Netolimoje ateityje gamintojai tikrins, ar įsigyti daiktai naudojami tinkamai. Daiktų internetas atveria naujas galimybes, todėl technologiją nuvertinantys verslininkai tikriausiai liks prie suskilusios geldos. Su Suomijos pramonės įmonių konsultantu Henri Engströmu kalbėjosi IQ ekonomikos apžvalgininkas Vilius Petkauskas.
– Kaip manote, kokios įmonės turėtų pirmiausia taikyti daiktų interneto technologiją savo verslo modelyje?
– Mano manymu, greičiausiai daiktų interneto technologijomis susidomės bendrovės, kurioms svarbu palaikyti gerą prekės ženklo įvaizdį. Toks verslas klientams siūlo brangesnę produkciją, todėl noras įtikti yra didesnis. Įmonių konkurencinė kova itin arši, o inovacijos leidžia mažinti išlaidas, tad į naujoves investuojama drąsiau. Tikiu, kad ilgainiui daiktų interneto technologija bus naudojama visuotinai. Panašiai buvo ir su gamybos automatizavimu.
Bendrovės, kurios savo veiklą vertina 5–10 metų perspektyvoje, turėtų susimąstyti apie tuomet kilsiančius iššūkius. Vakarų pasaulyje veikiančiam verslui teks susidurti su senstančios populiacijos ir augančio atlyginimo iššūkiais, todėl reikės pagaminti daugiau prekių, pasitelkiant mažiau žmonių. Tačiau išlaidos darbo užmokesčiui liks panašios.
Mane stebina, kad vis dar yra specialistų, daiktų internetą laikančių moksline fantastika. 2015-aisiais teko dalyvauti keliose gamybos asociacijų rengiamose konferencijose. Balandį vienas gerbiamas Europos verslininkas pareiškė, kad daiktų internetas tėra technologinė mada, kuri netruks išsikvėpti. Mano nuostabai, net trečdalis renginio dalyvių pritariamai linksėjo.
Brangią techniką gaminančios įmonės suinteresuotos klientams užtikrinti aukščiausią kokybę, o galimybė stebėti produktą leidžia išvengti neteisingų kaltinimų.
Tokio požiūrio besilaikančių verslininkų laukia sunkus laikotarpis, nes daiktų internetas yra galimybė įgyti lemiamą pranašumą konkurencinėje kovoje. Žinoma, novatoriai rizikuoja, tačiau jie turi galimybę už mažiausią atlygį įdarbinti gabiausius žmones ir palyginti pigiai plėtoti sudėtingesnius technologinius sprendimus. Varžovams reikės ne vienų metų, kad juos pasivytų, bet ne visos įmonės konkurencinį išbandymą sugebės atlaikyti.
Ne ką mažiau svarbu ir gebėti klientams save pristatyti kaip novatorių. Nesvarbu, dirbama paslaugų ar gamybos sektoriuose, jie nori įsigyti geriausio ir protingiausio gamintojo prekę ar paslaugą. XXI a. pirkti tradicinę prekę nemadinga.
Žinoma, ryžtas investuoti turi būti grįstas rinkos analize. Skirtingam verslui reikia nevienodų sprendimų. Svarbu tinkamai įvertinti klientus, nes kitu atveju technologinė naujovė gali būti pasiūlyta per anksti, todėl klientai jos nesupras. O Europos bendrovės negali sau leisti išlaidauti.
– Daiktų interneto plėtra dažnai siejama su paslaugų sektoriumi. Kuo ši inovacija naudinga pramonėje?
– Taip, skaitmeninimo procesai siejami su „Amazon“ ar „Google“, nes šių įmonių veikla nauja ir per trumpą laiką smarkiai pakeitė mūsų visų gyvenimus. Gamybos įmonių veiklos pokyčius pastebėti sunkiau, ne jie nėra vieši. Skaitmeninimo, didžiųjų duomenų ir daiktų interneto sintezė suteiks gamintojams galimybę stebėti, kaip jų prekės veikia realiuoju laiku. Surinktus duomenis galima analizuoti keliais pjūviais, nustatant atskirų gaminio komponentų efektyvumą.
Pavyzdžiui, automobilių bendrovės tiksliai žinos, kuri variklio detalė nusidėvi greičiau. Tai leis akimirksniu reaguoti į pasikartojančius gedimus. Tokia tendencija paveiks gaminamos produkcijos kokybę ir išeis į naudą pirkėjams. Svarbiausia, kad viskas bus stebima realiuoju laiku.
Tai naudinga ir įmonėms, nes šiuo metu dėl bet kokio prietaiso gedimo kaltinamos būtent jos, nors žmonės įrenginius eksploatuoja nesilaikydami nurodymų, pavyzdžiui, jie perkraunami, naudojami netinkamomis oro sąlygomis ar tiesiog neprižiūrimi.
Naujo tipo stebėsena ir analizė leidžia matyti, kaip įrenginys naudojamas, o pastebėjus netinkamą elgesį – duoti patarimų. Jau buvo atvejų, kai per pirmuosius bandymus teko konsultuoti technikos operatorius, kurių elgesys su įranga buvo neatsargus ir kenksmingas. Brangią techniką gaminančios įmonės suinteresuotos klientams užtikrinti aukščiausią kokybę, o galimybė stebėti produktą leidžia išvengti neteisingų kaltinimų.
Pavyzdžiui, vienas Europos dyzelinių variklių gamintojas pastebėjo, kad transporto priemonių savininkai prastai konfigūruoja skaitmeninius ir mechaninius motorų parametrus. Pasitelkiant daiktų internetą su transporto priemonės savininku galima susisiekti ir paaiškinti, kad dėl jo pasirinkimo kentės variklio veiklos kokybė.
– Kalbate, lyg daiktų interneto technologijos amžius jau čia pat. Ar esate tikras, kad skaitmeninė infrastruktūra paruošta naujovėms?
– Taip, ne visais atvejais skaitmeninės debesijos sprendimai ir daiktų internetas – išeitis. Pavyzdžiui, kalnakasyboje apie internetą negali būti nė kalbos, nes operacijos vykdomos giliai po žeme, kur belaidis ryšys neįmanomas, o tiesti kabelių neapsimoka. Todėl duomenys toliau bus renkami lokaliai. Tiesa, manau, kad ryšio problemą padės išspręsti išmanieji telefonai. Informacija apie įrenginio būklę patektų į operatoriaus išmanųjį telefoną ir būtų automatiškai perduodama į duomenų centrą, kai operatorius gautų prieigą prie belaidžio ar greitaeigio interneto ryšio.
Daiktų interneto plėtra spartės, nes ji nereikalauja didelių investicijų. Infrastruktūrą atnaujinti įmonei galėtų atsieiti iki 20 tūkst. eurų, o didelėms bendrovėms tai maža investicija. Dar daugiau, įdiegimo procesas nesudėtingas, o dalis reikiamos įrangos, kaip išmanieji telefonai, kompiuteriai ir interneto ryšys, ir taip yra kiekvienoje įmonėje. Maža to, gamintojai netruks pastebėti detalių analizių teikiamą naudą.
Žinoma, svarbu ir bendrovės vadovybės požiūris į naujoves. Mano galva, verslininkai turi du variantus – mažinti išlaidas ieškodami pigesnių medžiagų ir didinti gamybos efektyvumą lėšų nurėždami iš kitų padalinių arba taupyti pinigus neprioritetiniuose veiklos sektoriuose. Prekių stebėsena ir klientų pasitenkinimo analizė nėra gamybos įmonių prioritetas, o daiktų internetas leidžia sutaupyti būtent šiuose sektoriuose.
Mažmeninėje prekyboje visa reikalinga infrastruktūra jau iš esmės įdiegta. Pagrindiniai šio ekonomikos segmento „komponentai“ yra klientai. Stebint jų elgesio tendencijas galima nustatyti efektyvesnį ir patrauklesnį prekių išdėstymą, net parinkti sienų spalvas. Tai galiausiai lemia, kad pirkėjai renkasi apsipirkti vienoje, o ne kitoje parduotuvėje.
– Tačiau stebėti žmonių elgseną ne tas pats, kas stebėti variklio detales. Ar daiktų interneto technologijos mažmeninėje prekyboje nepažeidžia klientų privatumo?
– Mano manymu, ne. Sutinku, kad turi būti tam tikros etikos ribos. Jei pasinaudodamas su mano vardu ir pavarde susieta lojalumo kortele prekybininkas renka duomenis – turime problemą. Jei kortelę išdavusią parduotuvę valdanti bendrovė savo verslo portfelyje turi finansinių paslaugų ar draudimo įmonę, turimos asmeninės informacijos kiekis vienose rankose neabejotinai yra per didelis.
Tačiau prisiminkime išmaniuosius telefonus. Daiktų interneto technologija siūlo stebėti įrenginį, o ne asmenį. Analizuojamas ne atskirų klientų elgesys, o bendra žmonių masės tendencija. Parduotuvių savininkams neįdomu, kiek laiko parduotuvėje praleidžiate būtent jūs. Duomenų vertę kuria didelio klientų skaičiaus analizė. Mano nuomone, kai kurių parduotuvių dabar naudojama vaizdo analizės technologija privatumą gali pažeisti netgi labiau. Nors jos tikslas lygiai toks pat – analizuoti masių judėjimo tendencijas, renkant informaciją, kurioje matomi patys klientai.
—–
H. Engströmas
Gimė 1973 m.
1999 m. Turku universitete įgijo informatikos magistro laipsnį.
2000 m. pradėjo užsiimti konsultacine veikla, dirbo su įmonėmis „Fortum“, „Wärtsilä“, „Cargotec“, „Nordea“ banku ir Helsinkio savivaldybe.
2008–2014 m. vadovavo Suomijos informacinių technologijų bendrovės „Affecto“ įmonių IT sprendimų padaliniui.
Nuo 2015 m. paskirtas „Affecto“ pramonės veiklos operacijų vadovu.
Nuo 2013 m. yra Turku miesto verslo konfederacijos ir mikrobiologijos mokslo fondo valdybų narys.
