Rusiją ir Vokietiją sujungsiantis dar vienas dujotiekis įkalė pleištą net tarp sąjungininkų. Kodėl skiriasi įvairių Europos šalių pozicijos?
Dujotiekio „Nord Stream 2“ projektas šiuo metu yra vienas didžiausių ES šalių nesutarimų šaltinių. Projekto priešininkai ir šalininkai pateikia įvairių argumentų savo pozicijoms įtvirtinti – nuo šalto racionalumo, naudos vartotojams iki karinio saugumo ir demokratijos vertybių. JAV taip pat turi interesų ir pagrasino įvesti sankcijas ES įmonėms, kurios prisidės prie „Nord Stream 2“ įgyvendinimo.
Nepaisant nepalankaus dalies valstybių ir ES institucijų vertinimo, Baltijos jūros dugnu nutiestais vamzdžiais netrukus tekės dujos iš Rusijos į Vokietiją. 2018 m. rugpjūtį pradėtas tiesti „Nord Stream 2“ drieksis lygiagrečiai su „Nord Stream 1“ ir bus tokio paties pajėgumo – 55 mlrd. kub. m per metus. Projekto kaina – 9,5 mlrd. eurų. Pusę šios sumos investuos ES šalių įmonės: Nyderlandų „Shell“, Prancūzijos „Engie“, Austrijos OMV ir Vokietijos „Wintershall“ bei „Uniper“.
Planuojama, kad dujotiekis pradės veikti 2019 m. pabaigoje. Vis dėlto priešininkai turi mažą galimybę projektą sustabdyti – tokios viltys siejamos su ES Trečiuoju energetikos paketu (TEP) ir Dujų direktyva.
Viena svarbiausių TEP nuostatų draudžia vienose rankose sutelkti dujų tiekimo ir skirstymo verslus. „Nord Stream 2“ driekiasi per ES valstybių narių išskirtines ekonomines zonas, todėl buvo kilusios diskusijos, ar jam neturėtų būti taikomas TEP. 2018 m. pavasarį ES Taryba nusprendė, kad TEP neturi būti taikomas ir vienintelis būdas tai pakeisti – atnaujinti ES dujų direktyvą. 2018 m. antrą pusmetį ES Tarybai pirmininkavusi Austrija palaiko „Nord Stream 2“ projektą ir neskubėjo priimti atnaujintos Dujų direktyvos. Taigi, labai tikėtina, kad šios direktyvos pakeitimai artimiausiu metu nebus patvirtinti.
„Nord Stream 2“ atstovai bandymus atnaujinti direktyvą vertina kritiškai. Pasak projektą konsultuojančios bendrovės „Arthur D. Little“ atstovės Annette’s Berkhahn, tai iškraipytų rinką, kai remiama tam tikra infrastruktūra (pavyzdžiui, suskystintųjų gamtinių dujų (SGD), o kita – ne. Taip, A. Berkhahn teigimu, gali būti skatinama nesąžininga konkurencija.
Kliūtimi tapo ir Danijos abejonės, ar suteikti leidimą tiesti „Nord Stream 2“ per savo išskirtinę ekonominę zoną. Šaliai nesutikus, ją dujotiekis tiesiog aplenktų.
V. Putino ir A. Merkel aktas
Pagrindinės projekto šalininkės yra Rusija ir Vokietija, tačiau jį taip pat palaiko Austrija, Belgija, Nyderlandai. Didžiausios „Nord Stream 2“ priešininkės – Lenkija ir Ukraina, projektą kritiškai vertina ir daugiau Rytų bei Vidurio Europos valstybių, taip pat Lietuva. 2016 m. aštuonios ES narės, įskaitant Baltijos šalis, pasirašė laišką Europos Komisijos (EK) pirmininkui Jeanui Claude’ui Junckeriui, kuriame bandoma įspėti apie projekto keliamas geopolitines grėsmes. Jam nepalankias išvadas pateikė ir EK bei Europos Parlamentas. Dar daugiau sąmyšio sukėlė aštri JAV kritika ir net grasinimas skirti sankcijas projektą su „Gazprom“ įgyvendinančioms Europos įmonėms.
JAV turi tiesioginių ekonominių interesų įsitvirtinti Europos SGD rinkoje ir tokius planus jaukia pigesnių dujų iš Rusijos pasiūla. Tačiau JAV analitikos centro „Atlanto taryba“ vyresnioji darbuotoja, energetikos ir politikos rizikų ekspertė Agnia Grigas pabrėžė, kad amerikiečiams visada rūpėjo ir ES energetinė nepriklausomybė: „Amerika yra didžiausia NATO galia ir jai tiesioginę įtaką daro jos partnerių saugumas. Jei mažesnės NATO šalys yra energetiškai priklausomos nuo Rusijos, tai turi tiesioginės įtakos Amerikai.“ Pasak A. Grigas, JAV sankcijos gali būti rimtas veiksnys, kad ES įmonės pasitrauktų iš šio projekto. Vis dėlto kol kas sunku pasakyti, ar amerikiečiai tam ryžtųsi.
Ekonominė nauda yra pagrindinė priežastis, kodėl Vokietija nepaiso kitų ES valstybių protestų ir siekia nutiesti dar vieną dujų vamzdyną iš Rusijos. Tiekiant dujas tiesiogiai, o ne per tarpininkus, nereikėtų mokėti tranzito mokesčių ir jau 2020 m. valstybės sutaupytų nuo 4 iki 32 proc. galutinės dujų kainos, o nauda gyventojams siektų nuo 7,9 iki 24,4 mlrd. eurų per metus.
Mūsų dujos pigesnės, Donaldai (Scanpix nuotr.)
„Nord Stream 2“ atstovas Alexas Barnesas teigė, kad Europos vartotojai išloš naudodami už SGD pigesnes dujas iš Rusijos: „ES energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūros analizė rodo, kad SGD kaina viršija Europos rinkos dujų kainos vidurkį, ypač žiemą, kai sunaudojama daugiausia dujų.“ Pigesnės dujos yra pagrindinė priežastis, kodėl ir kitos šalys, įskaitant Austriją, Belgiją bei Nyderlandus, palaiko projektą.
„Nord Stream 2“ atstovai pabrėžia, kad per ateinančius 20 metų ES vidaus dujų gamyba sumenks apie 50 proc. Norvegija ir Jungtinė Karalystė dujų gavybą gali sumažinti po 25 mlrd. kub. m, Nyderlandai – 40 mlrd. kub. m. Daugiau nei pusę šildymui reikalingos energijos Vokietijoje pagaminama deginant dujas, kurios perkamos iš Rusijos, Norvegijos ir Nyderlandų. Dėl šios priežasties Vokietijai būtina užsitikrinti papildomą dujų tiekimą.
Vokietija vis dar yra priklausoma nuo anglių – deginant šį kurą pagaminama daugiau nei trečdalis šalies elektros energijos. Gamtinės dujos yra švaresnė alternatyva. „Nord Stream 2“ atstovai skaičiuoja, kad, elektrai gaminti vietoj anglių pasirinkus dujas, atmosferos taršą per metus galima sumažinti 160 mln. tonų CO2.
Iki 2022 m. Vokietijoje bus uždarytos visos atominės elektrinės, o atsinaujinantys šaltiniai kol kas negali šalies aprūpinti reikiamu energijos kiekiu. „Nord Stream 2“ rėmėjai įsitikinę, kad dujos išspręs Vokietijos energetines ir ekologines problemas, kol bus pereita prie švaresnių energijos šaltinių.
Nors Rusijai Vokietija yra viena patraukliausių dujų eksporto rinkų, abejojama, ar ekonominę naudą gaus būtent „Gazprom“. Rusijos banko „Sberbank CIB“ dviejų analitikų 2018 m. gegužę atliktas tyrimas rodo, kad pagrindiniai „Nord Stream 2“ ekonominės naudos gavėjai yra dujotiekį statančios įmonės (dalį jų valdo Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi žmonės), o ne „Gazprom“. Netrukus po to, kai buvo paviešintas šis tyrimas, abu analitikai atleisti iš darbo.
Rusijai svarbi ir politinė „Nord Stream 2“ nauda. Jau nuo 2014 m. šalis pabrėžė ieškanti alternatyvių dujų eksporto maršrutų, nes eksportuoti per Ukrainą tampa per daug rizikinga. Vis dėlto tikroji priežastis gali būti kita – Kremlius taip nori padidinti politinį spaudimą Ukrainai ir ją susilpninti ekonomiškai. Laikas tam palankus, nes 2019 m. kaip tik baigiasi Rusijos ir Ukrainos dujų tranzito sutartis. „Gazprom“ atstovai neigia, kad Maskva ketina šantažuoti Kijevą dėl dujotiekio. „Gazprom“ direktorius Aleksejus Mileris tvirtino, jog, pradėjus veikti „Nord Stream 2“ ir „Turk Stream“, eksportas per Ukrainą sumažės tik apie 10–15 mlrd. kub. m. Vis dėlto, pasak Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, Maskvos sprendimas tęsti dujų tranzitą į ES per Ukrainą baigus tiesti „Nord Stream 2“ turi būti ekonomiškai prasmingas, o ne politiškai motyvuotas. Tad, nors Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir stengiasi priversti Rusiją užtikrinti, kad dujų eksportas per Ukrainą ir pradėjus veikti „Nord Stream 2“ liks stabilus, nėra jokios garantijos, jog taip ir bus.
Lenkijos ir Ukrainos migrena
Kitoje barikadų pusėje – „Nord Stream 2“ prieštaraujančios valstybės. Aršiausios šio projekto oponentės yra Lenkija ir Ukraina.
Pastaraisiais metais Lenkija įdėjo daug darbo, siekdama užtikrinti dujų tiekimo saugumą. Nutiesė naujas linijas su Čekija, padidino esamų jungiamųjų linijų su Vokietija pajėgumą ir sudarė sąlygas naudoti tranzitinį vamzdyną „Yamal“ atvirkštinio srauto režimu. Lenkijos perdavimo operatoriaus „Gaz-System“ skaičiavimais, tai leidžia 10 mlrd. kub. m dujų per metus importuoti iš Vakarų Europos, o tai sudaro 90 proc. Lenkijos dujų importo poreikio. Taip pat 2016 m. birželį pradėjo veikti naujasis Lenkijos SGD terminalas Svinouiscyje. Tad „Nord Stream 2“ energetinio saugumo atžvilgiu Lenkijai nebūtų itin pavojingas. Vis dėlto yra kelios svarbios priežastys, kodėl Varšuvai šis projektas kelia didelį galvos skausmą.
Pirmiausia, pigios per Vokietiją tiekiamos Rusijos dujos mažina Lenkijos SGD terminalo ir vietos energijos išteklių, kurie patenkina maždaug trečdalį Lenkijos poreikių, konkurencingumą. Projekto kritikai taip pat baiminasi, kad „Nord Stream 2“ galėtų užkirsti kelią Lenkijos pastangoms sukurti ir išplėsti naują Šiaurės–Pietų energetikos koridorių ir paversti Lenkiją dujų centru.
Vamzdynai jūros dugne trukdys plėtoti uostus Svinouiscio ir Ščecino miestuose, nes laivybos reglamentai užkirstų kelią plaukioti didesniems laivams. Lenkai traukia ir politinių argumentų kortą. Europarlamentaras Jacekas Saryuszas-Wolskis tvirtino, kad prekyba dujomis turi strateginių padarinių šioje žemyno dalyje, nes pajamos iš energetikos verslo gali pildyti Rusijos kariuomenės biudžetą.
Vis dėlto nuo „Nord Stream 2“ labiausiai nukentėtų Ukraina. Pasak šios šalies naujienų agentūros „Unian“, praėjusiais metais Rusija per Ukrainą išsiuntė 93,5 mlrd. kub. m dujų. Sprendimas prisukti čiaupą būtų didelis smūgis Ukrainos biudžetui, nes apie 3 proc. Ukrainos BVP sudaro iš dujų tranzito gauti mokesčiai. Naujienų agentūra „Reuters“ skaičiuoja, kad dėl sumažėjusio tranzito šalis per metus prarastų apie 2 mlrd. eurų.
Vertinant vien iš energetinio tiekimo perspektyvų, „Nord Stream 2“ Ukrainos nesužlugdytų. Jau kurį laiką valstybė siekia padidinti savo energetinį saugumą ir nepriklausomybę. Ji radikaliai sumažino dujų suvartojimą, pastaruosius dvejus metus nebeperka dujų iš Rusijos ir padidino jų importą iš ES per grįžtamąjį srautą. Ukrainos dujų importo iš Vakarų pajėgumai šiuo metu siekia 20 mlrd. kub. m. Tai viršija visą šalies importo poreikį. Ukrainos valstybinės naftos ir dujų bendrovės „Naftogaz“ duomenimis, nuo 2014 iki 2016 m. dujų suvartojimas šalyje susitraukė nuo 42,6 iki 32 mlrd. kub. m. 2017 m. Ukraina visas reikalingas dujas importavo iš ES. Palyginti su 2016 m., dujų importas iš ES išaugo 27 proc., nuo 11,1 iki 14,1 mlrd. kub. m.
Vis dėlto vertinant politiškai, „Nord Stream 2“ projekto padariniai Ukrainai gali būti labai skaudūs. „Nord Stream 2“ pakeistų Ukrainos, kaip gyvybiškai svarbaus tranzito kanalo, statusą ir sumažintų jos galią derybose su Maskva. Be to, pasak A. Grigas, tai bus pagrindas Kremliui stiprinti politinius santykius su Vokietija ir įvairiomis interesų bei verslo grupėmis, energetikos bendrovėmis. Ukrainiečiai baiminasi, kad tai skatins Vokietiją ir kitas ES šalis pro pirštus žiūrėti į Rusijos tarptautinės teisės pažeidimus.
Daugiau nei dujos
Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis dujotiekį yra pavadinęs „hibridinio karo ginklu“. Su tuo sutinka ir Baltijos valstybės. „Šį projektą vertiname kaip geopolitinį, o ne komercinį ar energetinį. Mūsų požiūris remiasi, deja, nelabai gera patirtimi. Žinome, ką reiškia priklausyti nuo energetikos tiekimo iš vieno šaltinio, tai yra iš Rusijos“, – tokios pozicijos laikosi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
SGD terminalo operatorės „Klaipėdos naftos“ vadovas Mantas Bartuška portalui Delfi.lt sakė, kad „Nord Stream 2“ tiesioginės įtakos Lietuvai neturės ir dujų kainų nepadidins. Vis dėlto, pasak Lietuvos energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno, ilguoju laikotarpiu Lietuva ir Baltijos valstybės dujotiekio padarinius pajus: „Nord Stream 2“ sumažins galimybes nerusiškos kilmės dujoms patekti į Vakarų ir Vidurio Europos rinkas, todėl „Gazprom“ bus daug lengviau iš rinkos išstumti konkuruojančius tiekėjus. Ilguoju laikotarpiu dėl to nukentės Europos ir Lietuvos dujų vartotojai.“
Apžvalgininkai teigia, kad dujotiekis gali kelti karinę grėsmę mūsų regionui. Saugoti dujotiekio Rusija gali pasiųsti savo karinius laivus. Pasak Lenkijos užsienio reikalų ministro Jaceko Czaputowicziaus, perdavimo linija suteikia Rusijai pretekstą patruliuoti visoje Baltijos jūroje. O Lenkijos Lodzės universiteto tyrėjas Przemysławas Żurawskis vel Grajewskis įsitikinęs, kad dujotiekiui naudojamas optinis pluoštas gali būti puiki priemonė stebėti laivų judėjimą Baltijos jūroje – tai kenktų Rytų Europos gynybos interesams.
Ne tik lenkai, bet ir nemaža dalis kitų ES šalių politikų mano, kad „Nord Stream 2“ politinė kaina visai ES yra per didelė ir viršija bet kokią energetinę ar ekonominę naudą kelioms Bendrijos narėms. Šis projektas prieštarauja ES energetinės sąjungos tikslams, padeda Rusijai vykdyti savo užsienio politiką ir silpnina Bendrijos sąjungininkę Ukrainą.
