Archajiškos švietimo sistemos atsikračiusios Lietuvos įmonės galėtų įsiveržti į konkurencingiausių pasaulio bendrovių gretas. Centrinės Europos universiteto (CEU) verslo mokyklos dekanas prof. Melas Horwitchas įsitikinęs, kad mažų valstybių stiprybė – talentingi žmonės. Su M. Horwitchu kalbėjosi IQ ekonomikos apžvalgininkas Vilius Petkauskas.
– Esate rašęs, kad dabartinis laikas palankus mažoms valstybėms. Ką turėjote omenyje?
– Konkurencingumą, gyvenimo kokybę, novatoriškas technologijas ir verslo aplinką vertinančiuose reitinguose išvysime tas pačias valstybes. Tai Skandinavijos šalys, Suomija, Šveicarija, Singapūras, Honkongas, Taivanas. Kartais sušmėžuoja Estijos vardas. Šios valstybės nedidelės, tačiau konkurencingos. Jų sėkmės priežastis – talentingos ir išsilavinusios visuomenės, kurių nariai nebijo imtis iniciatyvos. Tokiose šalyse gaminama aukštos pridėtinės vertės produkcija.
Šiuo keliu reikėtų eiti ir Lietuvai. Žinoma, kad išvengtumėte netikėtumų, praverstų raidos strategija. Turite žinoti, kur norite būti po penkerių ar dešimties metų, ir imtis darbo. Pirmiausia pradėti nuo švietimo sistemos.
– Koks ugdymo modelis šiuo metu geriausiai atitinka darbo rinkos poreikius?
– Valstybėms iškilti padeda vadovauti gebantys žmonės, kurie gali dirbti su įvairių kultūrų atstovais. Todėl mokymo praktika turi būti interaktyvi. Dabartiniai studentai vieni iš kitų išmoksta neką mažiau nei iš profesorių ar vadovėlių. Bendradarbiavimo įgūdžiai labai svarbūs verslo pasaulyje. CEU turime įmonės kūrimo kursą, ir studentai turi įsteigti tikrą bendrovę. Sugalvoti idėją, užregistruoti pavadinimą ir t. t. Kartais įmonę įkūrę studentai lieka universiteto verslo inkubatoriuje, kad galėtų verslą plėtoti toliau.
Taip pat svarbu, kad mokyklose ir universitetuose būtų auklėjami plačiai išsilavinę žmonės. Siauro profilio mokymo sistemos atgyveno. Spartus technologinis progresas reikalauja greitai prisitaikyti gebančio žmogaus. O ir darbdaviai kur kas labiau vertina turinčius patirties viešajame, privačiajame ir nevyriausybiniame sektoriuose.
Tiesa, klystume sakydami, kad tik inžinieriai ir programuotojai turi sulaukti dėmesio. Vadybininkų ir verslą suprantančių žmonių reikia neką mažiau. Klestėti be augančios ekonomikos neįmanoma, nes visuomenei būtina geresnio rytojaus viltis. Pažiūrėkite į Arabų pavasarį – žmonių valios pakako kariniam režimui nuversti, tačiau ekonomikos stagnacija sudaužė svajones.
– Kas turėtų inicijuoti strategiją – visuomenė ar politikai?
– Raidos strategija turėtų būti kuriama sutarus valdžiai ir visuomenei. Pagrindinė viešojo sektoriaus užduotis – netrukdyti verslui. O visuomenė netruks pasinaudoti pastebėta galimybe.
Panašiai pasielgė Izraelio valdžia. Palankus teisinis reguliavimas padėjo sukurti stiprų pradedančiųjų įmonių branduolį. Dar vienas strategijų kūrybos aspektas – dėmesys visuomenės kultūrai. Beveik visi Izraelio žydai privalo tarnauti ginkluotosiose pajėgose. Ten išmokstama improvizuoti ekstremaliose situacijose, o šis įgūdis labai praverčia steigiant verslą ir ieškant rizikos kapitalo fondų palaikymo.
Nedidelių šalių politikai privalo suprasti, kad žalesnių laukų nuo demokratinės visuomenės nepaslėpsi.
Kultūrinės patirties bagažas galėtų būti panaudotas ir Lietuvoje. Jūsų istorija kupina sukrėtimų, bet lietuviai išgyveno ir atkovojo valstybingumą. Esu tikras, kad tam reikėjo daug užsispyrimo ir išminties. Panaudoję į kraują įaugusias savybes galite pasiekti labai daug.
– Kokiomis priemonėmis reikėtų įsukti aukštą pridėtinę vertę kuriančią ekonomiką?
– Centrinės ir Rytų Europos valstybių produkcija konkuruoja žemesnės kainos segmente. Siekiate tapti patrauklūs užsienio įmonėms, kurios steigia paslaugų ir logistikos centrus. Derėtų suprasti, kad čia ne Indija ir jūsų pranašumas – ne pigi, o kvalifikuota darbo jėga. Kad įgyvendintumėte savo tikslą, reikia investuoti į švietimą. Būtent šioje srityje nuo Vakarų pasaulio atsiliekate labiausiai.
Posovietinių valstybių švietimo sistema yra archajiška. Gyventojus lavinate ne pačiais efektyviausiais būdais ir taip kenkiate savo konkurencingumui. Juolab kad žmonės nestovi vietoje ir naudojasi ES teikiama galimybe mokytis užsienyje. Žinoma, nėra blogai, kad žinių ir patirties semiamasi svetur, tačiau dažnas lieka gyventi ten, kur įgyja išsilavinimą.
Jei norite suklestėti, derėtų kurti sąlygas, kurios būtų patrauklios ne tik išvykusiems lietuviams, bet ir galimybių ieškantiems užsieniečiams. Todėl trumpiausias kelias į sėkmę – tapti kosmopolitiška valstybe. Nedidelių šalių politikai privalo suprasti, kad žalesnių laukų nuo demokratinės visuomenės nepaslėpsi. Globaliame pasaulyje visuomet atsiras informacijos apie gyvenimui ir verslui geriau išpurentą dirvą. Todėl neverta stengtis stabdyti išvykstančių. Kur kas naudingiau kurti patrauklias sąlygas savo valstybėje. Natūrali žmonių kaita išliks bet kuriuo atveju. Ir tai net į naudą – šviežios idėjos praturtina visuomenę.
Tiesa, čia susiduriame su imigracijos politika. Auganti valstybė negali būti perdėm griežta norintiems atvykti. Jei ne ES valstybių piliečiai mokosi Lietuvoje, o baigę studijas nori čia likti, jiems neturėtų būti trukdoma. Talentingi ir išsilavinę žmonės skatina augti ekonomiką, diegti novatoriškus technologinius sprendimus. Mano manymu, visi, kurie samdo darbuotojus, moka mokesčius, dėsto universitetuose ar remia nevyriausybines organizacijas, turėtų būti sutinkami išskėstomis rankomis.
– „Microsoft“ ir „Apple“ įkūrėjai kone didžiuojasi metę mokyklą. Gal išsilavinimo įtaka pervertinta?
– Gerbiu šių įmonių vadovus, bet jie yra išimtis iš taisyklės. Gyvename žinių ekonomikos amžiaus pradžioje, todėl išsilavinimo vertė tik augs. Anksčiau padėtis buvo kiek kitokia. Pavyzdžiui, mano giminės, Lietuvą palikę XX a. pradžioje, nors ir neturėjo reikalingo išsilavinimo, JAV įsteigė tekstilės prekių įmonę. Jiems pasisekė, nes tuomet reikėjo mažiau specifinių žinių. Dabar įėjimo į rinką barjerai kur kas aukštesni.
Pačios perspektyviausios sritys – elektronika, biotechnologijos ir informacinės technologijos. Reikia techninių žinių dirbti šiuose sektoriuose. Neką mažiau svarbu suprasti verslo procesus. Verslininkas turi išmanyti tikslines rinkas, organizuoti susitikimus ir suprasti reklamos subtilybes. Nepamirškime įvertinti, kad XXI a. varžomasi ne tik su Vakarų civilizacijos atstovais. Azija grįžta į galios Olimpą, todėl konkurentų versle tik daugės.
Neką mažiau svarbu tai, kad išsilavinę žmonės gali atlikti mediatoriaus vaidmenį. Šis gabumas itin praverčia augančiose valstybėse, kurių mokslininkai geba kurti naujas technologijas, bet nemoka jų paversti pelningu verslu. Mano manymu, neturint aukštojo išsilavinimo neįmanoma sukurti brandžios, savimi pasirūpinti gebančios visuomenės. Išsilavinimas dar niekada nebuvo toks svarbus, kaip dabar.
M. Horwitchas
Gimė 1941 m. Čikagoje.
1964 m. Prinstono universitete įgijo istorijos bakalauro laipsnį.
1975 m. Harvardo verslo mokykloje apsigynė verslo administravimo daktaro laipsnį.
1996–2010 m. Niujorko universitete dėstė technologijų vadybą.
Nuo 2011 m. vadovauja CEU verslo mokyklai.
Yra dėstęs Prinstono, Harvardo, Kembridžo universitetuose ir Masačusetso technologijos institute.
Nuo 1975 m. užsiima konsultacine veikla.
