Šiemet, kai neveikiančiam Lobistinės veiklos įstatymui suėjo 15 metų, politikai panoro jį keisti. Bet lobistams sugalvojo tiek reikalavimų, kad kai kas vėl nori išimčių, galinčių sujaukti ir taip pusėtiną įstatymo projektą.
Politikai ir valdininkai įtikinėjami ne tik verslininkų. Lietuvos gėjų lyga nenuilsdama siekia civilinių teisių homoseksualioms poroms, o Bažnyčios tarnai daro viską, kad šios jų neįgytų. Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija spaudžia mažinti visuomenės nuodijimąsi, tremtiniai ir politiniai kaliniai nori tokios ir ne kitokios rekonstruotos Lukiškių aikštės. Seime svarstoma nauja Lobistinės veiklos įstatymo redakcija visas šias pastangas ir intrigas turėtų ištempti iš už kulisų.
Pagrindinis permainų tikslas – po didinamuoju stiklu pakišti didžiuosius faktinius šalies lobistus, tokius kaip pramonininkai, aludariai, profsąjungos arba bankininkai, kurie įstatymiškai lobistais nelaikomi. Nors Lobistinės veiklos įstatymas galioja 15 metų, jie, susibūrę į asociacijas, išvengia prievolės viešai skelbti apie savo lobistinius veiksmus dėl ne pelno organizacijoms galiojančios išimties. Tačiau ją panaikinus, naujos lobistų prievolės taptų privalomos ir tokioms įtaką politikai darančioms organizacijoms kaip Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) arba Lietuvos Vyskupų Konferencija (LVK). Jos nepatenkintos dėl didelių administracinių reikalavimų ir net bando įrodinėti, kad dalies nevyriausybininkų vadinti lobistais apskritai negalima.
Mes – ne lobistai
2012 m. žiniasklaidoje paskelbta vos viena kita nuomonė dėl būtinybės iš pagrindų reformuoti vaikus traumuojančią ir savitikslę globos namų sistemą. Bet dėl keliolikos organizacijų, iš kurių pirmuoju smuiku griežė ŽTSI, ši politikų nematoma problema 2014-aisiais tapo vienu prezidentės Dalios Grybauskaitės prioritetų. Ji pateikė Civilinio kodekso pataisas, kad kuo mažiau vaikų patektų institucinėn globon, pabrėždama pertvarkos svarbą lankėsi šeimynose ir žiniasklaidai dėstė argumentus, kuriuos anksčiau vardijo vaikų psichiatras Dainius Pūras ir ŽTSI vadovė Dovilė Šakalienė. Pastarosios teigimu, pavyko politikams „padėti suprasti“ problemą.
Įtikinėjimas tikrovę atitinkančiais argumentais yra vienintelis legalus lobisto veikimo būdas. Antrą „lobizmo“ sąvokos dalį sudaro tai, kad įtikinėjama ne per žiniasklaidą ar viešas akcijas, o kreipiantis tiesiogiai į žmones, susijusius su teisės aktų leidyba. Nesvarbu, ar tai būtų Seimo narys, balsuojantis dėl Konstitucijos pataisų, ar valdininkas savivaldybės komisijoje, skirstančioje finansavimą jaunimo projektams.
„Jei organizacija gina be globos likusių vaikų teises, tai kas čia užsakovas – našlaičiai ir tėvų palikti vaikai?“
ŽTSI teigia, kad ne visi nevyriausybininkai turėtų būti vadinami lobistais. Jei organizacija valdoma ne privatininkų ir savo įstatuose nurodo siekianti visuomeninės naudos, ginanti viešąjį interesą, ŽTSI nuomone, jos veikla turėtų būti vadinama advokacija (angl. advocacy), o organizacija atleista nuo lobisto prievolių. Šią poziciją su teisiniais argumentais ir konkrečiu pasiūlymu, kaip performuluoti įstatymo projektą, ŽTSI išsiuntė Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui (VVSK) ir prezidentei. Tai iš esmės yra lobistinis veiksmas.
„Reikia atskirti organizacijas, kurios veikia universaliais, bendražmogiškais klausimais, ir tas, kurios susijusios su tam tikros žmonių grupės interesais, net jei ta grupė yra labai didelė, – sakė D. Šakalienė. – Demokratija, žmogaus teisės ir laisvės, pilietinė visuomenė – tai yra visiems svarbūs dalykai, tai mūsų, kaip valstybės, pagrindas.“ Anot jos, viešojo intereso gynimo atveju, kitaip nei privačiojo, neįmanoma nurodyti lobistinės veiklos užsakovo. „Jei organizacija gina be globos likusių vaikų teises, tai kas čia užsakovas – našlaičiai ir tėvų palikti vaikai?“ – retoriškai klausė pašnekovė.
Problemėlės
Viešasis interesas nėra vienalypis. Aplinkosaugos srityje dirbanti nevyriausybinė organizacija, siekianti riboti ūkinę veiklą dėl kraštovaizdžio arba biologinės įvairovės išsaugojimo, kovoja už visuomenės naudą. Tačiau išteklių gavyba užsiimančios įmonės galėtų sakyti, kad panaudoti valstybėje esančius gamtos turtus taip pat yra visuomenės interesas, ir būtų teisios. O jei aplinkosaugos organizaciją remia vėjo energetikos plėtotojai, kurie turėtų privačios naudos, jei šalyje sumažėtų tradicinės energetikos apimtis? O kas, jei vėjininkų tikslai vis dėlto sutampa su viešuoju interesu plėtoti gamtos neteršiančią energetiką?
Kuri valstybės įstaiga imtųsi narplioti įvairių organizacijų apeliacijas dėl nepriskyrimo viešojo intereso sergėtojams ir skundus dėl išimčių konkurentams?
Išimtis kaip tautinių mažumų teises ginančiai organizacijai turėtų būti suteikta ir Šalčininkų rajone registruotam Nepriklausomam žmogaus teisių centrui, kurį per Tėvynainių paramos fondą finansavo Kremlius. Kas spręstų, kurios organizacijos gina viešąjį interesą, o kurios tik prisidengia pavadinimais?
„Jei išskirsi žmogaus teisių organizacijas, kitos galės skųstis dėl nelygybės“, – sakė teisininkas iš Vokietijos Tilmanas Hoppe, kovos su korupcija klausimais konsultuojantis Europos Tarybą ir kitas tarptautines organizacijas. Pasak jo, palikus išimtį viešojo intereso gynėjams, kai kurios verslo grupės tebeturėtų galimybę vykdyti neskaidrų lobizmą prisidengdamos priešakinėmis organizacijomis, o tai prieštarautų pagrindiniam naujojo įstatymo tikslui išskaidrinti komercinį lobizmą. Pavyzdžiui, pacientų teisių organizacijos galėtų sakyti, kad jos gina žmogaus teisę į orumą ir mažesnes kančias. „Beveik visos jos finansuojamos farmacininkų ir užsiima lobizmu, kad būtų suteiktos naujos licencijos, diegiami nauji gydymo metodai. Galima sukurti įvairių priešakinių organizacijų, tačiau tai bus grynas lobizmas“, – tvirtino T. Hoppe.
„Atsiprašau už stačiokiškumą, tačiau toks argumentas yra nesąmonė“, – apie ŽTSI pasiūlymą atskirti lobizmą ir advokaciją, kuri apimtų bet kokį viešojo intereso gynimą, pasakojo Andras Banethas, Vašingtone įsikūrusios „Public Affairs Council“ Europos skyriaus vadovas. Pasak jo, šiuo metu Vakaruose plačiai sutariama, kad advokacija apima įvairias viešas kampanijas, pavyzdžiui, spaudoje arba socialiniuose tinkluose, kai siekiama kelti viešąjį sąmoningumą arba spausti politikus per visuomenės nuomonę. O veikla, kai siekiama argumentais paveikti politikus tiesiogiai, vadinama lobizmu, nepriklausomai nuo to, kas ir kokiais tikslais juo užsiima.
Nevyriausybinės organizacijos nusipelno kuo mažesnės administracinės naštos, nes daugelis dirba neturėdami ilgalaikio finansavimo ir su „pusantro“ darbuotojo, kitaip tariant, jų ištekliai labai riboti, palyginti su verslo remiamomis lobistinėmis asociacijomis. Tačiau tai nereiškia, kad mažos administracinės naštos nusipelno tik nevyriausybinės organizacijos. Kodėl ne visi?
„Bažnyčia gina tiesą ir silpniausius, o ne interesus, todėl apie lobizmą neturi ką pasakyti“.
Vengras A. Banethas siūlo pažvelgti į ES institucijas, kuriose yra ėjęs eurokomisaro patarėjo ir dar kelerias kitas pareigas. Jos visas organizacijas – komercines, visuomenines ir religines – traktuoja vienodai ir skatina įsirašyti į ES skaidrumo registrą, kuris kol kas yra savanoriškas. „Esama aiškios politinės valios padaryti ES registrą privalomą. Ir dabar faktiškai visos rimtos organizacijos yra užsiregistravusios, nes kitaip neįmanoma patekti į Europos Parlamento pastatą arba sutarti dėl susitikimo su aukštais Europos Komisijos pareigūnais, eurokomisarais“, – sakė A. Banethas. Be to, registruotiems lobistams suteikiama ir tam tikrų privilegijų, pavyzdžiui, palengvinama prieiga prie jiems aktualios teisės aktų leidybos informacijos.
Už „tiesą ir silpniausius“
„Dėkui, kad kreipėtės. Bažnyčia gina tiesą ir silpniausius, o ne interesus, todėl apie lobizmą neturi ką pasakyti“, – teigiama Vilniaus arkivyskupijos atsiųstame atsakyme, IQ pasiteiravus, ką apie numatomą reguliavimą mano LVK vadovas arkivyskupas Gintaras Grušas. Jis vos prieš porą mėnesių dalyvavo susitikime su premjeru dėl partnerystės instituto įteisinimo, o projektą derino LVK ir Teisingumo ministerijos teisininkai. Bažnyčia, beje, patenka į žurnalo „Veidas“ 2011-aisiais skelbtą aktyviausių lobistų sąrašą, sudarytą apklausus Seimo ir Vyriausybės narius.
Pakartotinai paprašius Bažnyčios pozicijos, LVK atsiuntė savo teisininko Vyganto Malinausko komentarą, kuriame dėstoma, jog leidus įtaką įstatymų leidybai daryti „tik registruotiems lobistams, neproporcingai apribojama įvairių visuomenės grupių galimybė reikalui esant operatyviai reaguoti į teisėkūros iniciatyvas“. „Sistema turi ne riboti pilietinės visuomenės dalyvavimą teisėkūroje, bet jį įgalinti“, – teigė V. Malinauskas.
Pagal dabartinį projektą teisės aktų leidybą norinčioms paveikti organizacijoms tektų registruotis į Lobistų sąrašą už tai mokėti iki 150 eurų siekiantį mokestį, atskirai registruoti kiekvieną lobizmu užsiimsiantį darbuotoją, rašyti jam pavedimą užsiimti lobizmu arba keisti jo pareigybės aprašymą, įstatus. Ir tik dabar prieiname prie esminių – veiklos viešinimo – punktų: pildyti viešą registrą apie susitikimus su politikais ir tarnautojais, pateikti metinę ataskaitą.
Visa tai numatančio Lobistinės veiklos įstatymo naujos redakcijos svarstymas Seime iš pavasario sesijos buvo nukeltas į rudenį. Parlamentarė Milda Petrauskienė, pirmininkaujanti VVSK ir vadovavusi projektą rengusiai darbo grupei, sakė, kad dar bus įsiklausyta į suinteresuotųjų pastabas, o jau iki šiol sulaukta siūlymų taikyti tik simbolinį lobistų registracijos mokestį arba jį apskritai naikinti.
Dėti visas viltis – naivu
Apie būtinybę sumažinti administracinius barjerus visoms interesų grupėms kalba ir „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS). „Reikėtų tokios sistemos, kuri, viena vertus, fiksuotų visų interesų grupių indėlį į sprendimų priėmimą, bet, kita vertus, neapsunkintų jų įsitraukimo“, – įsitikinusi TILS projektų vadovė Rūta Mrazauskaitė. Ji pabrėžė, kad, siekiant išvengti išsisukinėjimo, visas interesų grupes reikia traktuoti vienodai ir „neturi likti pilkųjų zonų, leidžiančių skirtingai interpretuoti, kas laikoma lobistine veikla“.
Dabar lobizmu numatoma laikyti tik tokį poveikį, kuriuo siekiama, kad „būtų priimami ar nepriimami teisės aktai“. Taigi išsisukti nuo prievolių vežėjų asociacijai gali padėti tvirtinimas, esą per pietus su viceministru „tik pasikalbėta apie prastą sektoriaus situaciją“. O maldos pusryčiai su katalikų dvasininkais Seime galėtų būti traktuojami kaip neverti visuomenės dėmesio, nes juose aptariami „tik sielovados reikalai“.
„Dėti visas su atskaitingesne teisėkūra susijusias viltis į Lobistinės veiklos įstatymą yra naivu“, – kalbėjo R. Mrazauskaitė. Pasak jos, reikia peržiūrėti ir keletą kitų teisės aktų, taip pat politikų etikos kodeksą, kad ne tik interesų grupės, bet ir patys politikai bei valdininkai būtų įpareigoti skaidrinti politikos formavimą. Be jų lobizmo tango nešokamas.
