, tačiau 270 mln. JAV dolerių suma Minskui pasirodė per didelė ir net nepavyko tinkamomis sąlygomis gauti paskolos iš gynybos partnerės. Galiausiai 2013 m. šie naikintuvai parduoti Etiopijai. Pasitvirtina Baltarusijos karinio eksperto Aleksando Alesino žodžiai, kad, menkstant nacionalinių oro pajėgų parengčiai, šalies oro erdvę vis akyliau saugos Rusijos kariniai pilotai.
Minskui svarbu kuo labiau akcentuoti savo indėlį į Rusijos gynybą, todėl aktyviai dalyvaujama pastarojo meto karinėse pratybose. Užpernai vykusiuose manevruose „Zapad 2013“ buvo apie 10 tūkst. Baltarusijos karių. Šiemet rugsėjį Rusijos vakarų karinėje apygardoje (Pskovo ir Leningrado regionuose) vyko karinės pratybos „Sąjungos skydas“, kuriose iš viso dalyvavo apie 8 tūkst. Rusijos ir Baltarusijos karių. Baltarusiai treniruojasi ne tik vakarinėje Rusijos dalyje rengiamose pratybose, bet ir rytuose – šia vasarą prisijungė prie oro pajėgų pratybų, kuriose buvo bandomos naujausios rusiškos S-400 oro gynybos sistemos.
Svarbiausia – užsidirbti
Rusijos ir Ukrainos karo fone A. Lukašenka stengiasi atrodyti kaip taikdarys ir tvirtina nedalyvausiąs tiesioginėje Maskvos invazijoje prieš Ukrainą. Tačiau tuo pat metu stengiasi pasinaudoti sutrūkinėjusiais Rusijos ir Ukrainos santykiais. Viena tokių sričių – karo pramonės užsakymai. 2014 m. pabaigoje Rusijos ambasadorius Minske užsiminė, kad Baltarusijai tenka 15 proc. viso sąjungininkės gynybos sektoriaus užsakymų ir ši dalis turėtų augti, nes Ukraina beveik nutraukė karinį tiekimą Rusijai. Skaičiuojama, kad Baltarusija per metus kaimynei parduota 7–7,5 mlrd. JAV dolerių vertės karinių technologijų.
Tačiau Maskva siekia perpirkti Baltarusijos karinių technologijų gamyklas. Dar 2013 m. Kremlius ėmė spausti parduoti MZKT gamyklą, kuri tiekia priešlėktuvinės gynybos sistemų važiuokles. Baltarusiai tam priešinasi ir siūlo vis naujas technologijas, į savo karinį kompleksą vilioja tuos pačius ukrainiečius, kurie kūrė techniką Rusijai. „Pabandykime susitarti su ukrainiečiais ir dirbti kartu, kad Ukrainos intelektualų ir inžinierių centrai bei dizaineriai neišnyktų. Dabar tam tinkamas metas, mes turime pasinaudoti šia situacija ne tik savo poreikiams, taip plėstume ir išorines rinkas“, – pernai balandį pareiškė A. Lukašenka. Vėliau jis pridūrė, kad priims visus ukrainiečius, norinčius gyventi ir dirbti Baltarusijoje.
Ilgą laiką ši šalis buvo nedidelė technologinės grandinės dalis – ji buvo susitelkusi į oro gynybos komponentų, optikos, elektronikos sistemų gamybą, o šie įtaisai montuoti į Rusijoje ar Ukrainoje pagamintus tankus, šarvuotas pėstininkų mašinas. Dabar Minskas neslepia ketinimų sukoncentruoti didesnę dalį karinių technologijų, kurių reikės Rusijai. Vis dėlto A. Lukašenka nedega didžiuliu noru tapti tik Maskvos priedėliu. Nors integracija vyksta, nežinia, kaip aktyviai baltarusiai dalyvautų rimtose Kremliaus inicijuotose karinėse operacijose. Kol kas karinė sąjunga naudojama kaip priemonė užsidirbti.
