ES antimonopolininkė nukreipė ugnį į „Gazprom“. Tai rimtas pokytis Europos politikoje ir dujų versle.
Įmonė mėgavosi neliečiamumu. Ji buvo pagrindinė ES importuojamų dujų tiekėja ir naudojosi tiek artima Kremliaus globa (Rusijos valstybė – didžiausia bendrovės akcininkė), tiek dujomis aprūpinamose šalyse, ypač Vokietijoje, susikurtu verslo ir politinių ryšių tinklu. Rusiškų dujų alternatyvų nedaug, klientai irgi nebuvo nusiteikę priešintis augančiai „Gazprom“ įtakai.
Dabar Europa susirėmė su Rusijos dujų milžine. Pirmas smūgis kirstas balandžio 22-ąją, kai ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestager bendrovei pateikė seniai lauktą prieštaravimo pareiškimą (ES taip vadinamas kaltinamasis raštas), kuriame pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu rinkoje. Tai šimtų puslapių viešai neskelbiamas dokumentas. Jame smulkiai aprašomas drumstas Rusijos dujų eksporto pasaulis, kuriame veikia pelningos tarpininkaujančios įmonės, valdomos niekam nežinomų patogių savininkų, sandorius sudaro politikai, o ne verslininkai, ir netrūksta geopolitinio favoritizmo.
Bendrijos teigimu, „Gazprom“ „taiko bendrą strategiją, siekdama padalyti Centrinės ir Rytų Europos dujų rinkas“. Ji riboja klientų galimybes perparduoti dujas, todėl penkioms šalims (Bulgarijai, Lenkijai ir Baltijos valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai) gali taikyti „nesąžiningas kainas“. Pasak ES, bendrovė piktnaudžiavo dominavimu rinkoje bandydama išsaugoti per Lenkiją einančio tranzitinio vamzdyno „Yamal“ kontrolę ir siekdama bauginimais priversti Bulgariją paremti „South Stream“ („Pietų srauto“) dujotiekį (dabar jau atšauktas Kremliaus projektas dujas ES tiekti per Juodąją jūrą).
