Kukurūzai jau atsikratė kadaise pelnytos gyvulių pašaro reputacijos. Kodėl šių daržovių turėtų dažniau patekti ant mūsų stalų, įrodinėja Rasa Pangonytė.
Sovietmečiu vaikai, suvilioti saldžiomis kukurūzų lazdelėmis, pamėginę pagraužti bekraščiuose laukuose augančių daržovių, likdavo nusivylę. Dabar aišku, kodėl: Lietuvoje tuo metu sėti ne saldieji, o pašariniai kukurūzai. Šie ilgam paliko nevalgomos kultūros spaudą.
Tačiau pastaraisiais metais kukurūzai vis dažniau įsiprašo į lietuvių virtuves. Parduotuvėse galima rasti ne tik kitų kraštų derliaus, kur jis sunoksta anksčiau, bet ir mūsų ūkininkų vasaros pabaigoje užaugintų burbuolių. Dėl savaime suprantamų priežasčių negalime pasigirti išskirtiniais šių daržovių paruošimo receptais, bet turime ko pasimokyti iš kitų tautų. Juolab kad kukurūzai puikiai dera ir su kumpiu, ir su jūrų gėrybėmis, ir su kitomis daržovėmis, pavyzdžiui, pupelėmis ar žirniais, kaip mėgsta Pietų Amerikos gyventojai. Saldžių, sultingų grūdų siūloma dėti į salotas, apkepus, troškinius ar sriubas, barstyti ant picų ar apkeptų kukurūzų traškučių (isp. nacho), iš jų kepti blynelius. Naudingos gali būti net ir apipjaustytos burbuolės. Išvirę jas pasūdytame vandenyje turėsite gardaus daržovių sultinio.
Vienas populiariausių kukurūzų valgymo būdų – mėgautis visa virta ar kepta burbuole. Šviežioms daržovėms pagaminti pakaks vos 5 minučių, tik verdant vandenį patariama ne sūdyti, o įberti šaukštelį cukraus, nes druska kietina grūdus. Virti kukurūzai paprastai patiekiami karšti, su trupučiu druskos ir sviesto. Į puodą su vandeniu galima įpilti stiklinę pieno ir įmesti gabaliuką sviesto. Taip išvirti kukurūzai skanūs ir be padažo, tik su druska ir pipirais.