Šalia didžiausių Lietuvos miestų kylančios atliekų deginimo jėgainės turės didelę įtaką šilumos sektoriui. Kokie šių pokyčių privalumai ir trūkumai?
Paskelbus planus Vilniuje ir Kaune statyti atliekų deginimo jėgaines, abu projektai stebėti tarsi po didinamuoju stiklu.
Vilniuje plėtojamas „Lietuvos energijos“ projektas gavo ES paramą, viena pabrėžiamų jo naudų – mažesnė miesto šilumos ūkio priklausomybė nuo dujų. Jėgainę Kaune „Lietuvos energija“ stato kartu su Suomijos energetikos milžine „Fortum“. Šio projekto vertė siekia 150 mln. eurų, suomių dalis – apie 27 mln. eurų.
Jėgainių projektai turėjo Algirdo Butkevičiaus vyriausybės pritarimą, o Sauliaus Skvernelio ministrų kabinetas, nepaisydamas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio kritikos ir gyventojų protestų, jų nestabdė ir šiandien statybos jau pradėtos abiejuose miestuose.
Planais statyti dvi atliekų deginimo jėgaines abejojo ir Europos Komisija (EK). Ji mano, kad šalyje susidarys pertekliniai deginimo pajėgumai ir nebus paskatų rūšiuoti daugiau šiukšlių. EK nuomone, jie sieks 30 proc. visų šalies atliekų, o optimaliu rodikliu laikoma 20–25 procentai. „Lietuvos energijos“ atstovai atsakė, kad EK skaičiavo tik buitines atliekas, o deginamos bus ir pramoninės.
Baiminasi emisijos
Šiais metais pristatyta studija apie Kauno jėgainės išmetamo anglies dvideginio (CO2) taršą, kurios pagrindu parengtą pažymą paskelbė ir Seimo Energetikos komisijos nariams kovo mėnesį pristatė Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius. Joje nurodoma, kad Kaune pradėjus veikti jėgainei CO2 emisija padidės nuo 15 iki daugiau kaip 98 tūkst. tonų per metus.
Jei EK pavyks įgyvendinti savo planus ir padidinti mokesčius už CO2 taršą nuo 15 (2020 m.) iki 33,5 (2030 m.), o vėliau ir iki 42 eurų už toną (2035 m.), šių pokyčių sąskaita padidės. M. Nagevičius skaičiuoja, kad jei 200 tūkst. tonų atliekų būtų ne perdirbama, o deginama Kaune, visa tai įmonei, vartotojams ir valstybei kainuotų beveik 40,9 mln. eurų per pirmą jos eksploatavimo dešimtmetį. Tiesa, šis skaičius gautas lyginant Kauno jėgainės taršą su kol kas bent jau šiandien sunkiai įgyvendinamu scenarijumi, kai visos deginti skirtos atliekos būtų perdirbamos.
Planais statyti dvi atliekų deginimo jėgaines abejojo ir Europos Komisija – ji mano, kad šalyje susidarys pertekliniai deginimo pajėgumai ir nebus paskatų rūšiuoti daugiau šiukšlių.
Ekspertas pripažįsta, kad kaina gali būti kiek mažesnė, nes įmonė galėtų gauti nemokamų apyvartinių taršos leidimų. Tokių leidimų gauna ir kita „Fortum“ priklausanti jėgainė Klaipėdoje, tačiau nuosekliai griežtėjant ES politikai didelių nuolaidų ateityje tikėtis nereikėtų.
Skaičiuoja visiškai kitaip
Jėgainę statančios „Lietuvos energijos“ Kogeneracinių jėgainių projektų tarnybos direktorius Nerijus Rasburskis neneigia, kad jėgainės tarša padidins bendrą Kaune sugeneruojamą CO2 kiekį, tačiau turi daug priekaištų tiek pačiai tyrimo metodologijai ir skaičiavimo būdui, tiek, jo teigimu, per siauram požiūriui į būsimos jėgainės poveikį aplinkai. Jis taip pat nesutiko su apskaičiuota CO2 emisija. „Beveik 40 mln. eurų suma gauta taip, tarsi Kauno regione nesusidarys nė vieno kilogramo atliekų jau nuo 2020 metų“, – stebėjosi N. Rasburskis.
Aplinkosaugos požiūriu, deginti atliekas laikoma geresne alternatyva nei šiukšles laidoti sąvartynuose, tačiau pažangiausios šalys kuo daugiau atliekų siekia perdirbti, o sąvartynų iš viso atsisakyti.
Deginamų atliekų tūris sumažėja apie 75–80 proc. Nedidelė dalis likusio kiekio apdirbama ištraukiant naudingus metalus ir atskiriant nuodingąsias medžiagas, kurios išgabenamos į užsienį. Susidaręs šlakas dabar vežamas į sąvartynus, bet gali būti naudojamas statybose ar keliams tiesti.
Mažiau sąvartynuose laidojamų atliekų ir yra „Lietuvos energijos“ atstovo N. Rasburskio argumentas dėl aplinkos taršos: „Pagal ES patvirtintas metodikas, atliekas šalinti deginant tris kartus geriau nei kaupti sąvartyne. Ten jos natūraliai pūva daugiau kaip 15 metų, išskiria to paties CO2 ir metano, kurio tona prilyginama net 21 tonai CO2.“
Kauno jėgainės operatoriai tikisi patys išspręsti ir šlakų šalinimo problemą, panaudodami jį keliams tiesti ir kitoms reikmėms. Iki šiol jį naudoti buvo problemiška dėl reglamentavimo trūkumo, todėl, pavyzdžiui, Klaipėdos atliekų deginimo jėgainė iki šiol šlaką kaupdavo gretimame sąvartyne.
Sąvartynai, ne tik jėgainės, turės susitaikyti su drastiškai didėjančiais taršos mokesčiais, kurie iki 2020-ųjų bus pakelti kelis kartus. Pavyzdžiui, dabar taršos mokestis už atliekų vežimą į sąvartyną yra 5 eurai, o po trejų metų jis turėtų siekti apie 27 eurus už toną. N. Rasburskis tvirtino, kad įmonė ieško sprendimų kuo mažiau šlako vežti į sąvartynus, tačiau ar tai pavyks, paaiškės po dvejų metų ar dar vėliau.
Kur ir kam teks pasispausti?
Kauno jėgainės projekte šiandien viešai nurodoma, kad per metus joje planuojama pagaminti apie 500 GWh šilumos ir apie 170 GWh elektros energijos. Tam kasmet bus sudeginama apie 200 tūkst. tonų atliekų.
Vienas didžiausių pažadų – šiluma bus 20 proc. pigesnė nei esamų alternatyvų, taip pat dėl jos kainos ir atliekų tvarkymo pokyčių kauniečiai bendrai sutaupys 13 mln. eurų per metus. N. Rasburskis skaido šią sumą į 3 ir 10 mln.: mažesnė dalis atspindi sutaupytą šilumą, o 10 mln. – sumažintą atliekų tvarkymo kainą.
Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys mano, kad pažadai mažinti kainą kauniečiams gali būti realūs, bet priklauso nuo to, kokią mokestinę politiką taikys bendrovė už deginti įvežamas atliekas – vadinamąjį „vartų mokestį“. „Didesnis „vartų mokestis“ leistų gaminti pigiau, todėl galima tikėti, kad kauniečiams šiluma tikrai pigs. Tačiau atliekos bus gabenamos iš viso regiono, už jas mokės ir aplinkinių miestų gyventojai, o didžiausią naudą gaus ir pigesne šiluma džiaugsis tik kauniečiai“, – pastebėjo politikas.
Koks gali būti „vartų mokestis“ Kaune, „Lietuvos energija“ nėra linkusi atskleisti. N. Rasburskis užsiminė, kad jis planuojamas didesnis nei Vilniuje (daugiau nei 30 eurų už toną). Vis dėlto, jo teigimu, tikrieji bendrovės konkurentai savo kaina bus ne kiti šilumos gamintojai, o sąvartynai, todėl siekiama šį mokestį nustatyti tokį, kad atliekas deginti būtų pigiau nei kaupti.
Kai kurie dabar viešai skelbiami tikslai ir pažadai apskaičiuoti remiantis ankstesnių metų kainomis ir tendencijomis, tad ateityje didėjant mokesčiams už taršą ir kintant kitiems rodikliams jėgainė gali mėginti kompensuoti galimą praradimą ir išlaidas koreguodama kainas. Pasak M. Nagevičiaus, pajamas tokio tipo jėgainės gauna trimis būdais: iš elektros ir šilumos gamybos bei „vartų mokesčio“. Padidėjus pajamoms iš pirmų dviejų šaltinių, galima sumažinti trečiąjį.
M. Nagevičiaus nuomone, idealiu atveju „vartų mokestis“ bus 50–60 eurų, tačiau gali viršyti ir 80–90 eurų. „Jei būtų daugiau viešumo, būtų galima diskutuoti dėl „Lietuvos energijos“ daromų ekonominių prielaidų. Gal jie vertina elektros kainos augimą ateityje – pajamos iš elektros bus didesnės, todėl bus galima sumažinti „vartų mokestį“, o gal tikisi, kad brangs biokuras ir jie galės šilumą parduoti brangiau nei dabar. Kai skaičių nėra, viešos diskusijos tampa labai vienpusės“, – teigė jis.
M. Nagevičius atkreipia dėmesį, kad Vilniaus ir Kauno padėtis nėra vienoda, todėl abi atliekų deginimo jėgaines reikėtų vertinti iš skirtingų pozicijų: „Sostinėje šiluma gaminama deginant dujas, o Kaunas jau naudoja biokurą. Atrodo, kad šiame mieste siūloma biokurą keisti atliekomis. Vilnius tikrai geresnė vieta tokioms investicijoms.“
