Erdvi laiptinė, vedanti aukštyn masyviomis laiptų pakopomis ir senoviniais turėklais, – lyg pirmoji užuomina apie nestandartinius vilniečių Tado Kazakevičiaus ir Ievos Folk namus. Vos pravėrus jų buto duris nuotykių ir atradimo nuojauta dar labiau sustiprėja. Viktorija Vitkauskaitė architektės ir grafikos dizainerio bei fotografo klausinėjo, kaip į seno namo drabužį jiems pavyko įvilkti praeito šimtmečio vidurio dvasią.
Kuo senesnis namas, kuo aukštesnės lubos, jokio remonto ir jokių laikančiųjų sienų. Tokius nestandartinius reikalavimus kėlė pora, prieš trejus metus ėmusi žvalgytis būsimų namų. Netipiniai vilniečių lūkesčiai nustebino net daug ko mačiusią nekilnojamojo turto agentę – ji abejojo, ar ras jiems ką pasiūlyti. Vis dėlto butas 1913 m. statytame name miesto centre atitiko visus kriterijus.
Statytas kaip gyvenamasis pastatas žydų pirkliams, vėliau daugybę metų šis šimtametis namas priklausė kolegijai. Ten, kur dabar buto šeimininkai rengia vakarienes, klausosi plokštelių ar varto gausią meno leidinių kolekciją, anksčiau buvo auditorija. O dabartinis šeimininkų miegamasis kadaise buvo dėstytojo kabinetas.
Prieš kelis dešimtmečius kolegijos dėstytojai šiame name įsirengė butus – pagal to laikotarpio galimybes ir supratimą daug erdvės skyrė ilgiems koridoriams, suvalgantiems nemažai gyvenamojo ploto. Būstą įsigijusi pora, kaip ir ketino, išgriovė visas pertvaras ir būsimus namus suplanavo pagal savo poreikius. „Nepalikome nieko: įėjęs iš laiptinės iš karto patekdavai į didžiulę atvirą salę“, – mosteli ranka I. Folk. Įrengiant būstą sename pastate teko paplušėti iš peties sprendžiant ir tokius niuansus kaip 18 centimetrų siekęs medinių perdangų nuolydis.
