Viena garsiausių šiuolaikinių socialinių ir ekonominių procesų Rusijos regionuose tyrėjų profesorė Natalija Zubarevič teigia, kad šioje šalyje nėra socialinės grupės, kuri dėl ekonominių priežasčių būtų linkusi protestuoti prieš Kremliaus režimą. Nors ūkio krizę skaudžiausiai pajuto gyventojai, jie susitaiko su mažėjančiomis pajamomis.

– Lietuvoje ir Vakaruose dominuoja nuomonė, kad ūkio nuosmukis Rusijoje prasidėjo dėl išorinių veiksnių – krintančių naftos kainų ir sankcijų. Tačiau ar išties buvo būtent taip?

– Tikrai ne. Ekonomistai sutaria, kad ekonomikos krizė prasidėjo dėl vidinių priežasčių. Tai patvirtina ir statistiniai duomenys. Nuosmukis Rusijoje vyksta trimis kryptimis. Pirma, tai regionų ir federacinių biudžetų krizės. Iš pradžių tai tapo akivaizdu regionų lygiu, o nuo 2015 m. matomos ir federacinio biudžeto problemos. Antroji kryptis – investicijų nuosmukis, o trečioji – mažėjančios gyventojų pajamos ir sumenkęs vartojimas.

Jei žiūrėtume, kada viskas prasidėjo, reikėtų kalbėti apie 2013 m. ar net 2012-ųjų pabaigą. Taigi, tuo metu dar nebuvo jokio Krymo, jokios Ukrainos klausimo. Tačiau tuomet Rusijos ekonomika nustojo augti. Kodėl? Dėl institucinių barjerų – jie tapo tokie aukšti, kad ūkis nebegalėjo kilti. Didėjančios naftos kainos kompensavo šiuos institucinius barjerus. Bet vos naftos kainos stabilizavosi, ekonomika sustojo, nes senasis ūkio augimo modelis nebeveikė. 2013 m. fiksuotas nulinis pramonės prieaugis. Nuo 2013-ųjų ėmė trauktis investicijos. Tuo metu prasidėjo ir regioninių biudžetų destabilizacija, paskatinta grynai vidinių priežasčių – visų pirma, prezidento nurodymai didinti darbo užmokestį biudžetininkams, o tai smarkiai išpūtė išlaidas ir jau trečius metus daugelio regionų biudžetai yra deficitiniai.

Nereikėtų pervertinti išorinių sankcijų poveikio Rusijos ekonomikai. Šalies valdžia prie to prisidėjo labiau, o pinganti nafta turėjo dar didesnį poveikį.

2016 m. sausį regionų ir municipalitetų biudžetų skolos jau siekė 2,66 trln. rublių (apie 35,5 mlrd. eurų). Tai didžiulė problema, nes regionai ėmėsi smarkiai karpyti išlaidas. 2015 m. pradėtos pastebimai mažinti net socialinės išlaidos, ir gyventojai jaučia padarinius: jungiamos ligoninės ir mokyklos, kaimuose šios net uždaromos, sumenko investicijų. Pastarosios mažėja vis sparčiau: 2013 m. krito 0,7, 2014 m. – 3, o 2015 m. – jau 8,5 proc. Žinia, be investicijų nebūna nei transformacijos, nei struktūrinių pokyčių.

– O koks vis dėlto išorinių sankcijų poveikis?

– Kalbant apie smunkantį gyventojų vartojimą, ši tendencija išryškėjo vėliau ir prie to jau reikšmingai prisidėjo išoriniai veiksniai. Kitaip tariant, vidaus problemos nebeleido augti pajamoms, o išorinės priežastys paskatino jų nuosmukį. Vienas svarbiausių išorinių veiksnių buvo naftos kainų krytis, ne sankcijos. Šios turėjo įtakos 2014 m. pabaigoje, kai bendrovės ir bankai susidūrė su sunkumais skolintis tarptautinėje rinkoje. Nors ši problema neišnyko, ji nėra kritinė.

Kitas sektorius, kur sankcijos turėtų daryti įtaką, – tai investicijos ir aukštųjų technologijų importas į energetikos sektorių. Jų reikia tik sudėtingiems gavybos projektams jūros šelfe, o dabar ten niekas ir taip nevyksta, nes nafta pernelyg pigi. Todėl ši sankcijų dalis irgi neturi didesnės reikšmės. Tačiau Rusijos atsakomųjų sankcijų poveikis buvo milžiniškas – jos pradėjo auginti infliaciją. Smunkančios naftos kainos tai dar labiau paskatino, nes kartu krito ir rublio kursas. Tad nereikėtų pervertinti išorinių sankcijų poveikio Rusijos ekonomikai. Šalies valdžia prie to prisidėjo labiau, o pinganti nafta turėjo dar didesnį poveikį.

– Esate teigusi, kad Rusijoje ši krizė visai kitokia nei ankstesnės. Kuo ji skiriasi nuo kitų?

– Tai bus ilga ir lėta krizė. Šalies nebepasiekia užsienio investicijos – 2015 m. tiesioginių užsienio investicijų sumažėjo dešimt kartų. Net vietos verslas nesiryžta investuoti, nes nežino, kas laukia ateityje. Smunkančio vartojimo tendencija taip pat pavojinga: kuo jis mažesnis, tuo sparčiau stoja gamyba, traukiasi gyventojų pajamos ir vartojimas dar labiau krinta. Taigi, ši ekonomikos krizė maitina save. Tačiau nematome klasikinio, vadovėliuose aprašyto ūkio nuosmukio, kai uždaromos gamyklos ir žmonės netenka darbo. To Rusijoje dabar nėra. Nedarbo lygis minimalus. Pagrindinė prisitaikymo forma – darbas dalį dienos. Tai svarbus adaptacijos mechanizmas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje rusų darbdaviai atlyginimų tiesiog nemokėdavo, bet dabar taip elgtis negalima.

Gamyba 2015-aisiais susitraukė tik 3,5 proc., o per 2009 m. krizę – 11 proc. ir daugiau. Ekonomika prisitaiko prie prastėjančių sąlygų, bet tai vis tiek lėtas nuosmukis.

– 2014 m. pabaigoje Vladimiras Putinas teigė, kad Rusijos ekonomikos krizė tęsis porą metų. Kaip vertinate tokį optimizmą?

– Nežinau, kiek ilgai truks šis nuosmukis. Kol kas nėra veiksnių, kurie skatintų ūkį kilti, nes tai nesusiję su naftos kaina. Dėl to sutaria dauguma ekonomistų. Planuojama, kad po metų ar dvejų prieaugis pasieks vos 1 proc. Jei pasaulio ekonomika stiebsis 3 proc., o Rusija – tik vienu, ji vis tiek atsiliks. Šalies ūkį įkvėptų tik institucinė modernizacija.

– Galima suprasti, kad bandoma prisitaikyti prie krizės sąlygų, bet kaip reaguoja visuomenė ir specialistai į valdžios sprendimus, kurie turėtų padėti ją įveikti?

– Iš pradžių gyventojai tikėjo, kad nuosmukis greitai baigsis. Jie jau turėjo tokios patirties, nes 1998 ir 2009 m. krizės buvo trumpos. 2015-ųjų viduryje žmonės pradėjo suvokti, kad ši krizė kitokia. O reakcija paprasta: mažiau pinigų – mažiau vartojimo. Gyventojai ėmė taupyti, mažmeninė prekyba krito 10 proc. Sunku rasti papildomą darbą, nes nėra naujų darbo vietų. Taupymas – tipinė rusų adaptacijos forma, kurią išugdė XX a. istorija: mažiau išleisk, bėgiok per parduotuves ieškodamas nuolaidų, mėsą pakeisk bulvėmis. Kitas prisitaikymo būdas – natūrali žemdirbystė. Žmonės augina daugiau daržovių, naminių paukščių, gyvulių. Jie bando išgyventi sunkesnį laikotarpį, neprotestuoja prieš valdžią, nes ši pasakė esanti dėl nieko nekalta, o aplink – priešai, naftos kainas nusmukdė JAV ir Saudo Arabijos sąmokslas. Ir didžioji dauguma tuo tiki: „Ką padarysi – sunkūs laikai, reikia kentėti, niekas mūsų nemyli.“

Pagrindinė valstybės problema – biudžetas. Svarbiausia, kad būtų pinigų iki rinkimų (Rusijos Dūmos rinkimų rugsėjo 18 d. – IQ past.). Federacinis valstybės biudžetas daugiausia pajamų gauna iš naftos ir dujų pardavimo. Iš šios srities pinigų srautas sumažėjo. Tačiau infliacija didelė, ir rubliai į biudžetą plaukia. Kiekvienas rublis tapo mažiau vertingas, bet jų biudžete yra. 2015 m. pajamos į valstybės iždą sumenko 4 proc., o išlaidos išaugo 5 proc. Rezultatas – 2 trln. rublių (apie 27 mlrd. eurų) deficitas. Valstybė karpo švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūros išlaidas. Tačiau pagrindinės socialinės išlaidos Rusijoje tenka regionams, o ne centrinei valdžiai. Nacionalinė infrastruktūra nesulaukė 25 proc. lėšų. Bet ir to negana. Vienos didžiausių federacinio biudžeto išlaidų, sudarančios net 19 proc., – pervedimai pensijų fondui. Jis tampa vis labiau deficitinis, nes pensininkų daugėja, o šešėlinė darbo rinka plečiasi. Todėl sugalvota vadinamoji balų sistema – atsižvelgiant į fondo lėšas skaičiuojami balai, kiek išmokėti pensijų. Rusijoje tai vadinama „kiek alaus, tiek ir dainų“. Kita didelė išlaidų dalis tenka gynybai. Jos 2015 m. išaugo net 28 proc. Šiai sričiai 2015 m. iš viso skirta 20,4 proc. viso federacinio biudžeto. Dar 12,6 proc. numatyta nacionaliniam saugumui. Taigi, saugumo sričiai skiriamas trečdalis visų federacinių išlaidų. Tai beveik karo laikotarpio biudžetas. Ar centrinė valdžia pagaliau ima suprasti, kad šiems reikalams pinigų nėra? Kol kas ne.

– Ir žmonės pritaria tokiai valstybės politikai?

– Koks gražus paveikslėlis televizoriuje! Pavyzdžiui, iš Sirijos. Ir daug kam tai patinka. Be to, dauguma nežino, kokia biudžeto padėtis. Galiausiai apie tai viešai nekalbama. Todėl man šiais metais svarbiausia, kaip keisis gynybos išlaidos. Manau, kad Rusijos valdžia pradės jas mažinti.

Dabartinė valdžia – tai ne komunistų politinis biuras, o adekvatūs žmonės. Jau pernai 6 proc. apkarpė nacionalinio saugumo išlaidas. Tai ypač svarbi sritis, bet jos finansavimą sumažino. Vadinasi, pradėjo suprasti, kad reikia taupyti visose sferose. Šiemet ir paaiškės, ar valdžia situaciją vertina adekvačiai ir gynybai skirs mažiau pinigų. Žinoma, gali būti ir kita išeitis – bandyti skolintis užsienio rinkose, pavyzdžiui, iš Kinijos bankų.

– Kurias gyventojų socialines grupes ši krizė paveikė labiausiai? Kaip vidurinė klasė į ją reaguoja?

– Ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad didelė infliacija labiausiai smogia skurdžiausiems. Rusijoje pernai bendroji infliacija siekė 13,6 proc., vartojimo prekių – beveik 20 proc. Apie pusę ar net daugiau išlaidų vargingiausieji skiria kaip tik tokioms prekėms. Todėl skurdžiausi gyventojai mažina būtent savo pirkinių krepšelį. Jei anksčiau žmonės per mėnesį pirkdavo tris kilogramus grikių, dabar tik du.

Tik R. Kadyrovas gali viešai paprašyti pinigų. Ir tai tik vieną kartą nuo paskyrimo. O šiaip jis sako, kad pinigų jam duoda Alachas.

Iš esmės jų vartojimo struktūra nepasikeitė – kaip buvo išgyvenimo režimas, taip ir liko. O labiausiai krizę pajuto tie žmonės, kuriuos mes vadiname vidurine klase. Rusijoje nėra kitoms šalims įprastos vidurinės klasės. Pernelyg daug šios grupės žmonių priklauso nuo valstybės. Beveik pusė jų – biurokratijos ir jėgos žinybų atstovai. Jų pajamos nemažai išaugo per praėjusį dešimtmetį. Tačiau pagal savo mąstymą, pasaulėžiūrą tai nėra tipinė vidurinė klasė. Ši grupė ir gavo naudos iš naftos kainų rentos.

Verslininkų, laisvųjų profesionalų vidurinėje klasėje visą laiką mažėjo. Kaip tik šiai grupei dabartinė krizė sudėtingiausia, nes tenka keisti vartojimo įpročius. Jie buvo įpratę investuoti į vaikus, jų išsilavinimą, savo sveikatą, poilsį. Žmonės priversti ne sumažinti vartojimo lygį, bet keisti patį tipą – iš vystymosi vartojimo pereiti į išgyvenimo vartojimą.

– Ar galima teigti, kad tokia tendencija net palanki režimui, nes vidurinės klasės poreikiai natūraliai traukiasi ir atitinkamai mažėja galimų pretenzijų valdžiai ar net galimų konfliktų rizika?

– Galima su tuo sutikti. Nemanau, kad tai daroma tyčia, tiesiog taip nutiko. Tačiau būtinybė išgyventi tikriausiai slopina ir politinį aktyvumą. Tie, kam nepatinka, išvažiuoja, jei tik gauna progą. Tokią galimybę turi nedaugelis, nes reikia konkuruoti globalioje rinkoje. Išvyksta daug IT srities profesionalų, biologijos sričių specialistų, net stambesni verslininkai. Šie turi lengvatinių mokesčių zonose įkurtų įmonių. Rusijoje priimti įstatymai, verčiantys deklaruoti savo veiklą tokiose zonose. Tačiau jei 181 dieną gyvenate ne Rusijoje, jau nesate nuolatinis mokesčių mokėtojas ir neprivalote deklaruoti verslo užsienyje. Kaip tik šia sąlyga ir naudojasi nemažai verslininkų.

– Ar yra duomenų apie bendrą emigraciją?

– Tokios statistikos nėra. Rusai neišvažiuoja masiškai ir nekeičia nuolatinės gyvenamosios vietos. Tačiau jie gauna dvigubą pilietybę, kitos šalies pasus. Pavyzdžiui, masiškai bandoma gauti Izraelio pasus. Neseniai sakiau, kad pokalbio Izraelio ambasadoje dėl pilietybės tenka laukti šešis mėnesius. Kažkas pajuokavo, jog dabar jau tik tris mėnesius, nes kas norėjo, Izraelio pilietybę jau gavo. Tai tam tikra oro pagalvė. Gaunate antrą pasą, nebūtinai išvažiuojate, bet turite tokią galimybę. Taip pat vyksta darbo jėgos migracija, tačiau tai ne pigios darbo jėgos emigracija kaip Ukrainoje ar Moldovoje. Iš Rusijos išvyksta kvalifikuota darbo jėga, labiausiai išsilavinusi ir moderni gyventojų grupė. Išvažiuoja būtent tie, kurie turėtų kurti naują Rusiją.

– Centrinės valdžios parama regionams taip pat mažėja. Ar tai nekelia įtampos tarp centro ir periferijos?

– Pagrindinė šiuolaikinės bet kurio lygmens Rusijos valdžios taisyklė – absoliutus lojalumas. Antroji taisyklė – jokių viešų skundų. Galima vaikščioti po ministerijų kabinetus ir prašyti, bet į viešąją erdvę skundai neturi patekti. Tik Ramzanas Kadyrovas gali viešai paprašyti pinigų. Ir tai tik vieną kartą nuo paskyrimo. O šiaip jis sako, kad pinigų jam duoda Alachas. Šių dviejų taisyklių besąlygiškai laikosi visi gubernatoriai. Nedžiugu, bet protestuoti irgi negali, nes po dviejų dienų nebebūsi gubernatorius. Galimi du finansinių problemų sprendimo būdai. Pirma, gubernatoriai turi gerų lobistų Maskvoje arba patys vaikšto po ministerijas. Visi taip elgiasi, tik vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau. Antra, reikia optimizuoti išlaidas, ir tai daro taip pat visi regionai.

– O kaip Čečėnijos ir Krymo finansavimas? Juk tai „juodosios skylės“, kuriose dingsta didžiuliai finansų srautai. Ar keičiasi parama šiems regionams?

– Parama Čečėnijai neauga kasmet, pavyzdžiui, 2011–2013 m. ji mažėjo. Vėliau vėl padidėjo. Tačiau visiškai nekontroliuojama, kaip tie pinigai ten leidžiami. Federacinių tarnybų atstovai nenori važinėti į Čečėniją ir prižiūrėti, kaip panaudojamos lėšos. Atsirado dar viena priemonė, pakeičianti sumažėjusį pinigų srautą. Čečėnijai valdyti perleidžiama naftos bendrovė – tai fantastiškas sprendimas. Iki 2015 m. Rusijoje buvo tik viena ypatinga regioninė naftos įmonė „Tatneft“ Tatarstane, visos kitos buvo federacinės. Tik Tatarstanui galiojo išimtis iš taisyklės, kad visas naftos bendroves kontroliuoja centrinė valdžia. 2015 m. priimtas sprendimas, kad didžiausia Rusijos naftos įmonė „Rosneft“ R. Kadyrovui atiduoda Čečėnijos teritorijoje veikiančią dalį. Tai rimtas precedentas. Kitaip tariant, paramos iš centro duoti nebegalime, tačiau leidžiame naudotis šiuo pajamų šaltiniu. Dabar R. Kadyrovas jau nori ir visos Čečėnijoje esančios naftos perdirbimo pramonės. Apetitas didėja bevalgant.

Krymas – visai kita istorija. 2014 m. federacinė parama tiesiog plūstelėjo. Reikėjo skubiai ten pasiųsti didžiulę sumą – 125 mlrd. rublių. 2015-aisiais padėtis pasikeitė. Juk oficialiai Krymas yra Rusijos dalis ir turi būti finansuojamas kaip kiti šalies regionai, todėl negaus vis daugiau pinigų. Tačiau geopolitiniai projektai – energijos jungčių ir tilto su žemynine Rusijos dalimi statyba – bus finansuojami tiesiogiai iš federacinio biudžeto.

—–

N. Zubarevič

Rusijos Nepriklausomo socialinės politikos instituto Regioninės programos direktorė, Jungtinių Tautų Vystymosi programos bei Tarptautinės darbo organizacijos atstovybės Maskvoje ekspertė.

Nuo 1977 m. dirba Maskvos valstybinio universiteto Geografijos fakulteto Ekonominės ir socialinės Rusijos geografijos katedroje.

Nuo 2003 m. geografijos mokslų daktarė.

Nuo 2005 m. Maskvos valstybinio universiteto Geografijos fakulteto Ekonominės ir socialinės Rusijos geografijos katedros profesorė.

N. Zubarevič yra „keturių Rusijų“ teorijos autorė, teigianti, kad negalima analizuoti visos Rusijos ekonominės ir socialinės raidos vienodai – reikia skirti keturias atskiras teritorijų grupes: Maskvą ir milijoninius miestus; pramonės miestus; šalies gilumą – mažus miestus ir kaimus; Šiaurės Kaukazo regioną. N. Zubarevič viena pirmųjų dar 2013-aisiais prognozavo dabartinę Rusijos ekonomikos krizę.