Nors dažnas ukrainietis Lietuvoje gyvena taip seniai, kad ją vadina antrąja tėvyne, visgi gerbia ir puoselėja savo krašto tradicijas – be galo skirtingas, kaip ir pati šalis. Apie įvairiaskonę maisto kultūrą Rasai Pangonytei pasakoja Vilniaus ukrainiečių bendruomenė.
Sekmadienio vidurdienis. Į Vilniaus ukrainiečiams skirtas patalpas Raugyklos gatvėje po mišių Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčioje renkasi bendrijos nariai. „Slava Ukraine!“ – sveikinasi pro duris įžengęs garbaus amžiaus vyras ir pagal seną paprotį pabučiuoja rankas susirinkusioms damoms. Tai – Michailas Maksimjukas, vienas garbingiausių bendrijos narių, geriausias duonos kepėjas ir puikus kulinaras. Pasisveikinęs jis deda ant stalo kvapnią baltą duoną – karvojų, puoštą iš tešlos išpjaustytais ąžuolo lapais ir chrizantema.
Karvojus – šventinis pyragas. Su juo sutinkami garbingi svečiai, be jo, puošto įmantriomis tešlos dekoracijomis, iki šiol neapsieina nė vienos ukrainiečių vestuvės. Šis skanėstas – ne tik stalo puošmena. Su dainomis ir įvairiais ritualais kepama baltų miltų duona – tarsi bendruomenės palaiminimas jauniesiems. M. Maksimjukas pasakoja, kad karvojus ragaujamas šventės pabaigoje. Jaunasis atkanda pyrago iš vienos pusės, jaunoji – iš kitos. Tuomet pyragas pasukamas ir viskas pakartojama. Taip padaromas simboliškas kryžiaus ženklas. Tada karvojus išdalijamas tėvams ir visiems susirinkusiems svečiams.
Šalia garbingiausioje stalo vietoje padėtos duonos pamažu ima rastis daugiau patiekalų. Tarp jų – ir tradiciniai barščiai. Skirtingose Ukrainos dalyse jie verdami kitaip. Kitataučiai mėgsta pajuokauti, kad ukrainiečiai šią sriubą valgo tris kartus per dieną. Bendruomenės nariai šypsosi: tai – mitas. Tačiau tiesa, kad sriubos dažnai verdama trims dienoms, o pastovėjusi ji tik skanesnė.
