The Economist2013-aisiais pasirodęs filmas „Užmirštieji“, kuriame vaidino Tomas Cruise’as, greitai sulaukė pavadinime išpranašautos lemties. Nepaisant to, įsimintiniausiu jo elementu tapo gigantiški nežemiškos kilmės mechanizmai, pavadinti „hidroplatformomis“. Jie kybojo virš vandenynų ir siurbė vandenį.
Ambicingi Europos planai pastatyti „energetinių salų“ archipelagą Šiaurės ir Baltijos jūrose sukelia panašų mokslinės fantastikos srities pojūtį. Kai kurios jų bus didžiulės, prilygstančios dešimtims futbolo aikščių, ir bus skirtos elektrai iš šimtų aplinkui išsidėsčiusių vėjo elektrinių surinkti. 2024 m. kovą Belgijos tinklo operatorius „Elia“ pradės pirmosios 45 km atstumu nuo šalies krantų nutolusios salos statybas. Bet ar Europai reikalingi tokie gigantomaniški projektai?
Mūsų prenumeratos puslapyje prenumeratoriai.lt Jūs galite įsigyti spausdintą žurnalą „Pasaulis 2024“, kurį nedelsiant išsiųsime nurodytu adresu. Portale IQ.lt bus publikuojama didžioji dalis šio žurnalo tekstų ir jie bus prieinami įsigijus IQ.lt Premium turinio prenumeratą.
Reikia būti inžinieriumi, kad būtų galima suprasti tokių salų naudą. Šiandien kiekvienas jūrinis vėjo parkas turi atskirą kabelį, sujungiantį jį su antžeminiu tinklu. Tačiau Europai planuojant šiaurinėse jūrose iki 2050 m. įrengti 300 GW generacijos pajėgumų, kurių užtektų visiems žemyno namų ūkiams, toks būdas taps vis mažiau efektyvus. Kur kas pigiau yra pirmiausia surinkti elektrą iš kelių jūrinių vėjo parkų, o tada ją perduoti į žemyną vienu galingu kabeliu. Energijos salos taip pat gali tiekti energiją iš karto kelioms šalims atsižvelgiant į jos paklausą.
