Šiuolaikiškos patalpos Vilniaus centre, regis, puikiai tiktų kuriam nors iš modernių biurų. Panašios patirties jos jau yra turėjusios, tačiau šiuo metu erdvės išgyvena meninį renesansą – čia įrengta tapybos studija ir galerija. Po jas dairosi Viktorija Vitkauskaitė.
Pravėrusi duris sudvejoju, kur link pirmiausia taikyti fotoaparato akį ir brėžti pokalbio liniją. Vienoje pusėje – gyventi ir dirbti pritaikyta studija, po kurią pasidairyti ypač vilioja garsiojo italų gamintojo „Fornasetti“ baldai. Kitoje – galerinės erdvės, kuriose eksponuojami Simono Gelminauskio darbai. Šių atsiradimo istorija – ne mažiau įdomi nei pačiam autoriui priklausančios patalpos.
Verslininkas ir diplomuotas menininkas jas įsigijo dar prieš 12 metų, kai nuo tapybos buvo atitrūkęs ir grįžti net negalvojo. Kažkada, tiesa, buvo Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentas, tačiau nebaigęs studijų iš mokslo įstaigos buvo pašalintas, o dėmesį, laiką ir energiją greitai pasiglemžė įsibėgėję verslai.
„Į savo ankstesnius paveikslus tuo metu negalėdavau net žiūrėti“, – prisipažįsta S. Gelminauskis, mudviem vaikštant po galeriją. Akivaizdu, kad kažkas vėliau gyvenime pasikeitė iš esmės. Pašnekovas neslepia, jog tam prireikė įdėmiau pažvelgti į save, atsigręžti į praeitį ir atsakyti į kai kuriuos kylančius klausimus. Susidūrimas su Geštalto terapija ir jos specialistų pagalba leido, S. Gelminauskio žodžiais, „išsiarchyvuoti“, kad reikalai su tapyba vis dėlto dar nebaigti. Verslininkas nutarė grįžti ne tik prie tapybos, bet ir prie studijų. Vėl tapo VDA trečiakursiu, o 2018-aisiais – tarsi 50-ojo jubiliejaus proga – įgijo bakalauro laipsnį Skulptūros katedroje.
