Kaimynystė su litvakais tokia ilgaamžė, kad sukiodamiesi virtuvėje kartais nebeatsirenkame, kas yra kieno. Nepaisant to, kai kurios jų kulinarinės tradicijos vis dar paslaptingos, gausiai apipintos mitais. Istorinės Lietuvos žydų virtuvės duris praveria Rasa Pangonytė.
Prakalbęs apie žydų virtuvę dažnas paminės tris dalykus: košerinį maistą, macus ir kiaulienos nevalgymą. Toliau prasideda interpretacijos. „Visi mano, kad košerinis – tai kažkas labai ypatinga. Kartais žmonės klausia, ar esi ragavęs košerinio maisto? Atrodo, kad jis kažkoks pagerintas. Nieko panašaus. Pažodžiui išvertus, košer yra tinkamas žydui vartoti. Tai labai sausų, iš Toros išplaukiančių taisyklių rinkinys, koks maistas tinkamas ir koks ne“, – aiškina maisto tinklaraštininkė, knygos „Izraelio skoniai: šventės ir kasdiena“ autorė Nida Degutienė.
Pagrindinė Toroje aprašyto košerinio maisto taisyklė skelbia, kad „nevalia ėriuko virti savo motinos piene“, t. y. negalima maišyti mėsos ir pieno produktų. Pagal griežtas interpretacijas tai reiškia, kad šių produktų ne tik nevalia valgyti kartu. Pieno produktai net negali atsidurti tuose induose, kuriuose kada nors buvo mėsa, ar stovėti greta šaldytuve.
Penkerius metus Izraelyje gyvenusi N. Degutienė sako, kad griežtai košerinio maisto tradicijų prisilaikantys žydai dėl šios priežasties net įsirengia dvi atskiras virtuves. Žinoma, tokio griežto kašruto laikosi ne visi. Kiekvienas laisvas nusistatyti savo košeriškumo laipsnį.
