Vokietijos vyriausybė klaidingai interpretuoja galimus dujotiekio „Nord Stream 2“ projekto padarinius šaliai ir visai Europai, mano Europos Parlamento narys Reinhardas Bütikoferis. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis sakė, kad dėl to politinė našta bus tik sunkesnė.
– Kaip vertinate dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą? Kas iš jo išloš daugiausia?
– Jei šis projektas bus įgyvendintas, laimėtojas bus tik vienas. Ekonominiu atžvilgiu – bendrovė „Gazprom“, politiniu – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Visos projekto politinės sąnaudos – dėl vidinio ES pasidalijimo, dėl JAV nuosmukio, dėl ekonominio Ukrainos žlugimo, dėl investicijų į infrastruktūrą, kuri nulems politinę priklausomybę, – guls Vokietijai ant pečių. Tai vadinu blogu skaičiavimu. Toks kelias nėra Vokietijos interesas.
– Dėl kokių priežasčių Vokietija nesiryžta atsiriboti nuo „Nord Stream 2“, kritikuojamo ne vienoje Vakarų valstybėje? Kokius to padarinius matytumėte?
– Lobistai ir kai kurie ekspertai mano, kad ateityje mums reikės importuoti gerokai daugiau gamtinių dujų pastatams šildyti, elektrai gaminti. Aš laikausi pozicijos, kad jų analizė neretai remiasi Rusijos bendrovės „Gazprom“ pateikiamais skaičiais. Šie – nerealistiškai dideli, todėl taip teigti klaidinga. Europos Komisija (EK) savo tyrimuose pateikia gerokai mažesnius skaičius. Aplinkosaugininkai, kai kurie mokslininkai sako, kad jei Vokietija keistų savo energetikos politiką, gamtinių dujų sunaudotų dar mažiau, nei rodo EK duomenys. Taigi, klausimas vienas: ar liksime prie nuostatos kurti inovatyvią, iškastinio kuro atsisakančią energetiką, ar laikysimės senosios, iškastinio kuro technologijomis paremtos politikos, kenkiančios mūsų planetai?
Antras dalykas, kurį norėčiau paminėti, susijęs su kanclerės Angelos Merkel nuomone. Neginu jos požiūrio, kad šis projektas – tik verslo susitarimas, tačiau iki tam tikro lygio esu linkęs jį pateisinti. Tiesa tokia, kad tai niekada nebuvo tik tokio pobūdžio sutartis. Visgi kanclerė turi tiek rūpesčių, kad teko nuspręsti, ar tikrai verta leistis į dar vieną kovą su koalicijos partneriais socialdemokratais, su V. Putinu ar Vokietijos pramone bei verslu.
Kryptis, kurios laikosi dabartinė Vokietijos vyriausybė, veda tiesiai į mirties tašką. Vašingtonas demonstruoja aiškią politinę valią stabdyti projektą „Nord Stream 2“. Kongresas net leido prezidentui įvesti sankcijas prie jo prisidedančioms įmonėms. Visi diplomatai, su kuriais teko kalbėtis, nekelia klausimo, ar jos bus. Jie tik klausia, kada. Tikėtina, kad Rusija gali lengva ranka apeiti sankcijas – jos bendrovės dar aptekusios pinigais, tad šalis neabejotinai ras būdų toliau plėtoti projektą. Tačiau niekas negarantuoja, kad JAV administracija nežengs pirmyn. Tad Vokietija rizikuoja, kad jos verslui bus smarkiai pakenkta.
Neprotinga mokyti kaimynus, kad Europa yra grindžiama solidarumu, tačiau tuo pat metu atsisakyti išgirsti gretimų šalių pagalbos prašymą. Jei Vokietijos politika būtų „Pirmiausia Vokietija“, tai dar būtų galima pateisinti. Tačiau oficiali mūsų valstybės doktrina kalba apie vienybę, bendradarbiavimą ir bendrumą. Tad laikytis pozicijos, kuri prieštarauja Europos Parlamento, EK, Tarybos ir didžiosios daugumos mūsų kaimynų pozicijai, mano nuomone, neteisinga. Vokietijos nepalaiko net Prancūzija – projektą kritikavo šalies prezidentas Emmanuelis Macronas. Manau, kad beprasmiška taip save izoliuoti.
– Jei tai tėra neteisingai apskaičiuotas šalies nacionalinis interesas, kas kliudo įvertinti jį iš naujo? Juk vyriausybė turėtų būti suinteresuota valstybės gerove. Apie kokius interesus verčia galvoti susidariusi situacija?
– Tiek versle, tiek politikoje sunkiausia yra taisyti savo klaidas – atsigręžti ir pripažinti: čia padariau klaidą. Tai, manau, yra viena priežasčių.
Antra, jaučiamas verslo bendruomenės arba dalies, palaikančios dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą, spaudimas. Kai kurie verslininkai neabejotinai tikisi „Gazprom“ nuolaidų.
Trečia priežastis – socialdemokratai, kurie vis dar pakerėti buvusio valstybės kanclerio Gerhardo Schröderio įtakos. Šis juk dirba V. Putino vyriausybei. Švelniai tariant, nemanau, kad tokią poziciją galėtų užimti buvęs valstybės kancleris. Tiek jis, tiek jo sekėjai dujotiekį „Nord Stream 2“ visuomet laikė taikos projektu – tai esą kuria ekonominius ryšius, kurie stabilizuoja politinį bendradarbiavimą. Tokia logika sėkmingai remtasi dar iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Daugelis žmonių ir dabar tiki, kad sovietai buvo patikimi energetikos politikos partneriai. Ir tai tiesa. Tačiau komunistai buvo gerokai patikimesni nei šiandieniai Rusijos vadovai. Taigi, mano nuomone, dalis socialdemokratų ir tokios partijos kaip „Alternatyva Vokietijai“ miega vienoje lovoje su V. Putinu.
Kita vertus, pažvelgę atidžiau, matytumėte, kad, pavyzdžiui, Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas neseka buvusio kanclerio G. Schröderio ar buvusio užsienio reikalų ministro Sigmaro Gabrielio pėdomis. Jis laikosi gerokai ryžtingesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tad netgi visus socialdemokratus vertinti vienodai būtų neteisinga.
Teigiamų ženklų matyčiau ir Vokietijos krikščionių demokratų partijoje: joje daugėja žmonių, norinčių pripažinti klaidas, sakančių, kad atėjo laikas keisti kryptį. Tai yra teigusi ir naujoji partijos vadovė Annegret Kramp-Karrenbauer.
– Kokios nuotaikos Europos Parlamente? Kaip skirtingų valstybių politikai reaguoja į jūsų keliamą klausimą dėl sankcijų Rusijai dėl „Nord Stream 2“ projekto?
– Teigiamai vertinu Europos Parlamento valią išstoti prieš autokratus bei diktatorius ir laikytis savo žodžių įvedant sankcijas. Aiškios ir griežtos pozicijos turėtume laikytis ir toliau. Neverta tikėtis, kad su Rusija susikalbėsime tik bandydami jai įsiteikti.
Europos Parlamente dukart balsavome dėl „Nord Stream 2“. Abu sykius mūsų poziciją palaikė dauguma europarlamentarų. Sankcijas remia Europos liaudies partija, žalieji, kai kurie liberalai, konservatoriai, pavyzdžiui, iš Lenkijos partijos „Teisė ir teisingumas“. Net kai kurie socialdemokratai.
Vokietija rizikuoja, kad jos verslui bus smarkiai pakenkta.
Su europarlamentaru Petru Auštrevičiumi inicijavome atvirą laišką A. Merkel. Jį pasirašė 69 skirtingų frakcijų nariai iš 22 valstybių. Tai – solidi Europos Parlamento pozicija. Siekiame, kad nepritarimas „Nord Stream 2“ projektui būtų išreikštas Europos Parlamento direktyvos dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių pakeitimo nuostatose. Jos turėtų patikslinti, kad ES teisės aktai turi būti taikomi ir dujotiekiui „Nord Stream 2“. Šią poziciją palaiko Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas ir visas Europos Parlamentas. Tačiau šiuo metu sprendimas įšaldytas, nes Austrija, pirmininkavusi ES Tarybai, atsisakė jį įtraukti į Europos Parlamento darbotvarkę. Tai viena iš nedaugelio valstybių, palaikančių Vokietijos poziciją ir siekiančių savų interesų.
Viliuosi, kad šis klausimas vėl bus iškeltas pirmininkavimą ES Tarybai perėmus Rumunijai. Tada turėsime geresnius šansus pasiekti Europos Parlamento ir Tarybos susitarimą dar iki naujų ES rinkimų gegužę. Šis sprendimas priverstų „Gazprom“ dar kartą įvertinti galimybes įgyvendinti projektą.
R. Bütikoferis
1984 m. tapo Heidelbergo miesto tarybos nariu, įstojo į Žaliųjų partiją.
2002–2008 m. su Claudia Roth vadovavo Vokietijos partijai „Aljansas 90/Žalieji“.
Nuo 2009 m. yra renkamas į Europos Parlamentą, priklauso Europos žaliųjų frakcijai, yra Pramonės, tyrimų ir energetikos komiteto narys, pakaitinis Užsienio reikalų komiteto narys, taip pat Santykių su JAV ir transatlantinio dialogo delegacijos narys, pakaitinis Santykių su Kinija delegacijos narys.
Gruodžio pradžioje dalyvavo Lietuvos ir Vokietijos forumo rengtoje konferencijoje „Lietuva ir Vokietija: kuriame Europos ateitį kartu“.
