Pasaulio ekonomika 2015-aisiais, prabėgus septyneriems metams nuo 2008 m. užgriuvusios finansų krizės, vis dar šlubavo. Kaip rašoma Jungtinių Tautų (JT) ataskaitoje „Pasaulio ekonomikos padėtis ir prognozės 2016 m.“, po sunkmečio išsivysčiusių ūkių augimas vidutiniškai sulėtėjo 54 proc. Pažangiose šalyse apie 44 mln. žmonių neturi darbo – maždaug 12 mln. daugiau nei 2007-aisiais, o infliacija yra mažiausia per visą pokrizinį laikotarpį.
Dar labiau nerimauti verčia tai, kad turtingų valstybių ekonomikos plėtros tempas išlieka nepastovus. Tai stebina, nes šios šalys turėjo pasipelnyti iš laisvo kapitalo judėjimo bei tarptautinio rizikos pasidalijimo ir taip išvengti didelių makroekonominių svyravimų. Be to, socialinės išmokos, pavyzdžiui, nedarbo pašalpos, turėtų padėti namų ūkiams stabilizuoti vartojimo išlaidas.
Tačiau pokriziniu laikotarpiu vyraujanti politika – fiskalinis taupymas ir centrinių bankų taikomas vadinamasis kiekybinis palengvinimas – menkai padėjo stimuliuoti vidaus vartojimą, investicijas ir skatinti augti ekonomiką. Priešingai, dažnu atveju reikalai tik blogėjo.
JAV kiekybinio skatinimo priemonės nepadidino vartojimo ir investicijų iš esmės dėl to, kad didžioji dalis papildomu likvidumu užtikrintų lėšų grįžo į centrinių bankų iždus kaip perteklinės atsargos. Svarbiausią tikslą sumenkino 2006 m. priimtas Finansinių paslaugų reguliavimo palengvinimo aktas, leidęs Federalinei rezervų sistemai (FED) mokėti palūkanas už privalomas ir perteklines atsargas.
JAV finansų sektoriui atsidūrus ant prarajos krašto 2008 m. patvirtintas Skubaus ekonominio stabilizavimo aktas leido pradėti mokėti palūkanas už atsargas trejais metais anksčiau – nuo 2008 m. spalio 1 d. Dėl to FED laikomi pertekliniai rezervai išsipūtė nuo vidutiniškai 200 mlrd. JAV dolerių 2000–2008 m. iki 1,6 trln. JAV dolerių 2009–2015 m. Finansų įstaigos mieliau pinigus laikė FED, nei skolino realiems ūkio subjektams, ir per pastaruosius penkerius metus beveik be jokios rizikos uždirbo apie 30 mlrd. JAV dolerių.
Iš esmės tai – dosni (ir dažnai nematoma) FED subsidija finansų sektoriui. O JAV pakilus palūkanų normoms šiemet ši subsidija išaugs dar 13 mlrd. JAV dolerių.
Ydingos paskatos tėra viena priežasčių, kodėl žemos palūkanų normos neatnešė taip lauktos naudos. Taikant kiekybinio palengvinimo priemones palūkanų normos beveik septynerius metus buvo kone nulinės, tad išsivysčiusių šalių vyriausybės turėjo aktyviau skolintis ir investuoti į infrastruktūrą, švietimą, socialinį sektorių. Daugiau socialinių išmokų pokriziniu laikotarpiu būtų kilstelėjusios paklausą ir stabilizavusios vartojimo tendencijas.
Negana to, JT ataskaita aiškiai rodo, kad pažangioms valstybėms nepavyko pritraukti tiek privačių investicijų, kiek tikėtasi, esant itin žemoms palūkanų normoms. 17 iš 20 didžiausių išsivysčiusių ūkių po 2008 m. investicijos augo lėčiau nei iki krizės, o penkiose šalyse 2010–2015 m. jos netgi sumenko.
Tuo pačiu laikotarpiu visame pasaulyje gerokai padaugėjo nefinansinių korporacijų išleistų skolos vertybinių popierių, kuriais paprastai pritraukiamos fiksuotos investicijos. Šie ir kiti duomenys leidžia daryti išvadą, kad daugelis nefinansinių korporacijų pasinaudojo žemomis palūkanų normomis ir skolinosi. Bet, užuot investavusios ir kūrusios naujas darbo vietas, jos skolintus pinigus panaudojo savo akcijoms išpirkti arba kitam finansiniam turtui įsigyti. Taigi, kiekybinis palengvinimas paskatino spartų finansinių svertų augimą, rinkos kapitalizavimą ir didino finansų sektoriaus pelną.
Tačiau vėlgi reikėtų pabrėžti, kad tai beveik nedavė jokios naudos tikrajai ekonomikai. Akivaizdu, kad nulinės palūkanų normos nebūtinai skatina aktyviau skolintis arba investuoti. Gavę laisvę rinktis bankai teikia pirmenybę nerizikingam pelnui ar net finansiniam spekuliavimui, o ne skolinimui, kuris padėtų greičiau išjudinti pasaulio ekonomiką.
Pigiai skolindami besivystančioms šalims Pasaulio bankas arba Tarptautinis valiutos fondas nustato sąlygas, ką su tomis lėšomis galima daryti. Siekiant pageidaujamo kiekybinio palengvinimo poveikio drauge reikėtų ne tik dėti oficialias pastangas atkurti užakusius skolinimo kanalus (ypač skirtus mažoms ir vidutinėms įmonėms), bet ir bankams nustatyti konkrečius skolinimo tikslus. Užuot realiai skatinusi bankus neskolinti, FED turėjo bausti juos už perteklinius rezervus.
Itin žemos palūkanų normos išsivysčiusioms šalims davė labai mažai naudos, o besivystantiems ir besiformuojantiems ūkiams atnešė papildomų nuostolių. Nenumatytas, bet tikrai nuspėjamas išaugusios pinigų pasiūlos padarinys buvo staiga padidėję tarptautiniai kapitalo srautai. Iš viso kapitalo įplaukos į besivystančias šalis išaugo nuo maždaug 20 mlrd. JAV dolerių 2008 m. iki daugiau kaip 600 mlrd. JAV dolerių 2010-aisiais.
Tuo metu daugelis besiformuojančių rinkų vos pajėgė suvaldyti staiga užgriuvusius kapitalo srautus. Tik nedidelė jų dalis atiteko fiksuotoms investicijoms. Tiesą sakant, pokriziniu laikotarpiu besivystančių šalių investicijų augimo rodikliai labai sulėtėjo. Šiemet pirmą kartą nuo 2006 m. visų besivystančių ūkių kartu sudėjus kapitalas sumažės – iš viso 615 mlrd. JAV dolerių.
Nei pinigų politika, nei finansų sektorius nedaro to, ką turėtų daryti. Atrodo, kad papildomas likvidumas neproporcingai panaudotas finansiniam turtui kurti ir burbulams pūstis, o ne tikrajai ekonomikai stiprinti. Nors vertybinių popierių kainos sumažėjo visame pasaulyje, akcijų rinkos kapitalizacija skaičiuojant pagal pasaulinį bendrąjį vidaus produktą tebėra didelė. Todėl dar vienos finansų krizės pavojus yra realus.
Vilties atkurti tvarų ir stabilų augimą galėtų suteikti kitokia politika. Pirmiausia derėtų perrašyti rinkos ekonomikos taisykles: užtikrinti daugiau lygybės, mąstyti toliau į ateitį ir pažaboti finansų rinkas veiksmingu reguliavimu bei tinkamomis paskatų sistemomis.
Taip pat reikės gerokai išplėsti investicijas į infrastruktūrą, švietimą ir technologijas. Šias sritis teks bent iš dalies finansuoti įvedant aplinkos mokesčius (tarp jų anglies dioksido mokestį), apmokestinant monopolijas ir kitus reiškinius, kurių apstu rinkos ekonomikoje ir kurie labai skatina nelygybę bei lėtina augimą.
—–
Josephas Stiglitzas yra Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Kolumbijos universiteto profesorius ir Roosevelto instituto vyriausiasis ekonomistas.
Hamidas Rashidas yra JT Ekonomikos ir socialinių reikalų departamento pasaulinės ekonomikos stebėsenos vadovas.
Čia išsakyta nuomonė neatspindi JT ar jų valstybių narių nuomonės.
