Erdvus šviesus būstas Vilniaus senamiestyje sufleruoja apie šeimininko pomėgius ir aukštą estetinę kartelę. Jauki aplinka neišduoda tik vieno – kad pats savininkas susikurtuose namuose yra retas svečias.
Vokietijoje gimęs Juozas Sidas daug metų gyvena Kalifornijoje, tačiau visuomet jautė poreikį ieškoti artimų sąsajų su gimtąja tėvų žeme. 1993-iaisiais tą poreikį jis realizavo įsigydamas būstą viename sostinės Senamiesčio pastatų. Šiandien pašnekovas juokiasi prisimindamas, kad naujojo pirkinio nebuvo matęs net nuotraukose. Apžiūrėti parduodamo būsto atėjo giminaičiai. Jų verdiktas, kad butas labai tamsus, būsimo naujakurio neišgąsdino. J. Sidas nusprendė būstą vis tiek įsigyti, o apžiūrėti jo atvyko maždaug po pusmečio.
„Galvojau čia trumpam apsistoti, bet nebuvo įmanoma. Tai buvo tipinis tarybinis butas: visur baisios faneros, vonia – kaip švitrinis popierius, į ją neįmanoma įlipti. O virtuvė – labai taukuota. Visą savaitę žiūrinėjau pro langus, kur saulė teka, kur leidžiasi, kaip krinta šviesa, ką galėsiu perplanuoti“, – prisimena savininkas.
Architektūros studijas baigęs J. Sidas visų esminių pertvarkų ėmėsi turėdamas aiškią viziją, kaip atrodys jo būsimieji namai. Erdvė, kurią reikėjo suvaldyti, nebuvo tipinė: aukščiai tarp skirtingų būsto erdvių skiriasi net keliasdešimt centimetrų, todėl iš koridoriaus keli laipteliai veda žemyn į svetainės ir virtuvės zonas. Užduotį įsirengti jaukius namus apsunkino faktas, kad tais laikais Lietuvoje nei kokybiškų apdailos medžiagų, nei baldų bei interjero detalių iš esmės nebuvo. Skyrėsi ir naujakurio bei remontą atliekančių darbininkų supratimas apie daugybę dalykų – pradedant elektros lizdų vieta ir baigiant požiūriu į darbą.
