Vakaruose tik po Krymo okupacijos ir karo Rytų Ukrainoje suvokta, kad Rusijos vykdoma propagandos kampanija yra hibridinio karo dalis.
„Vokietijos valdžia netiesiogiai remia fašistines tendencijas šalyje“, „Po „Teisės ir teisingumo“ pergalės lenkai okupuos Vakarų Ukrainą“, „Ukrainos kariai gabenami į Siriją, kad numuštų JAV lėktuvą ir apkaltintų Rusiją. Planą sugalvojo Michailas Saakašvilis“. Tai tik keletas antraščių, kurias per vieną savaitę užfiksavo savanoriai ir ekspertai, sekantys Kremliaus skleidžiamą dezinformaciją ES ir NATO valstybėse, šalyse kaimynėse ar pačioje Rusijoje. Visas propagandos ir sąmokslų teorijomis persunktas melo srautas gerokai didesnis. Jo sklaida neįtikėtinai plati – nuo TV kanalų, interneto portalų įvairiose šalyse iki populiarių paskyrų feisbuke ir tviteryje.
Rusijos vykdomos dezinformacijos kampanijos ne naujiena Baltijos šalyse, tai akylai stebi specialiosios tarnybos. Estijos saugumo policija ir Lietuvos valstybės saugumo departamentas jau prieš keletą metų savo ataskaitose nurodydavo apie tikslingai skleidžiamą dezinformaciją Rusijos TV kanaluose bei per vietos žiniasklaidos priemones. Kremliaus propagandinis karas neregėtą mastą įgavo 2013 ir 2014 m. sandūroje, kai Kijeve prasidėjo demonstracijos prieš tuometį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių, atsisakiusį pasirašyti Asociacijos sutartį su ES.
Maskva naująją valdžią ėmė vadinti „chunta“, kurti emociškai įtaigias, bet melagingas istorijas apie ukrainiečių „banderovcų“ žiaurumus, o JAV ir ES kaltintos finansavusios ir organizavusios protestus Maidane. Priešpriešai augant net užsiminta apie galimo branduolinio karo tarp Rusijos ir JAV grėsmę – taip sistemingai kuriamas psichologinis spaudimas Vakarų visuomenei, kad neverta aštrinti konflikto su Maskva.
Šie akibrokštai nustebino net tolerantiškus Vakarų politikus. Vis garsiau imta kalbėti apie nekonvencinius kovos metodus, apimančius ir tikslingą manipuliaciją informacija, ir psichologinį poveikį visuomenei, ir tiesiog elementarią propagandą.
Padėjo ir Lietuvos spaudimas
Kaip teigia Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus patarėja Neringa Vaisbrodė, net ir ilgą laiką ramiai į Rusijos propagandą žiūrėję vakariečiai pagaliau suvokė, kad kažkas vyksta ne pagal taisykles. „Pradžioje reikėjo įtikinėti, kad Kremlius manipuliuoja informacija, apeina ES galiojančias žiniasklaidos reguliavimo taisykles ir paprasčiausiai piktnaudžiauja, prisidengdamas šventu žiniasklaidos vardu, – kalbėjo N. Vaisbrodė. – Reikėjo įtikinėti imtis veiksmų, nes Rusija pati neatsisakys propagandos, o žalingas poveikis visuomenei toliau bus daromas. Šiame etape ir likome, nes skiriasi supratimas, ar melas yra „kita nuomonė“, ar laisva užsienio valstybės finansuojama ir kontroliuojama žiniasklaida, skleidžianti propagandą, ar draudimas kurstyti neapykantą yra išraiškos laisvės ribojimas?“
Atsakas į Rusijos dezinformacijos srautą – lyg uodo zvimbimas šalia riaumojančio lokio.
Įvairiose ES ir NATO institucijose kilo poreikis geriau suprasti, kaip Rusija naudojasi propagandiniais metodais ir kokią žalą tai gali daryti net ir demokratinių šalių visuomenei, jei ta propaganda bus priimama nekritiškai. Pakeisti ES ir NATO pozicijas padėjo ir intensyvus Baltijos šalių spaudimas. Ilgą laiką Baltijos valstybių lyderių perspėjimus skeptiškai vertinę kaip „paranoją“ ir „rusofobiją“, Europos politikai pagaliau ėmė įsiklausyti. „Lietuva buvo viena pirmųjų, o gal ir pirmoji, pradėjusi kelti klausimą dėl būtinybės tiek valstybėms atskirai, tiek ES ir NATO lygiu reaguoti į suaktyvėjusią Rusijos dezinformaciją. Lietuvos inicijuotame dokumente ES užsienio reikalų ministrams įvardytos keturios atsako kryptys, kuriomis būtina stiprinti komunikacijos pajėgumus Bendrijoje: sąmoningumas, alternatyvos, atkaklumas ir atsakomybė“, – teigė N. Vaisbrodė.
Europarlamentarui Gabrieliui Landsbergiui 2014 m. pabaigoje patikėta parengti ataskaitą apie ES ir Rusijos santykius, ją Europos Parlamentas patvirtino birželį. Kiek anksčiau Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete patvirtintas Lietuvos atstovės Indrės Vareikytės parengtas informacinis pranešimas apie Rusijos propagandą – pirmasis tokio tipo raportas ES institucijose.
Įvykiai Ukrainoje paspartino Latvijos ketinimus įsteigti NATO kompetencijos centrą, skirtą strateginei komunikacijai. Latvijos iniciatyva imtas kurti centras pradėjo veikti 2014 m. sausį. 2014 m. liepos 1 d. septynios NATO šalys (Estija, Vokietija, Italija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Jungtinė Karalystė) pasirašė memorandumą dėl Strateginės komunikacijos kompetencijos centro įkūrimo ir jau rugsėjį jis gavo NATO akreditaciją. Įkūrimas pasveikintas per Velso viršūnių susitikimą ir išreikšti lūkesčiai, kad centro veikla sustiprins Aljanso pajėgumus. Netrukus šis centras (sutrumpintai vadinamas NATO „StratCom“) pradėjo vykdyti tyrimus, kuriais siekiama įvertinti hibridinių kovų galimybes, propagandos metodus ir socialinių tinklų išnaudojimą dezinformacijai skleisti. Centro ekspertai analizuoja, kokius metodus Rusijos propagandos mašina dažniausiai naudoja, bandydama suformuoti visuomenės nuomonę tiek tiesioginio konflikto zonoje (Ukrainoje), tiek Vakarų viešojoje erdvėje.
„Mitų griovėjai“
ES, nors ir nenoriai, taip pat pripažino, kad būtina imtis veiksmų, reaguojant į agresyvią Maskvos propagandą. 2015 m. kovą užsienio reikalų ministrai įpareigojo vyriausiąją užsienio politikos įgaliotinę Federicą Mogherini kartu su ES šalimis parengti strateginės komunikacijos planą. Vis dėlto Bendrijos narės nesutaria, kaip būtų galima atsakyti į Rusijos propagandą.
Dalis politikų ir ekspertų teigė, kad reikėtų kurti ES remiamus žiniasklaidos kanalus (įskaitant televiziją ir radiją), kurie būtų skirti ypač Rusijos propagandos pažeidžiamoms visuomenės grupėms, pavyzdžiui, Baltijos šalių ir Rytų Europos rusakalbiams gyventojams. Taip siūloma nuo Kremliaus informacijos šaltinių priklausomai auditorijai suteikti alternatyvų paveikslą. Vienas tokios idėjos iniciatorių – buvęs lenkų diplomatas Jerzy Pomianowskis, šiuo metu vadovaujantis ES remiamai nevyriausybinei organizacijai „Europos parama demokratijai“ („European Endownment for Democracy“, EED).
Jis siekia surinkti paramą ES televizijos kanalui, kuris rusų kalba transliuotų žinių, taip pat pažintinio turinio laidas (pokalbių šou, publicistiką). Kol kas EED iniciatyvą pažadėjo paremti tik Lenkija (1 mln. eurų) ir Nyderlandai (1,5 mln. eurų).
Panaši idėja sklandė ir Baltijos šalyse – svarstyta, gal nacionaliniams transliuotojams vertėtų įsteigti bendrą televizijos kanalą, skirtą tautinėms mažumoms, kurios iki šiol įpratusios žiūrėti Rusijos televizijas. Galiausiai tokio plano atsisakyta. Visų pirma dėl to, kad šiose trijose valstybėse egzistuoja skirtinga informacinė erdvė, tad kiekvienai auditorijai reikėtų rengti specifines, į vietos įvykius orientuotas žinias, o bendro pobūdžio informacija žiūrovams nebūtų patraukli.
Kita dalis ekspertų mano, kad tiesmukas atsakas į propagandą kita propagandine informacija neduos jokio pozityvaus rezultato. Vašingtone įsikūrusio Carnegie fondo Rusijos ir Eurazijos paramos programos direktoriaus Eugene’o Rumerio įsitikinimu, bet kokie bandymai į propagandą atsakyti tuo pačiu būtų beprasmiai. „Net Šaltojo karo metais Vakarų vykdomos transliacijos sovietų bloko šalims buvo svarbios ne dėl vakarietiškos propagandos, o dėl suteikiamos informacijos. Propaganda rezultatų neduoda, geriausias atsakas yra efektyvi politika“, – portalui politico.eu teigė E. Rumeris.
ES Išorinių reikalų tarnyba pasirinko minimalų atsako Rusijos propagandai variantą – pavasarį nutarta įkurti nedidelę ekspertų grupę, kuri rinktų ir demaskuotų rusiškos dezinformacijos atvejus. Vadinamoji „East Stratcom“, arba „mitų griovėjų“, grupė veiklą pradėjo rugsėjį. Ją sudaro 10 komunikacijos ekspertų: penki rusų kalbos specialistai iš Čekijos Respublikos, Jungtinės Karalystės, Danijos, Estijos ir Latvijos bei keturi ES Išorinių reikalų tarnybos deleguoti pareigūnai. Grupei vadovauja Gilesas Portmanas, britų diplomatas, pastaruosius aštuonerius metus dirbęs ES ir Turkijos santykių srityje. Tačiau joks atskiras finansavimas neskirtas – atstovams iš ES šalių narių moka pačios delegavusios valstybės, o kiti dirba pagal sutartis su Išorinių reikalų tarnyba.
Pagrindinė grupės užduotis yra stebėti Maskvos propagandą ES, Rusijoje ir Rytų partnerystės šalyse (Ukrainoje, Moldovoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane) ir demaskuoti neteisingą informaciją. „East Stratcom“ nuo spalio pradėjo leisti savaitines apžvalgas, kuriose surenkami Rusijos vykdomų informacinių atakų pavyzdžiai. Šiomis apžvalgomis siekiama visai Europai parodyti ir padėti suvokti didžiulį informacinių atakų mastą, paviešinti pagrindinius Rusijos propagandos metodus ir temas. Apžvalgą rengiančiai grupei talkina dezinformacijos („mitų griovėjų“) tinklas, kurį sudaro daugiau nei 400 ekspertų, žurnalistų, pareigūnų, nevyriausybinių organizacijų iš daugiau nei 30 šalių.
Tenka pripažinti, kad ES „mitų griovėjų“ grupė kol kas menkai žinoma, o jos rengiamos apžvalgos yra primityvios. Bene svarbiausias jos komunikacijos kanalas – paskyra tviteryje (@EUvsDisinfo) – gruodžio pradžioje turėjo tik kiek daugiau nei 3 tūkst. sekėjų. Apžvalgos pateikiamos tik surinktų šaltinių bei trumpų apibūdinimų forma ir gali tapti įdomia informacija specialistams, bet platesnei auditorijai tai visiškai nepatrauklus produktas.
Toks atsakas į Rusijos dezinformacijos srautą – lyg uodo zvimbimas šalia riaumojančio lokio. ES diplomatų sluoksniuose kalbama, kad F. Mogherini vadovaujamoje Išorinių reikalų tarnyboje apskritai nėra motyvacijos stiprinti kovą su propaganda – šis susidomėjimas net ES užsienio reikalų lygiu gerokai nuslūgo nuo 2015 m. pavasario ir užleido vietą imigrantų krizės bei kovos su terorizmu temoms. Be to, Bendrijoje vyksta intensyvios kovos dėl to, ar derėtų sumažinti sankcijas Rusijai. Vengrijos, Graikijos, Italijos ir Prancūzijos atstovai, taip pat Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude’as Junckeris norėtų persvarstyti ES taikomas sankcijas, jei bus laikomasi paliaubų pagal Minsko susitarimus. Baltijos šalys, Lenkija, Jungtinė Karalystė ir kitos nori išlaikyti tokius pat apribojimus. Pastaroji grupė kol kas ima viršų.
Silpnas estiškas smūgis
Kol bendra ES antipropagandinė grupė tik renka rusiškos dezinformacijos pavyzdžius, Baltijos kaimynės ir Lenkija ieško būdų savarankiškai stiprinti atsparumą. Ypač tai aktualu Baltijos šalims, kuriose didelė dalis visuomenės įpratusi žiūrėti Rusijos TV kanalus. Kaip patvirtino 2014 m. gruodį atlikta „Vilmorus“ apklausa, Lietuvoje Rusijos televizijos kanalus bent kartą per dieną žiūri 61 proc. apklaustų nelietuvių, o lietuviškos televizijos pasiekia tik maždaug 30–33 proc. tautinių mažumų atstovų. Nustatyta, kad tie, kas pirmiausia renkasi Rusijos informacijos šaltinius, buvo linkę labiau dėl konflikto Ukrainoje kaltinti pačią Ukrainą, ES ir JAV, o ne Rusiją ar separatistus.
Latvijoje ir Estijoje padėtis dar sudėtingesnė. Lenkijos viešosios politikos instituto vykdyta apklausa Lenkijoje ir trijose Baltijos šalyse parodė, kad 67 proc. Latvijos rusų ir 68 proc Estijos rusų dėl karo Ukrainoje kaltino būtent Ukrainą (nors dauguma etninių latvių ir estų laikėsi priešingos nuomonės ir buvo linkę kaltinti Rusiją). Todėl Estija nusprendė „susigrąžinti“ tuos rusakalbius gyventojus, kurie yra priklausomi nuo propagandinių kanalų. Nesulaukęs aktyvaus Latvijos ir Lietuvos kolegų palaikymo, Estijos nacionalinis transliuotojas ėmėsi kurti specialų TV kanalą rusų kalba. ETV+ transliacijas pradėjo rugsėjo 28 d. ir rodo daug vaidybinių bei dokumentinių filmų, mažiausiai 20 valandų per savaitę originalių laidų: informacinių, diskusinių, pramoginių, rusiškai komentuojamų sporto transliacijų. Daugelis laidų subtitruojamos estiškai.
Vis dėlto pradiniai šios televizijos vertinimai gana skeptiški.
Kaip žurnalui IQ teigė Estijos tarptautinio gynybos ir saugumo centro tyrėjas Dmitri Teperikas, ETV+ transliacijos buvo politinis sprendimas, kurį net vietos rusai vertino kaip pavėluotą žingsnį, atsižvelgiant į tai, koks Estijoje didžiulis rusiškų informacijos šaltinių poreikis. „Kol kas ETV+ dar tik bando pasiekti tikslinę auditoriją ir žiūrimumo reitingai menki – sudaro vos apie 0,5 proc. visos dienos TV auditorijos, o Rusijos kanalai PBK (Pirmasis Baltijos kanalas) ar „NTV Mir“ užima dešimt kartų didesnę žiūrimumo dalį, – pasakojo D. Teperikas. – Padidinti reitingus sunku ir todėl, kad neaiški tikslinė auditorija, nežinomi jos interesai, taip pat prasilenkia keliami lūkesčiai, laidų sudarymo principai, vizualinis pateikimas ir finansinės galimybės.“ Anot D. Teperiko, dar neaišku, ar ETV+ tikrai pasieks norimų tikslų, nes bandant išvengti priekaištų, kad ETV+ yra per daug „proestiškas“ ar tiesiog vyriausybės propagandos priemonė, kartais kanalo laidose, sąmoningai ar ne, galima pastebėti bemaž tokius pat pranešimus, kuriais remiasi ir Rusijos ideologija.
Kita vertus, ekspertas abejoja, ar Estijos politikai ne per daug lūkesčių sieja su ETV+ poveikiu. „Mūsų politikai gali per naiviai žiūrėti į ETV+ veiklą kaip savotišką sidabrinę kulką, kuria tikisi įveikti visą Rusijos propagandą Estijoje“, – mano D. Teperikas. Anot jo, gali būti ir kitų efektyvių būdų priešintis dezinformacijai – kartais naudingiau nesivelti į diskusijas dėl melagingų pranešimų, ignoruoti juos, taip pat suprantamai komunikuoti savo sprendimus ir veiksmus, ypač tiesioginiuose susitikimuose su gyventojais. Vis dėlto, kaip nurodo D. Teperikas, išlieka abejonių, ar ETV+ pavyks įgyvendinti savo misiją siekti Estijos visuomenės darnos ir užtikrinti abipusį skirtingų etninių bendruomenių dialogą. „Būtina stiprinti ne tik vietos rusų suvokimą, kad jie priklauso tai pačiai Estijos visuomenei, bet ir pačių estų – ne visi mano, kad rusai yra dalis mūsų visuomenės“, – apie daug gilesnes visuomenės susiskirstymo priežastis užsiminė D. Teperikas.
Kaip pripažįsta ir N. Vaisbrodė, geriausiems antipropagandiniams sprendimams reikia laiko: „Efektyviausia ilguoju laikotarpiu ugdyti atsparią visuomenę. Tačiau tai idealas. Dabar turime imtis priemonių užtikrinti informacijos alternatyvas tiems, kurie naudojasi, ypač dėl kalbos barjero, tik Kremliaus kontroliuojamais informacijos kanalais. Jie pateko į tam tikrą informacinę monopoliją, yra nuo jos priklausomi.“ Vis dėlto atsvara rusiškai informacijai nėra greitai ir pigiai sukuriama, todėl reikia imtis veiksmų, kad dabartinė monopolija bent jau nepažeistų visuomenės informavimo taisyklių, o ilguoju laikotarpiu pasiekti, kad skleisti propagandą tiesiog neapsimokėtų – arba jos išlaidos augtų, arba poveikis visuomenei mažėtų. Vienas ženklų, kad išlaidos propagandai skleisti išties pradeda didėti, – lapkričio pradžioje paskelbtas PBK kanalo Baltijos šalyse atstovybės pranešimas apie nutraukiamas Lietuvai skirtas žinių laidas.
—–
Propagandinio karo arsenalas
Pranešimo svarba ir vieta. Tam tikro įvykio svarba arba išryškinama, arba sušvelninama, priklausomai nuo pranešimo ilgumo ir stiliaus (pavyzdžiui, pakeliamas pranešėjo balso tonas).
Tyla. Stengiamasi nepateikti kontrargumentų. Apie įvykį pranešama praleidžiant svarbų jo aspektą.
Kartojimas. Ta pati žinutė nuolat kartojama per žinių programą toje pačioje ar skirtingose istorijose.
Rėmimasis į autoritetą. Naudojamasi institucija ar žmogumi, kuriuo pasitikima ar kuris yra populiarus (pavyzdžiui, V. Putinas). Atsižvelgiant į tai, kiek reikia sustiprinti istorijos validumą, kalbinami hierarchiškai aukščiau esantys asmenys.
Eksperto žodis. Sudaromas klaidingas įspūdis, kad pateikiamas ne vienas ir tas pats požiūris.
Liudijimas. Cituojami skirtingi šaltiniai – nuo valstybės pareigūnų iki eilinio žmogaus – siekiant sustiprinti ar atmesti tam tikrą žinutę.
Supaprastinimas. Sudėtingi procesai perpasakojami supaprastintai, neapžvelgiant sudėtingų ir svarbių detalių.
Suvienijimas, išlyginimas. Sujungiami klausimai ar procesai, kurie prisideda prie bendros skleidžiamos žinutės. Dažniausiai naudojama kartu su etikečių priskyrimu.
Etikečių priskyrimas. Naudojami specifiniai kalbiniai terminai, siekiant sukurti reikiamą kontekstą (pavyzdžiui, teroristų grupuotės vadinamos separatistų pajėgomis).
Grupavimas. Tyčinis žmonių sujungimas į grupes (ar atskyrimas nuo jų), naudojamas kartu su etikečių priskyrimu.
Paprastas žmogus. Pateikiamos vadinamųjų paprastų žmonių nuomonės, siekiant sustiprinti pojūtį, kad eiliniai gyventojai supranta, kas vyksta.
Skirtumų ar panašumų palyginimas. Palyginti pasirenkami tam tikri objektai, stengiantis sukurti reikiamą naratyvą (pavyzdžiui, Ukrainos dešinysis sektorius lyginamas su naciais).
Mažiausias galimas blogis. Norima įteigti, kad galbūt pateikiamas sprendimas nelabai geras, tačiau šiuo metu jis geriausias iš galimų.
Moralinė viršenybė. Remiantis palyginimu, bandoma pateisinti (Rusijos) moralinė viršenybė kitų šalių (Vakarų) atžvilgiu.
Galima ateitis. Nurodomos gairės, ką Rusija kaip svarbi žaidėja turėtų bandyti pasiekti, arba grėsmė, kurios šalis turėtų išvengti bet kokia kaina. Rusija pristatoma kaip daranti viską, kad ateitis pakryptų teigiama linkme.
Pseudodauguma. Skirtingų nuomonių spektras pristatomos selektyviai ar nepakankamai. Daugiausia naudojama Ukrainai ir Vakarams kritikuoti.
Aukos statusas. Vienai iš pusių priskiriamas aukos statusas, nepateikiant konteksto ir nesiaiškinant, kas iš tiesų kaltininkas, o kas auka.
Statistika. Pateikiama daug skaičių (nurodant šaltinį arba ne), siekiant suteikti svorio svarstomai problemai ar sustiprinti tam tikram požiūriui.
Įvertinimas. Panašiai kaip ir etikečių priskyrimo atveju pateikiami įvertinimai be analizės.
Instruktavimas. Žiūrovams patariama, kaip vertinti informaciją ir kur jos ieškoti.
Sektinas pavyzdys (dorumas, solidarumas). Nurodomas sektinas pavyzdys, kaip reikėtų elgtis tam tikru atveju.
„Kitas ekranas“. Reklamuojami socialiniai tinklai ar jų paskyros, kurias derėtų sekti. Kai kurios kitos paskyros diskredituojamos.
Šaltinis – NATO Strateginės komunikacijos kompetencijos centras, 2015 m.
