Irmantas Gelūnas / „ŽMONĖS Foto“Neteisti, nesmerkti, o nuoširdžiai padėti, nes niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. Tokiais principais vadovaujasi „Maisto banko“ virtuvės šefas Ovidijus Norvilas, apie savo darbą pasakojęs Rasai Pangonytei.
Vasarį sukanka metai, kai jis, metęs teisininko darbą, atėjo dirbti į „Maisto banko“ virtuvę Vilniuje. Oficialus paaiškinimas, kaip darbo teisės specialistas tapo virtuvės šefu, gana paprastas – pamatė skelbimą, jog ieškomas žmogus, gebantis perdirbti greitai gendančius produktus, kad juos vėliau būtų galima išdalyti stokojantiems maisto. „Sulaukęs keturiasdešimties nusprendžiau likviduoti savo teisininko kontorą. Prieš 20 metų, kai rinkausi tarp teisininko karjeros ir kulinarijos, laimėjo racionalus protas. Po to pašlijo sveikata, taip susidėliojo gyvenimo aplinkybės, perkainojau vertybes. „Maisto banke“ dirbu ne dėl pinigų. Ne atlyginimas veda mane į priekį. Noriu daryti tai, nuo ko gerai jaučiuosi“, – trumpai savo atsiradimą labdaros ir paramos fonde pristatė jis.
Tačiau iš tiesų į virtuvę atvedęs kelias kur kas vingiuotesnis. Vyras užsimena, kad gyvenimas jį gerokai apdaužė, jis puikiai žino, ką reiškia stokoti maisto ir ieškoti pagalbos. Jam artimos vienišų, niekam nereikalingų, viltį praradusių žmonių istorijos.
Tokių istorijų turi kiekvienas Vilniaus miesto nakvynės namų gyventojas. Jau keletą mėnesių O. Norvilas su keliais savanoriais jiems kasdien gamina 65 karšto maisto porcijas. Jam šis darbas svarbus ir atsakingas. „Nepritariu nuomonei, kad benamiui užtektų ir kiaušinio su dešrele. Ne, ne ir dar kartą ne. Niekas nežino, kodėl jis tapo benamiu, jis turi gauti lygiai tokį pat kokybišką, skanų maistą. Yra ir mokytojų, ir profesorių, kurie tapo tiesiog nebereikalingi visuomenei“, – kategoriškai sakė virėjas.
