Irmantas Gelūnas / „ŽMONĖS Foto“Per 25-erius darbo Švedijos ambasadoje metus virtuvės šefė Daiva Leonavičienė susigyveno ir atsisveikino su septyniais ambasadoriais, pamėgo saldžią silkę, bet taip ir neišdrįso paragauti garsiausio švedų delikateso. Apie visa tai ji kalbasi su Rasa Pangonyte.
D. Leonavičienė varto pageltusius juodo sąsiuvinio lapus. Juose – pirmoji pažintis su švedų virtuve: švediška grybų sriuba, sūrio suflė, mėsos kukuliai. Moteris juokiasi rodydama pačios ranka suraitytą kabliuką ir du aiškiai pažymėtus taškelius su prierašu „razinos“ – klasikinių šafraninių bandelių iliustraciją. Tokių sąsiuvinių per darbo ambasadoje metus virtuvės šefė sukaupė nemažą krūvą. Sako, kartais įdomu juos pavartyti.
Darbas Švedijos Karalystės ambasados virtuvėje buvo drąsus žingsnis ir drastiškas karjeros posūkis. Iki tol „Silikato“ laboratorijoje dirbusi diplomuota chemikė nusprendė, kad nori naujų iššūkių, ir pradėjo dairytis darbo. Sužinojusi, kad Švedijos ambasada ieško virėjo, moteris nutarė surizikuoti, nors šiam darbui neturėjo reikiamos kvalifikacijos, beveik nekalbėjo angliškai, o tuo labiau švediškai. Nors nepuoselėjo didelių vilčių, darbą ji gavo, o po kelerių metų sužinojo, kad tąsyk įveikė ne vieną kandidatą.
Ambasados virtuvės šefė iki šiol prisimena debiutinius patiekalus: vištienos karbonadą ir daržovių sriubą. „Galvojau, ką jiems paruošti, nes pasakė, kad galiu gaminti, ką noriu. Kadangi ambasadoriaus šeimoje buvo du vaikai, norėjau gaminti tai, kas ir jiems patiktų. Pagaminau visko daug, kaip tikra lietuvių šeimininkė. Kitą dieną atėjau į darbą, matau likučius. Klausiu, jums nepatiko? Sako, ne, tiesiog mums per daug“, – prisimindama pirmąsias darbo dienas šypsojosi virėja.
