Vos pora minučių pėstute nuo judrios sostinės gatvės esantis būstas – tikra estetikos, ramybės ir gamtos oazė. Viktorija Vitkauskaitė domisi, kaip interjero dizainerė Jurga Plette kūrėsi namus sielai ir širdžiai.
Ne racionalus apskaičiavimas, o emocijos ir dvasia lėmė, kad butas pirmame mūrinio namo aukšte tapo J. Plette namais. „Esu emocijų žmogus – šaltas racionalumas man nepriimtinas. Bet susidūrus su nekilnojamuoju turtu aplinka tave tiesiog spaudžia galvoti ir apie neemocionalius dalykus – būsto vertę, aplinkinę gerovę“, – šyptelėjo dizainerė. Prieš maždaug šešerius metus ieškodama naujų namų ji labiausiai norėjo kartu įgyti ir žemės plotelį ar bent terasą. Taip pat norėjosi, kad šalia būtų kur vedžioti šunį – šiandien jau 14-us metus skaičiuojančią, bet itin guvią biglę – ir kad nebūtų rūpesčio kaskart ieškant vietos, kur palikti automobilį.
Visgi ankstesni apžiūrėti būstai neturėjo to je ne sais quoi (nežinia ko) – juose J. Plette tiesiog nematė savęs gyvenant. Visai kitaip pasijuto įžengusi į butą 1953 m. statytame name. Buvo gegužė, švietė saulė, prie pat erkerio butui priklausančiame kieme žydėjo lietuviškoji Žagarės vyšnia. Norėdama įleisti gryno oro J. Plette atlapojo langą, ir ant senų medinių grindų ėmė kristi vyšnios žiedlapiai. Tą akimirką suprato – viskas, savo erdvę ji jau rado.
Kol namai tapo iš tiesų savi, atitinkantys dizainerės skonį ir poreikius, prireikė rimtos rekonstrukcijos. Tačiau, kaip pabrėžė pati pašnekovė, ji niekur neskubėjo, o į visą procesą žvelgė kaip į kūrybinį darbą, kur galutinis rezultatas atsiskleidžia tik paskutiniame etape. Iš pradžių būstui ji pasirinko baltas sienas, tačiau po kurio laiko erdvė įgijo sodresnių spalvų. Tvankią vasaros dieną dairantis po namus atrodo, kad tamsesniais tonais padengtos jų sienos suteikia tuo metu taip trokštamo vėsumo.
