Klaipėda jau kelerius metus vadinama ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos jūrų uostu. Ar priklausomybė nuo vienos šalies, ir ypač nuo vienos rūšies krovinių, verčia sunerimti?

Valstybinio sektoriaus protegavimas ir dominavimas, tiesioginis valstybės kišimasis į įmonių veiklą, konkurencijos ribojimas, nepalanki aplinka užsienio investicijoms. Tai tik keletas įspėjimų, kuriuos neretai tenka išgirsti Lietuvos verslininkams, ieškantiems kontaktų su artimiausiais kaimynais baltarusiais. Tačiau, atsižvelgiant į pastarųjų 10 metų Lietuvos ir Baltarusijos prekybos dinamiką (žr. grafiką), neatrodo, kad dvi kaimynes ribotų neįveikiamos skirtingų rinkos sąlygų kliūtys.

Gana atlaidžiai baltarusiams adresuojamas etiketes vertina ir Klaipėdos uoste dirbančios privačiosios bei valstybės įmonės. Jiems Baltarusija – patikima, solidi partnerė, ir tokį požiūrį bene geriausiai atspindi statistika: net apie trečdalį Klaipėdos uoste perkraunamų krovinių atkeliauja iš šios šalies. Didžioji jų dalis – trąšos, naftos produktai, metalo gaminiai, ro-ro kroviniai.

„Klaipėda yra pagrindiniai Baltarusijos jūrų vartai“, – neseniai duodamas interviu laikraščiui „Večernij Grodno“ sakė Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Korolis.

Tiesa, iš krovinių sąrašo išbraukus vos vieną eilutę – baltarusiškas trąšas, kurios sudaro 70 proc. viso srauto, pasigirti nebebūtų kuo nei mums, nei kaimynams. Per Klaipėdos uostą pernai išplukdyta apie 90 proc. „Belaruskalij“, vieno didžiausių kalio trąšų gamintojų pasaulyje, jūra eksportuojamos produkcijos ir 100 proc. bendrovės „Grodno Azot“ gaminamų trąšų.

Ekonomikos ekspertams tokia uosto priklausomybė nuo vienos šalies, ir ypač nuo vienos rūšies krovinių, kelia nerimą, tačiau uostininkai tvirtina per beveik du dešimtmečius partnerius išbandę ir įvertinę daug geriau, nei tai būtų galima padaryti veikiant įprastiems rinkos ekonomikos dėsniams.

Ir akcininkas, ir partneris

Bene glaudžiausius verslo ryšius su kaimynais palaiko Birių krovinių terminalas (BKT), kuriame kraunama apie 80 proc. „Belaruskalij“ per Klaipėdos uostą eksportuojamos produkcijos (likusią dalį – „Klasco“). BKT generalinis direktorius Vidmantas Dambrauskas žurnalui IQ teigė, kad nuo 1994-ųjų, kai bendrovė dirba su baltarusiais, partneriai labiausiai vertina stabilumą: „Lietuva baltarusiams pirmiausia yra saugus koridorius, stabili ir prognozuojama šalis, kurioje nevyksta drastiški pokyčiai. Tai liudija ir didėjantys krovinių srautai, ir mūsų įmonės rezultatai.“

2013-aisiais, kai valstybės įmonė „Belaruskalij“ trąšų eksportą per Klaipėdos uostą jau buvo padidinusi iki 50 proc. visos eksportuojamos produkcijos, Lietuvoje apsipirko – įsigijo 30 proc. BKT akcijų. „Bet kuriam gamintojui svarbu ne tik gaminti, parduoti, bet ir turėti stabilią galimybę produkciją išvežti. Trąšų krova  – viena veiklos grandžių. Žinoma, uostas yra ne tik Klaipėdoje, bet įmonei svarbūs ir kiti aspektai: atstumas, geležinkelių tarifai“, – naujų akcininkų motyvus aiškino V. Dambrauskas, BKT vadovaujantis 17 metų.

Papildomų patrauklumo balų Klaipėda gavo ir vertinant konkurencinę aplinką. Kadangi pagrindinis Baltarusijos įmonės konkurentas iš Rusijos „Uralkalij“ trąšas gabena į tas pačias šalis, baltarusiai siekė užsitikrinti kuo artimesnį ir finansiškai patrauklesnį eksporto koridorių. „Partneriai išties vertina, kad mūsų šalyje taikoma aiški tarifų ir nuolaidų sistema, bet kuris krovinio siuntėjas gali susirasti informaciją internete ir apskaičiuoti, kiek maždaug kainuos jo laivui įplaukti ir t. t. Pavyzdžiui, Ukrainoje vis dar aukštas korupcijos lygis, neaišku, kiek ir kam teks mokėti. Skiriasi ir kainos. Sakykime, vežant trąšas į vieną Ukrainos uostų, už toną tektų mokėti 8 eurais daugiau, o į Rusijos – apie 14 eurų daugiau. Pelno marža nelabai didelė, todėl, jeigu įmonė eksportuoja apie 10 mln. tonų, papildomi 10 eurų gali atsieiti 100 mln. eurų. O kur dar įvairūs permainingi vėjai, pučiantys Rytuose. Tai vienas atsakymų, kodėl baltarusiai pasirinko Lietuvą“, – sakė BKT vadovas.

Jis pripažino, kad verslo kultūra abiejose valstybėse skiriasi iš esmės: Baltarusijoje visas verslas sukoncentruotas valstybės, o Lietuvoje – privačių asmenų rankose. Privačiojoje įmonėje vadovas sprendimą gali priimti labai greitai, o Baltarusijoje jį teks derinti ir su ministerija.

„Tačiau mums su baltarusiais nuo pat pradžių sekėsi rasti bendrą kalbą. Bendraujame su aukštos kvalifikacijos kompetentingais specialistais. Net ir „Belaruskalij“ vadovas pakilo karjeros laiptais nuo inžinieriaus“, – pabrėžė V. Dambrauskas.

Gamyklos dalis

Kasmet BKT perkrauna vis daugiau baltarusiškų trąšų. Šiai produkcijai pritaikyti Lietuvos įmonės įrenginiai, jos plėtra ir investicijos glaudžiai susijusios su baltarusių planais. „Dirbame kaip Baltarusijos gamyklos dalis. Kai „Belaruskalij“ investuoja į gamybos pajėgumo didinimą, mes turime taip pat investuoti, kad sugebėtume išvežti didesnį kiekį“, – sakė Lietuvos įmonės vadovas.

Baltarusijoje visas verslas sukoncentruotas valstybės, o Lietuvoje – privačių asmenų rankose. Privačiojoje įmonėje vadovas sprendimą gali priimti labai greitai, o Baltarusijoje jį teks derinti ir su ministerija.

Oficialiai jau paskelbta, kad „Belaruskalij“ investuoja į žvalgybą ir planuoja per artimiausius 5 metus gamybą padidinti nuo 10 iki 12 mln. t. Kadangi BKT pajėgumas siekia 8 mln. t per metus ir jau beveik yra išnaudotas, įmonė per artimiausius trejus metus planuoja investuoti 50 mln. eurų ir padidinti technologinį pajėgumą, kad ateityje galėtų perkrauti 13 mln. t. Nedidelę dalį produkcijos „Belaruskalij“ išveža į Lenkiją ir Rusiją geležinkeliais, šiek tiek parduodama vidaus rinkoje, tačiau dauguma trąšų bus perkrauta Klaipėdoje.

2014–2015 m. Klaipėdos uoste BKT pagal krovos apyvartą – daugiau kaip 7 mln. t – išsiveržė tarp lyderių ir atsilieka tik nuo „Klasco“. Šiemet krova bus mažesnė dėl gilinamų krantinių. Šiuo metu įmonė naudojasi šešiomis 700 m ilgio krantinėmis, prie kurių gali būti kraunami du 35–70 tūkst. t talpos laivai. Artimiausius metus įmonei teks dirbti nesinaudojant dviem krantinėmis, nes jos bus paeiliui rekonstruojamos. Dėl to krova kris, tačiau, padidinus gylį iki 16,5 metro, ateityje bus galima krauti didesnius, iki 110 tūkst. t, laivus.

Apsukos lėtėja

Gigantės ambicijas per artimiausius metus gamybą padidinti 10–15 proc. gali pakoreguoti permainos tarptautinėje rinkoje. Baltarusijos kalio kompanijos (BKK), oficialios „Belaruskalij“ didmeninės prekybos partnerės, generalinė direktorė Elena Kudriavec šių metų kovą Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką informavo, kad BKK 2015 m. eksportavo 9,2 mln. t kalio trąšų, t. y. 3,1 proc. mažiau nei 2014-aisiais. Tarptautinės trąšų gamintojų asociacijos duomenimis, pasaulyje trąšų eksportas sumenko 5,7 proc., tačiau BKK tenkanti pasaulinio eksporto dalis ūgtelėjo nuo 18,8 proc. 2014 m. iki 19,3 proc. 2015-aisiais.

2015 m. „Belaruskalij“ grynasis pelnas siekė 11,26 trln. Baltarusijos rublių ir, palyginti su 2014 m., išaugo 58 proc. Atsižvelgiant į valiutų kursus, nustatytus atitinkamų metų gruodžio 31 d., valstybės įmonės pelnas pernai sudarė 606,3 mln. JAV dolerių ir išliko panašus kaip 2014 m.

Tikėtina, kad šie metai gali būti ne tokie sėkmingi. „Belstat“ skaičiuoja, kad šių metų sausį kalio eksportas sumenko 31,6 proc., iki 311,4 tūkst. t, o pajamos, kritus trąšų kainoms, smuko 37 proc., iki 142 mln. JAV dolerių.

V. Dambrauskas tai vadina verslo specifika, o ne grėsmę pranašaujančiu rinkos svyravimu: „Pasaulyje kalio trąšų per metus parduodama apie 50 mln. t ir, jeigu vienais metais pakraunama daugiau, vadinasi, po metų bus šiek tiek mažiau. Mes vertiname trejų metų rezultatus ir pagal tai jokių svyravimų nematyti. Baltarusijoje kalio klodų yra dar bent 100 metų. Kadangi pasaulyje maisto poreikis, ypač Kinijoje ir Indijoje, didėja, augs ir trąšų paklausa. Kalis įeina ir į naujai kuriamas kompleksines trąšas, kurios būtinos, kad žemės derlingumas būtų didesnis ir pasaulyje būtų pamaitinta vis daugiau žmonių.“

Anot jo, kalio rinkoje, kur veikia 5 stambesni žaidėjai, padėtis aiškesnė, įmonių pajėgumas ir produkcijos savikaina žinoma. Kiek kitokia organinių trąšų gamintojų situacija: dabar gamyklas stengiamasi statyti uostuose, tiesiai ant krantinių, ir įmonės nepatiria jokių transportavimo išlaidų. Tačiau organinių trąšų gamintojai labiau įvelti į kainų svyravimo karuselę ir stipriau junta sezoniškumo pokyčius.

Diktuoja sąlygas

Kalio rinkoje jau kurį laiką galioja naujos taisyklės. Po to, kai 2013 m. liepą nutrūko „Belaruskalij“ ir „Uralkalij“ santykiai, analitikai prognozavo, kad Baltarusijos bendrovė gali išgyventi sunkius laikus. Tačiau vos per dvejus metus ji atrado naujų eksporto krypčių ir tapo sąlygas diktuojančia rinkos žaidėja, kaip rašo „Wall Street Journal“.

Pasaulinė kalio rinka panaši į naftos sektorių – šalims didinant gavybą, žaliavos kainos gali kristi. Trąšų gamintojai tikėjosi, kad jų produkcijos paklausa augs besivystančiose valstybėse, todėl nuosekliai didino gamybą. Tačiau ekonomikos spurtą mažinanti Kinija ir kitos Azijos šalys verčia keisti planus. 2015 m. pradžioje Baltarusijos įmonė net sutiko Kinijai kalį pardavinėti 20 JAV dolerių pigiau nei rinkos kaina (335 už toną) ir už tai sulaukė konkurentų priekaištų dėl dempingo. Šiems neliko nieko kito, kaip nuleisti kainas. Visai kita padėtis buvo prieš trejus metus. Tuomet BKK (prekiavusi „Uralkalij“ ir „Belaruskalij“ produkcija) bei Kanados įmonė „Canpotex“ (atstovaujanti „Canadian Potash Exporters“) užėmė beveik 70 proc. pasaulinės rinkos, o tokia solidi dalis, kaip pabrėžia „Wall Street Journal“ šaltiniai, leido dviem bendrovėms reguliuoti pardavimą ir kartu – produkcijos kainą. Šiuo metu konkurencija smarkiai paaštrėjo, nes baltarusiai stengiasi užimti vis naujas rinkas, ypač besivystančiuose kraštuose ir net Šiaurės Amerikoje.

„Scotiabank“ prognozuoja, kad iki 2020-ųjų kalio gamyba gali siekti 99 mln. tonų, t. y. 35 proc. daugiau nei 2015 m., tačiau paklausa tuo metu ūgtelės tik 12 proc., iki 63,5 mln. tonų.

Hipotetinis klausimas

Pelninga Baltarusijos įmonė jau kuris laikas vilioja ne vieną potencialų investuotoją. Šių metų pradžioje prezidentas A. Lukašenka, susitikęs su Indijos atstovais, dar sykį pakartojo, kad šiai bendrovei užsienio investicijos kol kas nebūtinos, ir klausimas dėl dalies akcijų pardavimo gali būti keliamas „ne anksčiau kaip po poros metų“. Oficialiai Baltarusija neatsisako iš dalies privatizuoti vienos didžiausių įmonių, tačiau šalies vadovas kaskart pareiškia, jog perspektyvi bendrovė, įvairiais skaičiavimais, vertinama apie 32 mlrd. JAV dolerių, nebus parduota tik tam, kad „gauti pinigai tuoj pat būtų pravalgyti“.

„Belstat“ skaičiuoja, kad šių metų sausį kalio eksportas sumenko 31,6 proc., iki 311,4 tūkst. t, o pajamos, kritus trąšų kainoms, smuko 37 proc., iki 142 mln. JAV dolerių.

Privatizacijos scenarijus neatrodo realus ir V. Dambrauskui: „Tai vis dar hipotetinis klausimas. Kad ir kas kaip vertintų A. Lukašenkos politiką, šis vadovas labai pragmatiškas. Kas gali parduoti įmonę, kuri garantuoja didžiausią kiekį užsienio valiutos Baltarusijos ekonomikai? Manau, kad ir Lietuvoje šiais laikais niekas nebenorėtų parduoti valstybės įmonių už trejų metų pelną.“
Jeigu Baltarusija tokiam žingsniui vis dėlto ryžtųsi, privačiam investuotojui atitektų tik nekontrolinis akcijų paketas, o toks sandoris, pašnekovo teigimu, BKT ateities nepaveiktų.

„Belaruskalij“ svarbus kaimynės ekonomikai ne tik dėl pritraukiamo užsienio valiutos srauto. Salihorsko rajonas, kur veikia įmonė, išsiskiria ir pagal atlyginimus. 2016 m. vasarį čia vidutinis darbo užmokestis siekė 9,6 mln. Baltarusijos rublių (apie 430 eurų) – tai 2,4 karto daugiau nei Šarkauščinos rajone, kur gyventojai per mėnesį negauna ir 4 mln. rublių (apie 170 eurų) algos.

Naujus klientus tikrina

Verslo ryšius su Baltarusija palaiko ir kitos uosto bendrovės. Klaipėdos konteinerių terminale (KKT) apie trečdalį krovos srauto taip pat sudaro baltarusiški kroviniai: įvairiausia statybų technika, priekabos, traktoriai, didžiagabaritės padangos, kiti įrenginiai, chemijos prekės. KKT generalinis direktorius Vaidotas Šileika sakė, kad partnerius iš Baltarusijos skirsto į ilgalaikius ir trumpalaikius: „Tarp pastarųjų būna žaidėjų, kad šiandien jie yra, o rytoj – jau ne. Prieš sudarydami sutartis su naujais klientais, stengiamės apsidrausti visais įmanomais būdais, nes turime karčios patirties, kai kurių jų finansinė padėtis gana sunki. Kartais tenka ilgai laukti uždirbtų pinigų. Į naujus kontaktus žvelgiame įtariau ir bandome juos pasitikrinti per esamus partnerius, prašome rekomendacijų.“

Jau trečius metus Baltarusija yra didžiausia krovinių siuntėja ir gavėja į Lietuvą ir iš jos geležinkelių transportu. „Lietuvos geležinkeliai“, bendradarbiaudami su Baltarusijos geležinkelių įmone, krovinius gabena šešiais intermodaliniais traukiniais. Sėkmingiausias projektas – intermodalinis traukinys „Viking train“ – vykdomas nuo 2003-iųjų. Pernai juo vežta 36 298 TEU.

„Krovinių vežimas labai susijęs su geopolitika, vienoks ar kitoks santykių pablogėjimas juntamas šioje srityje. Tačiau glaudus bendradarbiavimas su „Baltarusijos geležinkeliais“, šios šalies krovinių siuntėjais ir gavėjais, logistikos bendrovėms padeda išsaugoti turimą krovinių vežimo apimtį“, – sakė „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Stasys Dailydka. Lietuvos įmonė šalyje kaimynėje įsteigė atstovybę, kurios vienas pagrindinių tikslų – išlaikyti esamus krovinių srautus ir pritraukti naujų tiek į Lietuvą, tiek tranzitu per ją.

—–
Baltarusijos ekonomikos rodikliai 2015 m.

BVP pokytis –3,9 proc. (2014 m. +1,6 proc.)

Infliacija 12 proc.

Valstybės skola 328,6 trln. Baltarusijos rublių (+66,4 proc.)

Valstybės užsienio skola 22,7 proc. BVP (12,4 mlrd. JAV dolerių (–1,1 proc.)

Eksportas –26 proc.

Importas –25,2 proc.

Nedarbas 1 proc.

Nominalus vidutinis atlyginimas 6 718 697 Baltarusijos rubliai (apie 300 eurų)

Minimalus atlyginimas 2 180 058 Baltarusijos rubliai (apie 100 eurų)

Baltarusijos rublis JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjo 56,7 proc. (4 labiausiai nuvertėjusi valiuta pasaulyje)