Naujai parengtoje Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta, kad Lietuva artimiausius dešimtmečius sieks naudoti daugiau atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) ir didinti energijos vartojimo efektyvumą. Vis dėlto pakeliui į žalesnę energetiką dar reikia įveikti nemažai kliūčių. Apie pagrindinius energetikos iššūkius ir lūkesčius su energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.
– Pavasario sesijoje Seimas turėtų svarstyti naujos Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektą. Kokie reikšmingiausi jos akcentai?
– Lapkričio pabaigoje Vyriausybė pritarė strategijos projektui ir gruodį jis pateiktas Seimui. Kai kurie tikslai ir toliau lieka strateginiai, pavyzdžiui, elektros tinklų sinchronizacijos su žemyninės Europos tinklais projektas. Kiti dalykai gana nauji, todėl šį projektą pavadinčiau „lūžio strategija“. Tam tikrą lūžio tašką galima matyti energetinio saugumo projektuose – pereinama prie kitokios, dinamiškai besivystančios energetikos. Pagrindiniai strategijos akcentai yra žalioji energetika ir vietos gamyba. Šiose srityse jau matome didelę pažangą, bet vietos gamybos poreikis verčia pasitempti ir judėti pirmyn.
Trečioji sritis yra energetikos inovacijos ir jų eksportas. Lietuvoje joms jau turime pakankamą pagrindą: tiek suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) kompetencijos, tiek biomasės projektai, pavyzdžiui, biomasės resursų birža. Šiuos dalykus reikia toliau skatinti ir eksportuoti. Šioje strategijoje energetiką vertiname ne vien kaip užtikrintą, konkurencingą ir saugų energijos išteklių tiekimą vartotojams kuo mažesne kaina. Energetika turi prisidėti ir prie mūsų ekonomikos.
– Iki SGD terminalo ir elektros jungčių su Švedija ir Lenkija pagrindinis Lietuvos energetikos siekis buvo atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos. Turėjome kone energetinio karo strategiją. Ar naujoji jau galėtų būti vadinama taikos strategija, kai rūpi nebe didieji infrastruktūros projektai, bet kasdienis, patikimas, efektyvus ir subalansuotas aprūpinimas energija?
– Iš dalies taip, iš dalies ne. Saugumo prasme Lietuvos energetikos politikoje įvyko didžiulis lūžis. Pavyko pasiekti svarbių tikslų: turime ne tik saugesnę energetinę aplinką, bet ir daug konkurencingesnę rinką tiek pramonei, tiek vartotojams. Išteklių – elektros energijos, dujų, šilumos – kainos tapo konkurencingesnės.
Vis dėlto sakoma: nori taikos – ruoškis karui. Nors pereiname į „taikos strategiją“, turime likti budrūs. Konkurencija pasauliniu ir regioniniu mastu yra didžiulė. Įgyvendinti strateginiai projektai grąžą mūsų vartotojams ateityje duos tuo atveju, jei protingai tą infrastruktūrą naudosime. Tad greičiau ši strategija galėtų būti pavadinta išmaniąja, nes jos tikslas – lanksčiai ir efektyviai reaguoti į pasaulinius pokyčius. Jau turime gana saugią energetinę aplinką, o įgyvendintas sinchronizacijos projektas baigs energetinio saugumo kūrimo darbotvarkę. Dabar reikia sukurti lanksčią ir dinamišką energetikos sistemą, kuri leistų taupyti ir patiems būti išmaniems, energiją kuriantiems vartotojams.
– Ne vieni metai skirti diskusijoms ir ginčams su Latvija bei Estija vien dėl elektros tinklų sinchronizacijos su žemyninės Europos sistema. Ar jau galima drąsiai teigti, kad šis etapas baigėsi?
– Šis projektas istorinis dėl kelių priežasčių: diskusijų, kurios vyksta ilgiau nei 10 metų, ir svarbos mūsų energetiniam saugumui. Artėjant prie esminio sprendimo dėl sinchronizacijos būdo ir metodo kyla svarbiausių klausimų, ir džiugu, kad jau aiškiai atskyrėme politinius ir techninius. Tai leidžia labai užtikrintai tikėtis, kad esminius sutarimus, kurių reikia sinchronizacijos projektui įgyvendinti, priimsime jau šiais metais. Dabar tai planuojama ir, atsakę į techninius klausimus, birželį turėtume pasiekti politinį sutarimą.
Sinchronizacija per Lenkiją tiek dėl saugumo, tiek dėl sąnaudų yra geriausias variantas. Kitas labai svarbus žingsnis – oficiali mūsų paraiška Europos elektros perdavimo sistemos operatorių asociacijai (ENTSO-E) prisijungti prie Europos sistemos. Nuo to prasidėtų visas projektų įgyvendinimas. Trečias dalykas yra šių projektų finansavimas. Puikiai suprantame, kad mūsų kaimynams tai papildoma paskata greičiau apsispręsti – ES parama kol kas numatyta tik iki 2020 m., tad iki šios finansinės perspektyvos pabaigos turime išnaudoti visas galimybes. Projektai techniškai bus įgyvendinami ilgiau, bet esminiai sprendimai turi būti pasiekti jau šiais metais.
– Ką reiškia gandai, kad Latvija gali turėti atsarginių jungties su Rusijos kontroliuojama sistema variantų, galbūt nori pasilikti galimybę pirkti elektrą iš Baltarusijos? Ar tai nekelia politinių įtampų ir abejonių, kad viskas dar gali keistis, netrūksta pasitikėjimo partneriais?
– Šis projektas kompleksiškas savo struktūra ir pobūdžiu. Mūsų tikslas – visam Baltijos šalių regionui aiškiai sutarti dėl scenarijaus, kurį renkamės, antrasis etapas bus derybos su Rusija ir Baltarusija. Klausimai dėl elektros prekybos su rytinėmis kaimynėmis per ankstyvi, jie galės būti antrojo derybų etapo objektas. Iki sinchronizacijos turėsime sisteminę priklausomybę nuo Rusijos ir Baltarusijos tinklų, po sinchronizacijos elektros iš šių šalių tiekti nebereikės.
Nacionalinėje pozicijoje labai aiškiai sakome, kad elektros importuoti mums nebereikės – tam priimtas ir specialus įstatymas, Astravo atominę elektrinę įvardijantis kaip nesaugią, keliančią grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui, tad apskritai nematome poreikio importuoti elektrą iš Rusijos ar Baltarusijos. O tolimesni sprendimai, kaip minėjau, priklausys nuo derybų.
– Jūros jungtis su Švedija „NordBalt“ nuolat genda, todėl vartotojams už elektros energiją tenka mokėti brangiau. Ar šis projektas netapo brangiu, bet prastai veikiančiu įrankiu, kuris anksčiau ar vėliau turės būti pakeistas kuo nors kitu?
– Šis projektas buvo vienas esminių instrumentų, ne tik padidinusių mūsų tiekimo saugumą, bet ir užtikrinusių konkurencingą elektros kainą mūsų vartotojams. Kalbant apie jį reikia labai aiškiai atskirti, kur mitai ir kur tikrovė. Nors reikia pripažinti, kad techninių nesklandumų pasitaiko, reikia matyti skaičius ir naudą. Projekto prieinamumas rinkai pernai buvo 84 proc., tai geresnis rezultatas nei 2016 m., kai jis siekė 79 procentus. Be abejo, palyginti su jungtimi „LitPol Link“ (su Lenkija), kuri prieinama beveik 100 proc., jūrinės jungties efektyvumas mažesnis.
Vis dėlto akivaizdu, kad šis projektas teikia didžiulę naudą vartotojams. Mūsų skaičiavimais, per metus ši jungtis jiems leidžia sutaupyti apie 30 mln. eurų. Jau šiandien, vos po dvejų metų veiklos, pusė šio projekto investicijų atsipirko. Vadinasi, po poros metų bus atsipirkusios visos mūsų investicijos.
– Lietuvos SGD terminalas tapo energetinės nepriklausomybės simboliu, bet kartu ir nuolatiniu išbandymu siekiant užtikrinti jo efektyvumą, kad dujų kainos vartotojams netaptų per „skaudžios“. Kodėl su kitomis Baltijos šalimis iki šiol nepavyko suderinti pozicijų dėl bendro regioninio terminalo, kurį paremtų ir Europos Komisija?
– Greitai priprantame prie gerų dalykų ir dažnai jų neįvertiname. SGD terminalo nauda neabejotina, nes dujų importo kaina nuo laikotarpio, kai jo neturėjome, iki dabar sumažėjo apie 50 proc. Žinoma, buvo ir kitų veiksnių: pačios dujų rinkos efektyvumas, lankstumas, mažėjanti naftos kaina. Vis dėlto derybų prasme jo reikšmė didžiulė. Kad subalansuotume sistemą ir užtikrintume konkurencingą tiekimą savo vartotojams, dalį dujų perkame iš „Gazprom“. Šis derybų instrumentas pasiteisino, nes būtent dėl šio terminalo Lietuvos vartotojams buvo pritaikyta nuolaida už dvejus metus. Dabar kiekvienais metais turime aiškų konkurencijos palaikymo instrumentą, kuris akivaizdžiai mažina dujų kainą ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione.
SGD terminalo nauda neabejotina, nes dujų importo kaina nuo laikotarpio, kai jo neturėjome, iki dabar sumažėjo apie 50 proc.
Nuo 2017 metų pradžios iki maždaug spalio dar bandėme nuoširdžiai kalbėtis su Latvija ir Estija dėl viso bendro infrastruktūros paketo. Tai apėmė ne tik mūsų terminalą, bet ir Inčukalno dujų saugyklą bei papildomas dujų tiekimo alternatyvas Estijai. Deja, susitarti nepavyko, nors tai buvo potencialiai naudinga visoms šalims. Tai tik patvirtina, kad 2010 m. priimtas Lietuvos sprendimas statyti terminalą buvo teisingas – matome, kaip sudėtinga pasiekti regioninį sutarimą. Matyt, problema ta, kad dažnai projektus vertiname pernelyg siaurai, tik iš nacionalinių interesų taško.
Manau, galimybę gauti ES paramą šiam terminalui jau esame praradę. Pagrindinis mūsų tikslas lieka toliau mažinti šio terminalo išlaikymo išlaidas didinant jo efektyvumą. Taip pat reikės rasti geriausių techninių sprendimų – pratęsti terminalo nuomą, išpirkti jį ar ieškoti alternatyvių variantų.
– Naujoje energetikos strategijoje bene jautriausia vieta lieka elektros energijos sektorius. Remiantis tyrimais, iki 2032 m. Baltijos elektros sistemoje bus uždaryta patikimai veikiančių elektrinių, kurių suminė galia 2315 MW. Naujų elektrinių statoma bus itin mažai – jomis planuojama sugeneruoti vos 272 MW, tad didžioji dalis elektros energijos poreikių ir toliau bus tenkinama importuojant arba plėtojant atsinaujinančiąją energetiką. Ar tai tikrai geriausias būdas užtikrinti patikimą ir konkurencingą elektros energijos tiekimą vartotojams?
– Yra du faktoriai. Senstančios elektrinės kelia rimtą iššūkį pirmiausia dėl to, kad investicijos į naują generaciją rinkoje nėra patrauklios ir konkurencingos. Žalioji energetika perspektyvi ir su tam tikra parama galime šią generaciją skatinti. Vadinamajai bazinei generacijai, arba tradicinėms elektrinėms, reikėtų daug didesnės valstybės paramos. Atsižvelgdami į konkurencijos mechanizmus, turime aiškiai įrodyti sau ir Europos Komisijai, kokie papildomi pajėgumai būtini. Strategijoje palikta pasirinkimo galimybė.
Dabar galime džiaugtis viena žemiausių elektros energijos kainų buitiniams vartotojams Europoje, bet pramonei kaina taip pat turėtų būti žemesnė.
Galutinius techninius atsakymus, kokios papildomos generacijos reikia, gausime po viso mūsų regiono įvertinimo. Diskutuojame apie galimybę turėti kelis šimtus megavatų lanksčios dujų generacijos, bet tai nebus tūkstančiai megavatų, kuriuos prarasime uždarę senas elektrines. Vis dėlto net ir nedidelės galios dujomis paremta generacija turi būti labai gerai pagrįsta, nes taip pagaminta elektros energija nebus konkurencinga, ją teks subsidijuoti. Kita vertus, sprendimas remti ar neremti tokio tipo generaciją ne tik politinis, tai ir teisinis klausimas ES konkurencijos principų kontekste – turime apginti ir įrodyti, koks lanksčios generacijos poreikis būtinas mūsų sistemai.
– AEI dalis Lietuvos energetikos sistemoje turėtų sparčiai augti. Tačiau net ir šiame segmente, kur, regis, turėjo būti daugiausia laisvos konkurencijos, kilo įtarimų dėl vidaus rinkos iškraipymų, pavyzdžiui, biomasės sektoriuje, ir ne visada skaidrių sprendimų – galime prisiminti Artūro Skardžiaus interesus. Kaip bus palaikomas AEI rinkos konkurencingumas, kad galutiniams vartotojams netektų permokėti?
– Mūsų elektros kainos yra vienos mažiausių Europoje. Atnaujintoje energetikos strategijoje keliame tikslą, kad gyventojų mokesčių už energiją dalis nuo visų vartojimo išlaidų mažėtų, o pramonės įmonėms energijos ištekliai nekainuotų daugiau nei kitose regiono šalyse. Todėl laikomės nuostatos, kad pereiti prie AEI reikia sklandžiai ir ekonomiškai pasverti. Matydami pasaulines tendencijas galime teigti, kad tik laiko klausimas, kada AEI rinkoje bus konkurencingi.
Žinoma, galime laukti, kol AEI galės sėkmingai konkuruoti, ir iki tol neskatinti atsinaujinančiosios energetikos plėtros. Tačiau kitas variantas – suprantant, kad plėtra turi būti nuosekli, kad reikia tik gana nedidelės subsidijos, o ir turime lanksčius mechanizmus atsinaujinančiajai generacijai remti, nelaukti ir investuoti dabar.
Šį variantą patvirtina ir įvairūs vėjo energetikos sausumoje konkursai. Pavyzdžiui, vienas naujausių vyko Turkijoje, kur aukciono laimėtojo pasiūlyta kaina buvo 35–36 eurai už MWh. Tai beveik atitinka mūsų rinkos kainų lygį ir reiškia, kad laikas, kai ši generacija taps konkurencinga, ateis gana greitai. O mūsų, kaip valstybės, užduotis užtikrinti, kad paramos mechanizmas būtų subalansuotas: kad esami vartotojai nepermokėtų, o paramos schema būtų lanksti.
Tradicinei generacijai ir dabar reikia, ir ateityje reikės paramos, todėl mūsų sprendimas – konkretų skaičių megavatų itin apsvarstyti ir pasverti pagal perdavimo sistemos operatoriaus duomenis.
– Pagal energetikos strategijos projekto prielaidas, bendros energijos poreikis Lietuvoje kils labai nežymiai – nuo maždaug 5,3 iki 5,7 mln. tne 2030 m. ir maksimaliai 6,8 mln. tne 2050 m. Ar tokios prognozės ne per konservatyvios, net ir įvertinus energijos efektyvumo didinimą? Juk Lietuva tikisi tapti naujų technologijų ir inovacijų centru, nuolat siekia pritraukti didelių investuotojų.
– Buvo laikas, kai tie patys energijos poreikio vertinimai kritikuoti kaip per radikalūs ir per optimistiniai. Šiandienės Lietuvos rinkos tendencijos leidžia teigti, kad turėsime augantį, ypač elektros, energijos poreikį. Strategijoje pasirinktas konservatyvus variantas nereiškia, jog neturime planų plėtoti vietinę generaciją ar vadinamąją žaliąją energetiką. Turime daug nuveikti, kad šį poreikį užpildytume.
Jei norime, kad mūsų ekonomika augtų ir didėtų energijos vartojimo poreikis, reikia tinkamų sąlygų pramonei. Dabar galime džiaugtis viena žemiausių elektros energijos kainų buitiniams vartotojams Europoje, bet pramonei kaina taip pat turėtų būti žemesnė. Kaip tik todėl teikiame iniciatyvas, kurios gali sumažinti elektros energijos kainą gamybos įmonėms.
Matyt, problema ta, kad dažnai projektus vertiname pernelyg siaurai, tik iš nacionalinių interesų taško.
Vienas būdų tam pasiekti – diferencijuoti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP). Pagal mūsų siūlomą schemą, pramonės vartotojai, suvartojantys daugiausia elektros energijos, galėtų gauti lengvatą ir galimybę susigrąžinti 85 proc. sumokėto VIAP mokesčio, o susigrąžintą sumą turėtų investuoti į energetinio efektyvumo priemones. Taip vienu šūviu būtų nušauti du zuikiai: leidžiama mažiau mokėti už elektros energiją pramonės įmonėms ir sukuriamos papildomos paskatos investuoti į energetinio efektyvumo priemones. Ir tai reikėjo padaryti jau anksčiau. Iš devynių Vidurio ir Rytų Europos šalių, su kuriomis konkuruojame dėl investicijų, šešios jau patvirtino tokias paramos schemas. Norime, kad ji Lietuvoje veiktų jau nuo 2019 m. ir taip sumažintų mokestinę naštą energijai imliai pramonei, tad dabar šią paramos schemą siekiame suderinti su Europos Komisija. Ji būtų taikoma stambiesiems ūkio subjektams, suvartojantiems daugiau nei 1 GWh elektros energijos per metus. Pagal mūsų analizę, šiuo metu tokių stambiųjų įmonių Lietuvoje yra apie 800.
– Astravo atominė elektrinė artimiausius dešimtmečius tikriausiai vers krūpčioti Lietuvos gyventojus. Kokių priemonių imamasi, kad būtų galima bent jau padidinti šio objekto saugumą ir efektyvią komunikaciją su Baltarusijos valdžia?
– Iš esmės normalios komunikacijos apskritai nėra. Kalbėtis bandyta prieš maždaug dvejus metus, organizuoti susitikimai, bet taip ir negavome atsakymų į savo nuolat keltus klausimus. Didžiausia grėsmė, be abejo, kad šis projektas statomas arti Vilniaus, o tai prieštarauja Tarptautinės atominės energijos agentūros rekomendacijoms, išleistoms po įvykių Fukušimoje. Jos skelbia, kad tokie objektai 100 km spinduliu iki didžiųjų miestų ir didžiųjų žmonių susitelkimo vietų neturėtų būti statomi. Dar 1993 m. Astravas pripažintas netinkamiausia vieta, joje draudžiama statyti tokius objektus dėl tektoninės struktūros. Tektoniniai lūžiai ir geologiniai reiškiniai tikrai nepasikeičia per kelerius metus ar dešimtmetį. Baltarusija negali užtikrinti ir nepriklausomo kontrolės mechanizmo. Toje šalyje branduolinės energetikos reguliatorius yra ministerijos dalis.
Kadangi bendraujant tiesiogiai nepavyko gauti reikiamos informacijos, Lietuva šiuos klausimus kelia tarptautiniu lygiu. Vienas būdų – remtis Espo ir Orhuso konvencijomis, kurių priežiūros institucijos pripažino, jog Baltarusijos projektas pažeidžia konvencijų nuostatas. Kita veiklos pusė – elektros prekybos su trečiosiomis šalimis klausimas. ES institucijose siūlome tinkamai įteisinti sąlygas, kad nebūtų pažeista konkurencija, kai kalbama apie elektros energijos importą iš trečiųjų šalių. Džiugu, kad ES Energetikos taryba gruodį mūsų siūlymui pritarė, o Europos Parlamentas vasarį pritarė nuostatai dėl prekybos su trečiosiomis šalimis. Tikiuosi, kad galutiniame teisės akte šios nuostatos liks.
Vis dėlto suprantame ir tai, kad dėl šio projekto Lietuvai reikia pasirengti ir saugumo užtikrinimo srityje. Baltarusija jau pareiškė, kad branduolinis kuras į Astravą bus nugabentas šių metų lapkritį, o elektrinės eksploatacija pradėta 2019 m. pabaigoje. Turėsime labai aiškiai įvardyti, kiek mums kainuos gyventi šalia paminant pamatinius aplinkosaugos ir branduolinės saugos reikalavimus statomos Astravo atominės elektrinės, jei ji pradės veikti.
Ž. Vaičiūnas
2006 m. baigė Vilniaus universitetą.
2004–2005 m. Vilniaus regiono plėtros agentūros analitikas.
2005–2009 m. Strateginių studijų centro analitikas.
2009–2011 m. Energetikos ministerijos Strateginio planavimo ir ES reikalų skyriaus vedėjas.
2011–2012 m. energetikos viceministras.
2012–2014 m. energetikos ministro patarėjas.
2014–2016 m. Lietuvos energetikos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES.
Nuo 2016 m. energetikos ministras.
