Kad ir kaip norėtųsi sugriauti mitą, jog pietaujant su balerina persivalgyti neįmanoma, tokią galimybę tenka palikti rašytojams fantastams. Vis dėlto Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primadona Olga Konošenko restorane „The Gallery“ Ievai Rekštytei-Matuliauskei papasakoja mėgstanti kepti mielines bandeles ir blynus.
Į Nacionalinę dailės galeriją O. Konošenko atvyksta iš kitos upės pusės, kur Operos ir baleto teatre vyko spektaklio repeticija. Lūkuriuoju jos saulės nutviekstoje restorano terasoje ir prisimerkusi bandau nepražiopsoti, kada pasirodys pašnekovė. Net pro siaurą vokų brūkšnį iškart pamatau grakščiu žingsniu manęs link artėjančią moterį. „Aš taip seniai čia buvau! – šūkteli ji. – Eidama sugalvojau, kad savaitgalį reikės atsivesti dukterį ir kartu apžiūrėti parodas.“ O. Konošenko išsyk užsisako vandens su citrina ir pasiguodžia šiandien taip nuvargusi, jog net nepavyksta išlaikyti tiesios nugaros. „Veikiausiai tuomet norėsite saldumynų“, – mėginu spėti iš savo patirties. „Matysime“, – atlaidžiai šypsosi ji. Nepaisydama didelio užimtumo ir plataus repertuaro, praėjusiais metais primabalerina atidarė savo baleto studiją, kuri tapo naujų patirčių šaltiniu. „Man labai smagu, – nepasiduoda nuovargiui ji. – Mokau žmones nuo 5 iki 45 metų, mūsų sambūris itin draugiškas, it šeima. O mokyti ir pažinti vaikus yra nuostabus patyrimas.“
Padavėja jau pasiruošusi žymėtis mūsų užsakymą: išsirenkame po lėkštę žiedinių kopūstų ir šokolado sriubos su rugine duona bei vieną burokėlių su karamelizuotų obuolių kremu užkandį. Tiksliau, jį užsisakau aš su viltimi, kad mano pašnekovė jo taip pat paragaus. Iš pradžių O. Konošenko dar viliojasi veršienos nugarinės užkandžiu, bet priėjus padavėjai persigalvoja. „Pasikliauju savo intuicija, – šypsosi ji, išgirdusi standartinį klausimą apie negailestingas balerinų dietas. – Niekada neturėjau bėdų dėl antsvorio. Valgau daug daržovių, mažai vaisių. Prieš kurį laiką staiga supratau, kad nenoriu mėsos, be jos galiu jaustis soti, o dabar vėl ją valgau. Aš pati sau esu knyga apie dietas. Ir visuomet pastebiu, kai suvalgau ką nors blogo.“ Į „kas nors blogo“ kategoriją balerina visgi žiūri gana nuolaidžiai, todėl retkarčiais praslysta ir jos mieliniai blynai, bandelės ar net cepelinai. Visgi piktnaudžiauti tokiu maistu O. Konošenko neleistų kūnas: „Sunkiai prisivalgius dirbti, šokti nebūtų įmanoma.“
Netrukus patiekiama sriuba, ir mudvi griebiamės šaukštų. Po pirmojo stoja trumpa tyla, per kurią bandome suvokti tirštą, šiek tiek grybų sriubos skonį primenantį skystį burnoje. Po antrojo mano kompanionė ima ieškoti žodžių patiekalui nusakyti. „Įdomi, – pakreipia galvą. – Regis, bevalgant vis skanėja. Tik man atrodo, kad truputį trūksta druskos.“
