Žurnalo IQ ir Lietuvos regbio federacijos rengiamame forume „Čempionų pusryčiai. Žmonės, kurie įkvėps siekti to, kas neįmanoma“ pranešimą skaitys ir praeityje garsus Pietų Afrikos Respublikos (PAR) regbininkas, dabar verslininkas Thinusas Delportas. Su juo kalbėjosi Rytis Davidovičius.
PAR gyventojams regbis yra tas pats, kaip lietuviams – krepšinis? Suprantama, kad sulaukęs sėkmės gali būti gausiai apdovanotas tiek finansiškai, tiek visuomenės dėmesiu ir pagarba. Tačiau tai reiškia ir milžinišką konkurenciją. Kaip skynėtės kelią į regbio viršūnę?
– Užaugau nedideliame ūkyje šalia Rytų Keiptauno. Šiame regione bendruomenės jungiamoji grandis buvo ir yra regbis. Šeštadieniais visas miestelis susirinkdavo žaisti ir palaikyti įvairaus amžiaus grupių komandų – nuo vaikų iki pagrindinės vyrų ekipos.
Deja, mūsų šeima turėjo atsisakyti ūkininkavimo ir persikelti į Johanesburgą. Tuo metu buvau 12 metų, tačiau man pavyko sėkmingai įsilieti į šio didmiesčio bendruomenę būtent dėl regbio. Nors niekuomet nežaidžiau nė vienoje prestižinės mokyklos komandoje, nenustojau svajoti apie tą dieną, kai užsivilksiu nacionalinės rinktinės uniformą. Baigęs vidurinę mokyklą tarnavau kariuomenėje, sutvirtėjau tiek fiziškai, tiek morališkai. Vėliau įstojau į Johanesburgo universitetą ir čia teko pradėti sportininko karjerą nuo žemiausio laiptelio. Nenusiminiau – turėjau tikslą, kovotojo savybių ir sunkiai treniruodamasis patekau į pagrindinę universiteto rinktinę.
Gerai žaidžiau ir mane pastebėjo profesionalus regbio klubas „Lions“, tačiau jame vėl teko viską įrodinėti iš naujo. Tai buvo naujas lygis, nauja aukštuma. Puikiai pasirodžiau PAR čempionate ir buvau pakviestas į pagrindinę šalies rinktinę. Tai nutiko 2000-aisiais. Mano kaip sportininko aukščiausias pasiekimas buvo 2003 m., kai su PAR komanda išvykau į pasaulio čempionatą Australijoje. Atstovauti savo šaliai man buvo didžiausia garbė. Apibendrindamas savo karjerą ir pasiekimus drąsiai galiu teigti, kad mano svajonė išsipildė, ja mėgavausi ir didžiuojuosi.
Ar sulaukdavote aplinkinių, artimųjų paramos?
– Taip, neabejotinai. Didžiausias ramstis ir pirmasis idealas buvo mano tėvas. Nuo pat mažens stebėjau jo žaidimą, kai paaugau, jis buvo mano ir brolio pirmasis treneris. Jis nuolat lankėsi varžybose, stebėjo mane, palaikė. Begalinis tėvo atsidavimas sportui, supratimas, patarimai man buvo itin svarbūs. Vėliau jau mokiausi iš kitų profesionalų, kurie daugelį metų žaidė aukščiausio lygio regbį.
Vilniuje mūsų šalies verslininkams skaitysite pranešimą apie sėkmę. Kaip ją apibūdintumėte?
– Mano manymu, sėkmė – tai aukščiausių išsikeltų tikslų pasiekimas. Ir net jei nepavyksta to tikslo įgyvendinti, bet esi atidavęs visą save arba net dar daugiau, tai irgi galima vadinti sėkme.
Žaidėte aukščiausio lygio regbį tiek gimtinėje, tiek Europoje ir Japonijoje, gynėte savo šalies garbę pasaulio čempionate. Visa tai vertinate kaip sėkmę?
– Man tai visada buvo susiję su iššūkiu pasiekti tai, ką galiu geriausia. Esu įsitikinęs, kad reikia nuolat sau kelti itin aukštus tikslus, nes kitaip galima nustoti tobulėti. Mano sportinė karjera visada buvo susieta su svajone žaisti PAR nacionalinėje rinktinėje – „Springboks“ komandoje. Kai ji išsipildė, tiesiog stengiausi kaip galima ilgiau išlikti profesionaliu žaidėju.
Ką reiškia PAR gyventojui žaisti šalies rinktinėje „Springboks“?
– PAR kiekvienas berniukas svajoja vieną dieną apsivilkti „Springboks“ marškinėlius ir ginti tėvynės garbę. Regbio dvasia persmelkusi visą šalį, atrodo, kad nėra nieko svarbesnio už šį žaidimą. Jo supratimas ir tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Prisiminkime, kad būtent jis valstybę suvienijo devintojo dešimtmečio viduryje. Dabar šį žaidimą galima vadinti nacionaline vertybe. Todėl visiškai suprantama, kodėl kiekvienas vaikas vos išmokęs vaikščioti griebia į rankas regbio kamuolį ir trokšta būti geriausias. Atstovauti „Springboks“ yra didžiulė garbė ir tai suteikia žinomumą, emocinį bei finansinį atlygį. Tai tarsi aukščiausias atpildas už išlietą prakaitą pakeliui į šį olimpą.
Žaidėte PAR, Japonijoje, Jungtinėje Karalystėje. Kaip prisitaikyti įvairiose kultūrose, skirtingoje aplinkoje?
– Svarbiausias regbio bruožas – tai komandinis sportas, kuriuo užsiima išsilavinę žmonės. Persikėlus į kitą šalį reikia kaip įmanoma greičiau pasinerti į naują komandą, jos kultūrą, pajusti ten tvyrančią dvasią. Būtina kuo skubiau užsitarnauti ekipos draugų pagarbą. Net ir maži dalykai, tokie kaip istorijos, kalbos ar žaidimo stiliaus išmanymas, daro tiesioginę įtaką. Kuo greičiau įsitvirtinsite komandoje, tuo sparčiau klubas tobulės ir žais sėkmingai.
Dabar esate verslininkas. Ką išmokote iš sporto, kuo galite pasinaudoti kasdieniame gyvenime?
– Galiu teigti, kad sportas smarkiai prisidėjo prie mano asmenybės susiformavimo. Būtent žaisdamas regbį tapau tikru vyru, užsispyręs, išmokau dirbti komandoje, siekti tikslo. Visa tai man labai padeda kasdieniame gyvenime. Norėčiau ypač išskirti gebėjimą konkurencingai dirbti komandinėje aplinkoje ir nepasiduoti išoriniam spaudimui, kai įgyvendinu tam tikrus uždavinius. Reikia sugebėti savarankiškai analizuoti ir įvertinti kritiką, paskui ją panaudoti teigiamam veiksmui.
Ar sunku baigti sportininko karjerą ir pradėti naują? Kaip tam pasirengėte?
– Sprendimas pasitraukti iš profesionaliojo sporto buvo labai sunkus. Tai buvo vienas didžiausių iššūkių gyvenime, kuriuos teko įveikti. Nebijokite nesėkmių, nes pasitelkę savo geriausias savybes jas įveiksite. Man teko susidurti su stipriausiais pasaulyje regbio žaidėjais ir kartais juos nugalėti. Tai padarius, nebelieka jokių neįveikiamų kliūčių.
Th. Delportas
Gimė 1975 m. PAR.
Šalies rinktinėje žaidė nuo 2000 iki 2003 m., dalyvavo 18 rungtynių, pelnė 15 taškų.
13 metų žaidė PAR, Anglijos, Japonijos aukščiausiosios lygos klubuose.
Šiuo metu dirba „Sky Sports“ ekspertu, populiarina regbį.
