ES dar pusmečiui pratęsia sankcijas Rusijai, tačiau valios jas taikyti ir ateityje lieka vis mažiau.
Tai, kad 2014 m. ES vieningai nusprendė įvesti ekonominius apribojimus Rusijai, buvo didelis netikėtumas ne tik Maskvai, bet ir patiems Senojo žemyno politikams. Kodėl imtasi priemonių, kurios nenaudingos pačiai Europai, o Rusijos elgesio vis tiek nekeičia?
Tikslinėmis sankcijomis apribotos Rusijos finansų įstaigų galimybės patekti į ES kapitalo rinkas, suvaržytas technologijų energetikos sektoriuje importas, uždrausta prekyba ginklais ir dvejopos paskirties prekėmis. Tai buvo stipresnis dūris šaliai, palyginti su pirmaisiais draudimais konkretiems asmenims, prisidėjusiems prie Krymo aneksijos ar kursčiusiems kovas Pietryčių Ukrainoje. Tokio masto suvaržymų ES iki šiol nėra taikiusi nė vienai didžiajai valstybei.
ES sankcijų politiką dažniausiai lemia saugumo ir ekonominiai interesai. Tradiciškai suvaržymai nukreipiami prieš silpną ar izoliuotą valstybę, nepajėgiančią atsakyti į juos panašiais veiksmais. Tačiau ilgą laiką ES vengė taikyti sankcijas didžiosioms šalims, pavyzdžiui, Kinijai ar Rusijai, kurios irgi gali pakenkti europiečių interesams. Be to, sprendimai dėl išorinių draudimų Bendrijoje turi būti priimami konsensusu, tad juos blokuoti gali vos viena prieštaraujanti narė.
Apribojimais siekiama pažeisti valstybės ekonomiką, priversti pakeisti politinį elgesį, bet nesukelti žalos sau. Šios esminės sąlygos ES sprendimas netenkino: Europa per stipriai susijusi prekybos ryšiais su Rusija, o pavienės Bendrijos narės kone gyvybiškai priklausomos nuo jos energetikos sektoriaus. Ekonomine galia Rusija neprilygsta Bendrijai – 2013 m., dar prieš rublio krizę, Rusijos BVP (2,1 trln. JAV dolerių) buvo šiek tiek mažesnis nei Italijos. ES taip pat nuperka daugiau nei pusę visų Rusijos atvežamų prekių, o eksportas į ją sudaro vos 7 proc. viso ES eksporto.
Rusijos ekonomika per pastaruosius dvejus metus ritosi į bedugnę, tačiau tai labiau lėmė kritusios naftos kainos, o ne Bendrijos baudžiamieji veiksmai. Nepasikeitė ir pačios šalies elgesys: iš Krymo nepasitraukė, Minsko susitarimai dėl karo Pietryčių Ukrainoje neįgyvendinti. Net priešingai – sankcijos suveikė kaip režimo palaikymą skatinanti jėga, o prezidento Vladimiro Putino populiarumas dar labiau išaugo. Kremlius atsakė prekių importo iš ES ribojimu.
Vokietijos pramonės spaudimas
Vienas ryškiausių pastarojo meto Rusijos advokatų Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris formuoja nuomonę, kad draudimai neefektyvūs. „Sankcijos nėra tikslas savaime. Jos turi suteikti iniciatyvas keisti elgesį“, – birželio viduryje Vokietijos vietos laikraščių tinklui „Redaktions Netzwerk“ teigė F. W. Steinmeieris. Šiuo argumentu bandoma iš naujo kurti pagrindą „racionaliai“ įvertinti apribojimus, ir tai veda prie logiško sprendimo – „palaipsnio sankcijų naikinimo“, už kurį pasisako nemaža dalis ES politikų ir verslo interesų grupių.
Baltijos šalių ir Lenkijos pozicija nuo pradžių buvo tvirta ir aiški – sankcijų reikia, nes V. Putino režimas kelia grėsmę regiono saugumui. Smarkiai į ES orientuotos, prieš Rusiją nusiteikusios valstybės kone kiekvienu atveju linkusios suduoti stiprų atkirtį Maskvai. Jungtinė Karalystė nuo pat krizės pradžios ėmėsi lyderės vaidmens ir pabrėžė vertybinę poziciją – pasipiktinimą Rusijos agresija ir Ukrainos suvereniteto pažeidimu. Neekonomines sankcijas britų politikai vadino apgailėtinu ir silpnu atsaku, neatitinkančiu padėties rimtumo.
Nors remiančių draudimus pačioje ES netrūko, ekonominiai argumentai kurį laiką blokavo bet kokį susitarimą dėl griežtesnių priemonių. Specifinių ekonominių interesų turėjo ir dvi didžiosios Bendrijos narės – Prancūzija ir Vokietija. Prancūzija dar 2011 m. pasižadėjo pastatyti du „Mistral“ klasės sraigtasparnnešius Rusijos laivynui ir surenti mokymus jų įgulai. Tai buvo pirmas Vakarų valstybės ir Rusijos susitarimas parduoti ginklus nuo Šaltojo karo pabaigos. Prancūzija nebuvo linkusi atsisakyti 1,7 mlrd. JAV dolerių vertės sutarties.
Sankcijoms priešinosi tokie vokiečių verslo grandai kaip BASF, „Siemens“, „Volkswagen“, „Adidas“ ir „Deutsche Bank“. 2014 m. pradžioje atrodė, kad prieš tokį korporacijų spaudimą bet kokie vertybiniai argumentai bus beviltiški. Automobilių pramonės koncernai „Daimler“, BMW ir „Volkswagen“ buvo itin suinteresuoti Rusijos rinka. Antram pagal dydį Vokietijos eksporto sektoriui – mechanizmų (mašinų) pramonei – Rusija yra ketvirta pagal dydį eksporto rinka po Kinijos, JAV ir Prancūzijos. Vokietijos inžinerijos federacijos atstovas tvirtino, kad didelė šio sektoriaus pardavėjų dalis yra šeimos verslai, ir juos sankcijos paveiktų labai skaudžiai, nes jie nepakankamai dideli susidoroti su užsitęsusio konflikto padariniais. BASF, didžiausia chemijos pramonės įmonė pasaulyje, 2012 m. leido rusų „Gazprom“ įsigyti didžiausią BASF pavaldžiąją bendrovę „Wingas“ ir taip suteikė dujų milžinei priėjimą prie milijoninės vokiškos energijos vartotojų rinkos, taip pat leido kontroliuoti didelę dalį Vokietijos dujų tinklo bei gamtinių dujų saugyklų. Mainais BASF tapo viena iš nedaugelio užsienio bendrovių, turinčių tiesiogiai valdomų dujų gavybos vietų Sibire.
Emocijos stipriau už pelną
Kodėl vis dėlto ES pavyko susitarti dėl tokio kontroversiško sprendimo, kai valstybių ir jų vidaus interesų grupių interesai taip smarkiai skyrėsi?
Pagrindinis lūžis įvyko patyrus šoką ir pasibaisėjus po to, kai 2014 m. liepos 17 d. prorusiški separatistai numušė MH17 reisu skrendantį „Malaysia Airlines“ lėktuvą. Po šios tragedijos pasipylė aukščiausių valstybių vadovų reikalavimai atsikirsti Maskvai. Jau kitą dieną po katastrofos Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad kaltė tenka Rusijai. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas ragino tragedijos šoką kuo greičiau paversti veiksmais. Ši katastrofa privertė pakeisti nuomonę net Vokietijos pramonės federaciją, kuri anksčiau blokavo bet kokias pastangas priimti sankcijas. Federacijos pirmininkas Ulrichas Grillo galų gale pareiškė, kad draudimai bus skausmingi Europos verslui ir Vokietijos eksportui, tačiau visa įstaiga ir jis pats buvo įtikintas, jog Rusijos vyriausybės elgesys turi pajusti padarinius.
ES atsakas į Ukrainos krizę žymėjo visiškai naują žingsnį Bendrijos sankcijų politikoje. Jų priėmimas visada buvo itin sudėtingas ir politizuotas procesas, kurį galiausiai laimėdavo ekonominė, racionali pozicija. Tačiau šį kartą Rusijos brutalumas europiečius paskatino prisiminti, kuo jie labiausiai skiriasi nuo kitų – pagarba žmogaus gyvybei ir teisėms. Europa nusprendė pademonstruoti, kad moralinės vertybės yra aukščiau nei ekonominiai interesai.
Kas pusmetį pratęsiant sankcijas juntamas vis didesnis lobistų spaudimas jas panaikinti. Blėstant pasipiktinimui, išgaruos ir ES narių ryžtas kęsti ekonominius nepatogumus dėl apribojimų. Nors realus ekonominis sankcijų poveikis Europai nėra reikšmingas, pakanka įtakingų lobistų, garsiai tvirtinančių, kad draudimų panaikinimas yra svarbiausias klausimas. Jau šiandien galime stebėti, kaip dėmesį Rusijai vėl rodo aukščiausi ES vadovai. Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junkeris Sankt Peterburgo ekonomikos forume aiškino visada tikėjęs dialogo su Maskva nauda. Tokie ES lyderių veiksmai rodo, kad ieškoma pretekstų Rusijai atleisti. Kol kas jie siejami su Minsko susitarimų įgyvendinimu.
