Algirdas Kubaitis/FotobankasSausio 1-ąją pradėjęs veikti dujotiekis per Baltijos jūrą „Balticconnector“ sujungė Suomijos, Estijos ir Latvijos dujų rinkas. Tačiau Lietuva bendros Baltijos rinkos privalumais nepasinaudos.
Mat tuo metu, kai Latvija, Estija ir Suomija išvengs tarpvalstybinių mokesčių dujoms tekant tarp šių šalių, SG dujas į kaimynines valstybes eksportuojanti Lietuva mokės milijonus eurų tarpvalstybinių tarifų.
Pagrindine kliūtimi mūsų šaliai prisijungti prie bendros Baltijos valstybių dujų rinkos, prie kurios po kelerių metų prisidės ir Lenkija, tapo SGD terminalas Klaipėdoje ir kaimynų nenoras dalytis šio brangaus įrenginio išlaikymo našta.
Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas su tokia interpretacija nesutinka. Jo nuomone, Klaipėdos SGD terminalas ne kliūtis, o vienas pagrindinių veiksnių, dėl kurio kaimyninės šalys nori ir yra suinteresuotos, kad Lietuva prisijungtų prie bendros Suomijos, Estijos ir Latvijos regioninės gamtinių dujų rinkos zonos. Todėl kaimynės esą turėtų susimokėti už naudojimąsi Lietuvos dujų infrastruktūra. Tai savo ruožtu leistų sumažinti dujų infrastruktūros kainas Lietuvos vartotojams.
Kaip žinoma, Lietuva SGD terminalą statė savo lėšomis nesitardama su kaimynais ir neprašydama ES paramos, bet dabar norėtų, kad Estija ir Latvija šį įrenginį pripažintų regioniniu ir mokėtų dalį terminalo išlaikymo sąnaudų. Šiuo metu jas dotuoja tik Lietuvos vartotojai, todėl kaimynės dujas iš Lietuvos perka palyginti pigiau.
Terminalo našta
Nepriklausomas energetikos ekspertas prof. Vidmantas Jankauskas sakė, jog Lietuva buvo viena pirmųjų, prakalbusi apie regioninę dujų rinką, aktyviai dalyvavo kuriant jos modelį, nustatant tarifų skaičiavimo principus.„Tačiau Lietuva tikėjosi, kad Klaipėdos SGD terminalas bus pripažintas regioniniu ir gal net bus gauta jam parama iš ES fondų.
Tačiau nei Latvija, nei Estija nesutiko, kad Klaipėdos SGD gali būti laikomas regioniniu“, – sakė ekspertas.
V. Jankauskas priminė, kad pagal ES finansuotą ir tarptautinės konsultacinės firmos „Booz Allen“ atliktą studiją (2012 m.) geriausia vieta regioniniam terminalui buvo siūloma Estija, tai estai ir dabar dar siūlo pastatyti tokį terminalą Taline, Muuga uoste, netgi tikisi gauti jam ES fondų paramą.
„Lietuva, matyt, tikisi, kad bent jau dalimi Klaipėdos terminalo išlaikymo sąnaudų pavyks pasidalyti su kitomis šalimis (dabar gi tiek už terminalo nuomą, jos eksploataciją bei aukštesnes SGD kainas iš Norvegijos, kurių tam tikrą kiekį Lietuva pasižadėjusi pirkti, moka visi Lietuvos vartotojai – vadinamąją saugumo dedamąją)“, – teigė V. Jankauskas.
Energetikos eksperto nuomone, pagrindinė problema, trukdanti Lietuvai prisijungti prie bendros Baltijos valstybių dujų rinkos, – Klaipėdos SGD terminalo išlaikymas. Mat jo, kaip tiekimo saugumo garanto, reikšmė labai mažėja pradėjus veikti „Balticconnector“ jungčiai ir visai prapuls atsiradus dujų jungčiai GIPL tarp Lietuvos ir Lenkijos.
„Manau, kad vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis Lietuva prisijungs prie regioninės dujų rinkos, į kurią be Baltijos šalių ir Suomijos įeis ir Lenkija.
Lenkija žada tapti svarbiu regioniniu dujų mazgu: be Swinoujscie SGD terminalo planuojamas dar vienas terminalas Gdanske, bus tiesiamas dujotiekis „Batic Pipe“ iš Norvegijos per Daniją į Lenkiją. Stiprinamos jungtys su kitomis Vidurio Europos šalimis, planuojama susijungti su Krko saloje (Kroatija) statomu terminalu“, – dėstė V. Jankauskas.
Tai, kad dar lieka tarpvalstybiniai tarifai tarp Lietuvos ir Latvijos, V. Jankausko nuomone, yra blogai abiem pusėms: latviai importuodami dujas iš Lietuvos turės sumokėti šį mokestį, o Lietuva mokės jį, importuodama iš Inčukalnio dujų saugyklos. „Atsiradus GIPL jungčiai, prie kurios statybos prisidėjo ir Latvija bei Estija, šios šalys bus irgi suinteresuotos, kad neliktų tarpvalstybinio mokesčio“, – teigė ekspertas.
