Josvydas Elinskas/ELTABrangiausias ir didžiausias Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizavimo su Europa projektas – Lenkiją ir Lietuvą sujungsiantis jūrinis kabelis „Harmony Link“ – gali būti užbaigtas anksčiau nei 2030-aisiais, sako energetikos ministras Dainius Kreivys. Pasak jo, vėluojantį projektą gali paspartinti laukiamos „geros naujienos“ iš Briuselio.
„Nenoriu dabar leistis į detales, tačiau šiuo metu kalbamės su Europos Komisija dėl įvairių dalykų. Darbai tikrai vyksta labai intensyviai, ir aš manau, kad turbūt po vieno–dviejų mėnesių bus labai reikšmingų ir gerų naujienų šioje srityje, kurios galbūt netgi leis teigti, kad jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos atsiras 2028 metais“, – interviu BNS sakė D. Kreivys.
„Litgrid“ vadovas Rokas Masiulis rugpjūtį BNS teigė, jog „Harmony Link“ turėtų būti užbaigtas tik kito dešimtmečio pradžioje.
Anksčiau jūrinį aukštos įtampos nuolatinės srovės (HVDC) kabelį tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo planuota nutiesti 2025 metais, tačiau dar pernai vasarą R. Masiulis teigė, jog projekto įgyvendinimas gali vėluoti 2–3 metus ir nusikelti į 2027–2028-uosius.
Kitos interviu temos:
- Antrajame vėjo parko Baltijos jūroje aukcione tikimasi konkurencijos, bent vienas jų galbūt pradės veikti 2028–2029-aisiais.
- Paskutinių šios kadencijos metų darbai – pasiruošimas sinchronizavimui su Europa ir atsijungimas nuo BRELL; lapkričio pabaigoje turėtų preliminariai paaiškėti, kuris iš keturių Lietuvos energetikos sektoriaus transformavimo iki 2050 metų scenarijų būtų priimtiniausias.
- Energetikos infrastruktūros apsauga: „Klaipėdos nafta“ per kelias savaites turėtų įdiegti povandeninę garso sekimo sistemą, bus skaičiuojama, kiek kainuotų dalį energetikos valdymo centrų paslėpti ir sumontuoti po žeme.
- „Inter RAO Lietuvos“ ieškinys Baltijos šalių operatorėms – ministras jo nesureikšmina ir vadina rusų įmonių depresija.
- Dėl „Harmony Link“ projekto finansavimo vyksta derybos su EK – netrukus laukiama svarbių naujienų ir tai leidžia teigti, kad jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos atsiras 2028 metais.
- Energetinių krizių ir kainų šuolių rizika bei jų suvaldymas: valstybė pamoką išmoko, dujų portfelis draudžiamas ir ateityje reikšmingų kainų svyravimų neturėtų būti.
– Norėčiau pradėti nuo rinkimų Lenkijoje, kuri pastaraisiais metais kartu su Lietuva įgyvendino svarbius energetikos projektus, aktyviai rėmė Vilniaus poziciją sinchronizacijos klausimu, be to, koncerno „Orlen“ valdoma gamykla Mažeikiuose yra didžiausias mokesčių mokėtojas. Ar galimas politinių jėgų persigrupavimas Varšuvoje gali paveikti abiejų šalių bendradarbiavimą energetikoje?
– Lenkija yra strateginė Lietuvos partnerė ne tik energetikoje, bet ir daugelyje sričių, taip pat mūsų istorinė kaimynė ir sąjungininkė. Turbūt nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje, ši strateginė partnerystė išlieka ir išliks. Daugybė projektų buvo kartu įgyvendinta ir pabaigta – ir GIPL (Lietuvos ir Lenkijos dujotiekis – BNS), ir eilė sinchronizacijos projektų – dedant bendras pastangas juda į priekį.
Didesnių pokyčių nesitikiu, bet keičiantis valdžiai, be abejo, turbūt reikės megzti kontaktus, nes kontaktai buvo artimi, o darbiniai susitikimai labai dažni, eilę spręstinų klausimų turime ir dabar. Tikiuosi, kad tas valdžios pasikeitimas Lenkijoje įvyks pakankamai konstruktyviai ir su nauja valdžia mes galėsime atnaujinti bendradarbiavimą.
– Energetikos rinkos reguliuotojas praėjusią savaitę patvirtino anksčiau BNS skelbtą neoficialią informaciją, kad pirmojo jūrinio vėjo parko konkurso antrasis dalyvis buvo būtent Lenkijos „Orlen“. Ar jūs pats kvietėte lenkus dalyvauti Lietuvos aukcionuose per už energetiką atsakingus ministrus ar perduodamas kvietimą tiesiogiai koncerno vadovams?
– Mes kvietėme visus dalyvauti aukcionuose ir turėdamas progą tikrai tą kvietimą stengiausi išreikšti. Labai džiaugiuosi, kad „Orlen“ dalyvavo ir aš juos suprantu. Žiūrint į jų strateginius interesus Lietuvoje, elektros kiekį, kuris bus reikalingas, ypatingai gaminant sintetinius degalus, dekarbonizuojant gamyklą („Orlen Lietuvos“ – BNS), tai natūralus yra įmonės interesas investuoti Lietuvoje į atsinaujinančią energetiką. Tą jie ir daro ne tik jūroje, bet ir sausumoje.
– Ar galima tikėtis koncerno dalyvavimo antrajame jūrinio vėjo parko konkurse?
– Aš labai tikiuosi. Mes tikrai kalbamės ir kviečiame daugybę dalyvių. Nepaisant ne visai palankios aplinkos tarptautinėse rinkose, tikimės, kad dalyvių skaičių turėsime didesnį nei jis buvo pirmame aukcione.
– Tokį Prezidentūros lūkestį dėl kuo didesnės konkurencijos išreiškė ir šalies vadovo patarėjas Jarekas Niewierowiczius.
– Be abejo, tik šitas (antrasis – BNS) aukcionas bus truputį patrauklesnis dalyviams, nes įmonėms yra galimybė gauti tam tikrą paraminį tarifą – Contract for difference (CfD) – kur yra tam tikros „lubos“. Jeigu elektros kaina nepasiekia šio lygio, įmonė gauna lėšas, jeigu viršija – moka jas į specialų fondą. Tokiu būdu įmonei garantuojamos stabilios pajamos ir investuotojas gali lengviau tartis dėl kapitalo. Šiandien kapitalo prieinamumas, turint omenyje visus neramumus finansų rinkoje, yra žymiai pablogėjęs.
– Aukcione bus galima pretenduoti į valstybės paramą, tačiau įmonės mainais už galimybę vystyti projektą galės valstybei ir primokėti. Kokios konkurso baigties galima tikėtis atsižvelgiant į rinkos sąlygas – Lietuva iš jo uždirbs ar turės sumokėti?
– Kad mes gausime kažką panašaus, kaip pirmajame aukcione, turbūt nėra labai daug vilties – ypač matant, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Štai neseniai Niujorko valstijoje visa eilė kompanijų pareikalavo padidinti jiems išmokas, peržiūrėti kontraktus, tačiau valstija kol kas atsisako tai daryti. Visos tos naujienos, kurios dabar atkeliauja pas mus, rodo, kad tikėtis, jog mums dar primokės už galimybę statyti parką, pagal dabartines aplinkybes tikrai yra sunku.
– Vadinasi, labiau tikėtinas scenarijus, kad bus neapsieita be valstybės skatinimo?
– CfD – kontraktų skirtumo padengimas – nėra tiesioginė subsidija. Jeigu elektros kaina laikosi aukštesnė nei sutarta pagal mechanizmą, automatiškai įmonė įmoka tuos pinigus. Priklausomai nuo to, koks periodas yra ilgesnis – ar žemesnių kainų, ar aukštesnių – nuo to priklauso tas saldo, ar valstybė ir vartotojai turės šiek tiek primokėti, ar neturės.
Mes negalime dabar prognozuoti, kaip atrodys elektros kainų dinamika po 2030 metų, bet šitas modelis investuotojams visą laiką buvo patrauklesnis. Valstybei jis mažiau patrauklus, nes valstybė, be abejo, nori gauti lėšas, pamiršti šituos dalykus ir jais nesirūpinti. Tačiau mūsų šaliai reikia elektros generacijos – paskutinis mūsų energetinės sistemos trūkumas yra tai, kad mes importuojame per daug elektros. Du jūros vėjo parkai, priklausomai nuo mūsų vartojimo, 2030 metais galės užtikrinti 30–50 proc. mūsų elektros poreikio.
– Anksčiau Energetikos ministerija skelbė, jog abu jūriniai vėjo parkai pradės veikti 2028 metais. Ar vis dar reali ši data?
– 2028-ieji – ne. Matome, kad yra sutrikusios tiekimo grandinės ir šiuo metu įmonės, statančios parkus, garsiai kalba tiek apie tai, tiek apie statybų atidėjimus. Todėl turbūt būtų sunku tikėtis šios datos. Tačiau gal bent vieną parką turėti 2028–2029-aisiais metais būtų tikrai neblogai.
– Kaip rinkos dalyviai kviečiami dalyvauti aukcionuose? Galbūt kvietimus perduodate tiesiogiai susitikęs su potencialių dalyvių šalių politikais?
– Pirmiausia bendraujama įvairiuose renginiuose. (Už konkursus – BNS) atsakingai viceministrei Daivai Garbaliauskaitei teko dalyvauti eilėje didelių renginių, kur ji asmeniškai susitiko ir kalbėjosi su įmonių vadovais, atstovais, fondais. Kitas būdas kalbėtis turbūt yra viešos konsultacijos. (...) Be abejo, yra ir asmeniniai susitikimai. Artimiausiu metu ministerijoje planuoju turėti du susitikimus su investuotojais – kalbėsimės, kokie yra jų lūkesčiai ir kuo mes dar galime padėti mažinant biurokratines kliūtis ir kitus dalykus.
– Ar nesvarstote vykstant antram konkursui viešinti jo dalyvių?
– Čia ne nuo ministerijos priklauso, ar mes norime, ar nenorime. Yra konkurso tvarkos, pagal kurias jį organizuoja rinkos reguliatorius (Valstybinė energetikos reguliavimo taryba – BNS), todėl daug kas priklauso ir nuo jo. Turbūt būtų logiška, kad visi dalyviai, kaip ir pastaruoju atveju, būtų paskelbti įvykus konkursui. Turbūt iš esmės nepakeis situacijos tai, ar jie bus paskelbti mėnesiu anksčiau, ar mėnesiu vėliau.
– Prasideda paskutiniai Vyriausybės kadencijos metai. Kokių esminių įvykių per juos galima laukti šalies energetikoje?
– Turbūt svarbiausia yra sinchronizacija. Kitų metų rugpjūtį planuojame kartu su latviais ir estais palikti BRELL (paskelbti apie BRELL sutarties nepratęsimą – BNS). Tam ruošiamės labai intensyviai. Šiuo metu „Litgrid“ kartu Estijos ir Latvijos operatorėmis įvairiais lygmenimis tvarko dokumentus, reikalingus ENTSO-E (Europos elektros perdavimo sistemos operatorių asociacija – BNS), atnaujina priemonių katalogą, atlieka kitus darbus, kurie vyksta sklandžiai ir lauku. Tikiuosi, kad mes laiku paliksime BRELL ir 2025-ųjų metų pačioje pradžioje sėkmingai sinchronizuosimės su kontinentine Europa. (...)
Taip pat pačiame šių metų gale parlamentui planuojame pateikti atnaujintą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją. Kartu su energetinėmis įmonėmis buvo atlikta didžiulė studija, kurią atliko britų kompanija DNV ir kuri sudėliojo scenarijus, kaip mūsų energetikos sektorius su tarpinėmis datomis galėtų transformuotis iki 2050 metų.
Yra keturi scenarijai. Šiuo metu Lietuvos energetikos agentūra (LEA) kartu su JAV Nacionaline atsinaujinančios energetikos laboratorija naudojant naujausius superkompiuterius atlieka modeliavimą, kuris iš tų scenarijų Lietuvai būtų ekonomiškai pats geriausias ir technologiškai priimtiniausias. Tikimės, kad pirminiai jo rezultatai bus lapkričio pabaigoje, o visas modeliavimas bus pabaigtas po pusantrų metų.
Energetinės transformacijos mastas yra įspūdingas – jeigu šiandien naudojame 12–13 teravatvalandžių (per metus – BNS) elektros energijos iš įvairių jos nešėjų, 2050 metais pagal maksimalų scenarijų Lietuva turėtų jos naudoti 85 teravatvalandes. (...) Pagal visus scenarijus elektros gamyba Lietuvoje numatoma nuo 50 iki 85 teravatvalandžių. (...) Beveik visuose scenarijuose yra numatyti vandenilio centrai su žaliųjų degalų gamyklomis, energetinė sala, vandenilio koridoriai, kur visa sistema susijungs į vieną darnų mechanizmą.
– Ar tarp scenarijų yra branduolinė energetika?
– Kai kuriuose scenarijuose branduolinė energetika yra. Tačiau ji numatyta naujos kartos su mažais branduoliniais reaktoriais. Modeliavimas parodys, koks scenarijus bus optimaliausias, be to, viskas spręsis parlamente. Turbūt tas scenarijus, kuris bus labiausiai priimtinas turėti nacionaliniame susitarime, bus ir įgyvendintas.
– Kalbate apie bendrą nacionalinį susitarimą tarp politinių partijų dėl energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimo?
– Nacionalinis susitarimas yra balsavimas. Turbūt nieko nepasirašinėsime, tačiau kadangi strategija arba programa turi būti priimta parlamente, be abejo, norisi, kad tai būtų padaryta be didesnių prieštaravimų ir pykčių, kad valstybėje sutartume dėl strateginių dalykų. Mūsų strateginis interesas yra turėti saugią šalį. Jeigu įgyvendinsime arčiau pilnutinės energetinės transformacijos esančius scenarijus, energetikos srityje galės būti kuriama didžioji dalis Lietuvos ekonomikos – iš energetikos ateis daugybė darbo vietų ir inovacijų.
– Ar nebijote, kad ši strategija, kaip ir ankstesnės, pasikeitus politinėms jėgoms atsidurs kažkur stalčiuje? Juolab, kad 2050-ieji yra tolimas laikotarpis, per kurį viskas gali pasikeisti.
– Energetikos srityje strategijos buvo pradėtos priimti nuo 2007 metų. Kadangi jas Seime priimdavome beveik konsensusu, tai jos ir būdavo įgyvendinamos, nepaisant to, kokią valdžią turime. Stalčiuje jos turbūt nelabai būdavo padedamos, nes energetika yra pamatas valstybės ir žmonių gyvenime.
Be abejo, energetikos strategija turi būti peržiūrima kas penkis metus. Po penkių metų matysime, kuria kryptimi judame ir ji turbūt koreguosis, kaip koregavosi ir buvusi prieš tai. Tikslai keitėsi, atsinaujinančios energetikos tikslai tampa vis ambicingesni, turbūt atsiras vis daugiau detalių. (...) Kadangi investicijos energetikos sektoriuje užtrunka vidutiniškai dešimt metų, ar mes imtume jūros parkus, ar infrastruktūros statybą, todėl tas planavimas yra reikalingas. Jeigu neplanuosime, mes neturėsime tvarkingos energetikos sistemos, kuri būtų efektyvi, duotų didžiausią naudą žmonėms, žemiausias kainas į Lietuvą galinčiam ateiti ir investuoti verslui, taip pat visai šalies ekonomikai.
– Konstitucinis Teismas imasi nagrinėti komercinių saulės jėgainių galios iki 2 gigavatų apribojimus. Ar ši problema jau išspręsta?
– Aš manau, kad šios problemos nebėra. Jeigu mes pažiūrėsime galios rezervacijas, šiandien jų tinkle – saulės ir vėjo – yra rezervuota beveik 12 gigavatų. Taip, aš girdžiu, kad investuotojai šiandien susiduria su finansavimo iššūkiais, puikiai matome, kokios yra palūkanos ir koks yra atsiradęs bankų atsargumas skolinant pinigus.
Tačiau Vyriausybė žada reikšmingai prisidėti vystant projektus. Planuojame finansuoti 1 gigavatą (atsinaujinančios energetikos pajėgumų – BNS) iš RRF paskolinių instrumentų – tai bus skirta paremti energetinėms bendrijoms, skirtoms nepritekliuje esantiems žmonėms, savivaldybių įmonėms, visam mūsų gaminančiam ir eksportuojančiam verslui. Turime daugybę priemonių remti smulkias ir vidutines įmones, gyventojus, (elektromobilių – BNS) stotelių, baterijų, šilumos siurblių įsidiegimą, katilų keitimą. Manau, kad tos priemonės duos savo rezultatą.
– Ar jos sulauks susidomėjimo? Prisiminkime, kad vasarą viena priemonių sulaukė mažiau susidomėjimo nei jai buvo numatyta lėšų.
– Taip, viena iš daugybės priemonių (įmonėms, ūkininkams ir atsinaujinančių išteklių energijos bendrijoms įsirengti saulės elektrines – BNS) dėl tam tikrų sąlygų ne visai pasiteisino. Jas planuojame atnaujinti ir padaryti patrauklesnes. Manome, kad pakeitus sąlygas tie pinigai bus pakankamai greitai panaudoti.
– Kada bus naujas kvietimas su pakeistomis sąlygomis šiai paramai?
– Manau, kad mėnesio bėgyje.
– Kalbant apie incidentą dujotiekyje tarp Suomijos ir Estijos, ar šiandien šalies energetiniai objektai yra atsparūs išorės grėsmėms?
– Į energetikos sistemos apsaugą visą laiką reikia žiūrėti labai rimtai. Incidentai, kurie įvyko dujotiekyje tarp Suomijos ir Estijos, tai, kas dabar vyksta prie Portugalijos, kur rusų povandeniniai ir kiti laivai trinasi prie Europą su Amerika jungiančios strateginės infrastruktūros, rodo, kad turime skirti vis daugiau dėmesio, ypatingai atviruose vandenyse esančiai infrastruktūrai. Kiek suprantu ir žinau, tiek kariuomenė, tiek NATO partneriai įsitraukia į šituos dalykus.
Kalbant apie šalies viduje esančios energetinės infrastruktūros apsaugą, ji yra stipri ir nuolat stiprinama. Čia dirbame tiek su Vidaus reikalų ministerija, tiek pačios įmonės reikšmingai investuoja į infrastruktūros saugumą. Statomos antidroninės sistemos, „Klaipėdos nafta“ turbūt per artimiausias dvi–tris savaites įsidiegs sonarinę įrangą, povandeninę garso sekimo sistemą, projektuojama inžinerinė infrastruktūra svarbiausiai kritinei įrangai pastotėse uždengti. Taip pat turbūt pradėsime skaičiuoti, kiek kainuotų dalį valdymo centrų paslėpti ir sumontuoti po žeme.
– Vidaus reikalų ministrė praėjusią savaitę teigė, jog Klaipėdos SGD terminalo apsaugai pasitelkta Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei papildomas policijos patruliavimas. Ar tokio objekto neturėtų saugoti kariuomenė?
– Kariuomenė tikrai daro savo darbą. Aš negaliu sakyti, ką ir kaip ji daro, kas daroma atviroje jūroje. Čia jau turbūt kariuomenės prerogatyva, pasakyti ar nepasakyti. Bet kariuomenė tikrai daro savo indėlį ir planuoja jį didinti.
– Ar atsižvelgiant į saugumo situaciją bus peržiūrėti jūrinių vėjo parkų projektai? Galbūt bus įtraukta kažkokių papildomų sąlygų, susijusių su jų apsauga?
– Šiuo metu neplanuojame kažko reikšmingesnio. Sunku pasakyti, kokia saugumo situacija bus 2028, 2030 ar 2032 metais. Planuojame vystyti ne tik šiuos du parkus. Planuojame, kad atsiras iki 4,5 gigavato galios jūrinių parkų – tris kartus daugiau nei planuojama dabar. Manau, kad priklausomai nuo to, kokia bus saugumo situacija regione tuo metu, tie visi (apsaugos – BNS) klausimai bus sprendžiami kompleksiškai.
– Bendrovė „Inter RAO Lietuva“ Stokholmo arbitraže pateikė ieškinį Baltijos šalių tinklų operatorėms dėl sustabdytų mokėjimų. Ar sureikšminate šį faktą? Kaip tai gali atsiliepti „Litgrid“ darbui?
– Tikrai nesureikšminu. Tai rusų įmonių depresija. Kuo toliau, tuo vis prasčiau joms sekasi energetikos srityje. Girdėjome, kad „Gazprom“ savo darbuotojams net nesugeba išmokėti algų. Turbūt panašiai jaučiasi ir kitos Europoje dirbusios Rusijos įmonės, todėl tie desperatiški jų veiksmai nestebina. Teisminiai ginčai nėra malonūs, bet ką padarysi.
– Kokia šiuo metu situacija su „Harmony Link“ jūrinio kabelio projektu? Ar vyksta derybos su Europos Komisija dėl jo papildomo finansavimo? Galbūt jūs pats jose dalyvaujate?
– Šiuo metu kaip tik deriname ir kalbamės netgi apie galimus alternatyvius sprendimus. Aš nenoriu dabar leistis į detales, tačiau šiuo metu kalbamės su Komisija dėl įvairių dalykų. Darbai tikrai vyksta labai intensyviai, ir aš manau, kad turbūt po vieno–dviejų mėnesių bus labai reikšmingų ir gerų naujienų šioje srityje, kurios galbūt netgi leis teigti, kad jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos atsiras 2028 metais.
– Tos alternatyvos susijusios su finansavimu ar su pačiu projektu?
– Neužbėkime įvykiams už akių.
– Ar atsižvelgiant į dabartinę situaciją Artimuosiuose Rytuose, incidentą Suomijos–Estijos dujotiekyje nėra naujų energetinių krizių ir kainų šuolio grėsmių?
– Sunku pasakyti. Štai šiandien ryte (pirmadienį – BNS) matome naują dujų kainų šuolį – ateities sandoriai jau siekia 57 eurus, jie gali didėti toliau. Vienintelis priešnuodis tam yra dujų įsigijimas ateities sandoriais arba, kaip mes sakome, (dujų portfelio – BNS) apsidraudimas. Šiuos sandorius pagal suderintą metodiką šiuo metu sudaro visuomeninis tiekėjas „Ignitis“ ir stengiasi tą kainą stabilizuoti kitų metų pirmam pusmečiui (...).
Kaip bus antrąjį pusmetį, mes negalime pasakyti, bet vėlgi bandysime taikyti tuos pačius mechanizmus ir kažkaip tą sunkų periodą kartu pragyventi.
Mes dažnai girdime klausimus, kodėl ta kaina kažkiek aukštesnė ar žemesnė. Niekada negali pasakyti, kas laukia už durų, kas bus artimiausioje ar vidutinėje perspektyvoje. Todėl draustis, kaip tai darome su savo automobiliais, yra protinga, valstybė šitą pamoką išmoko, tai šiuo metu daro ir tikimės, kad ateityje reikšmingų kainų svyravimų išvengsime. (...)
Noriu pastebėti, kad praėjusiais metais buvo susidariusi unikali situacija, kuomet neveikė 30–40 proc. Prancūzijos atominių elektrinių, turėjome didžiulę sausrą, paniką dėl rusų elektrinių, neturėjome vėjo. Dabar Europoje yra instaliuoti žymiai didesni kiekiai atsinaujinančios energetikos, Prancūzijoje veikia visos atominės elektrinės, pasistatėme daug dujų terminalų ir tai leidžia spręsti daugybę problemų.
