Pasaulio megapoliuose žemė išnaudojama prastai. Tai brangiai kainuoja.
Pirkite žemę, kaip patarė Markas Twainas, juk jos nebegaminama. Ir nepasakytum, kad žemės trūksta. Antai Teksase tilptų visi JAV gyventojai ir kiekvienas namų ūkis gautų daugiau kaip 40 arų. Kainas į padanges išaugina didmiesčiuose – Londone, Mumbajuje, Niujorke – susiduriančios pašėlusi paklausa ir ribota pasiūla. Honkonge kainos per pastaruosius dešimt metų pašoko 150 proc. Meifere, Londono centre, būstas gali kainuoti net po 75 tūkst. eurų už kvadratinį metrą. Manhatano gyvenamuosiuose rajonuose vienas kvadratinis metras atsieina 6 tūkst. eurų.
Net ir šiuose miestuose stygius – dirbtinis. Valdžiai ribojant užstatymo aukštį ir tankį mažėja pasiūla ir dėl to pučiasi kainos. Neseniai atlikę analizę Londono ekonomikos mokyklos mokslininkai nustatė, kad Londono Vest Ende taikant griežtą žemės naudojimo tvarką biurų kaina šokteli maždaug 800 proc., o Milane ir Paryžiuje – apie 300 proc. Dėl žemvaldžių rankose sukaupto milžiniško turto beveik neįmanoma pastatyti naujų biurų, kurie konkuruodami tą pelną sumažintų.
Prastai veikianti nekilnojamojo turto rinka labai žalinga – jos neigiamą įtaką ypač jaučia privatūs asmenys. Kadangi būstas brangus, dirbantys žmonės priversti rinktis tuos rajonus, kur pigiau įsikurti, nors jie ne tokie patrauklūs dėl socialinės aplinkos. Kaip atskleidžia vienas tyrimas, jei statybos nebūtų griežtai ribojamos, Įlankos regione prie San Fransisko užstatymas būtų maždaug penkiskart didesnis. Sudėkite, kiek prarandama dėl negauto uždarbio ir nerealizuoto žmonių potencialo, ir nuo skaičių apsisuks galva. Jei JAV leistų miestams augti laisvai, šalies bendrasis vidaus produktas padidėtų 6,5–13,5 proc., arba maždaug 1–2 trln. dolerių. Nedaug rastum kitų politikos krypčių, galinčių duoti panašių rezultatų.
