Kovo mėnesį turėtų pradėti veikti pirmasis iš dviejų Astravo atominės elektrinės (AE) reaktorių. Kokią įtaką jėgainė turės Lietuvai ir pačiai Baltarusijai?
Baltarusijos politikai vis pabrėžia, kad ekonominė nauda ir elektros energijos šaltinių diversifikavimas yra svarbiausios Astravo AE statybos priežastys. Oficialių šaltinių teigimu, pirmasis reaktorius statomas vidaus vartojimo poreikiams patenkinti, o antrasis – elektros energijai eksportuoti. Nors tokie aiškinimai iš pirmo žvilgsnio atrodo logiški ir racionalūs, keli niuansai verčia suabejoti, ar elektrinė Baltarusijai atneš daugiau naudos nei žalos?
Astravo AE bus įrengti du rusiško VVER projekto reaktoriai, kurių kiekvieno galia – 1200 megavatų (MW). Planuojama, kad antrasis reaktorius pradės veikti po metų nuo pirmojo reaktoriaus paleidimo. Elektrinės statyba kainuos apie 11 mlrd. JAV dolerių, 90 proc. šios sumos paskolins Rusija, o likusius pinigus padengs pati Baltarusija.
Paskolą grąžinti numatyta iki 2035-ųjų. Taigi, elektrinė užkraus ilgametę ekonominę naštą Baltarusijai. Taip pat reikia įvertinti panaudoto branduolinio kuro saugojimo išlaidas, kurios yra ne ką mažesnės nei pati statyba. Lietuvos energetikos ministerijos ekspertų teigimu, akivaizdu, kad Baltarusija, kalbėdama apie pigiausią atominę pasaulyje, šį faktą ignoruoja. Šalis neturi ir planų, kaip tvarkysis su Astravo AE panaudotu branduoliniu kuru.
Eksporto vartai – Lietuva
Siekiant, kad elektrinė atsipirktų, numatyta elektros energiją eksportuoti. Vis dėlto esmine kliūtimi tokiam baltarusių planui tapo 2017 m. Lietuvos Seimo priimtas sprendimas nepriimti Astravo AE gaminamos elektros energijos. Kadangi vienintelė Lietuva iš elektros energijos pardavimų biržos „NordPool“ dalyvių turi liniją su Baltarusija, jai prekiauti savo elektra šioje biržoje nebus įmanoma.
Lietuvos energetikos ministerija suskaičiavo, kad dėl to Baltarusija negaus apie 500 mln. eurų per metus. Kaimynė elektros energiją galėtų eksportuoti į kitas valstybes – visų pirma, į Rusiją ir Ukrainą. Tačiau tokios galimybės daugiau teorinės nei realios. Rusijos energetikos planavimo strategijoje iki 2035 m. didelis importo, taip pat iš Baltarusijos, augimas nenumatytas. Ukraina baltarusiškos elektros importuoja nedaug (2018 m. rugpjūtį siekė vos 103 tūkst. kWh) ir nežinia, ar apimtį ketinama didinti. Dėl šių priežasčių galima teigti, kad elektros energijos eksportas vargu ar taps ekonominiu gelbėjimosi ratu.
Baltarusija elektros energiją galėtų eksportuoti į Rusiją ir Ukrainą, tačiau tokios galimybės daugiau teorinės nei realios.
Tai įvertinusi, Baltarusija nebent galėtų tikėtis sumažinti nuostolius vidaus rinkoje. 2017 m. šioje šalyje elektros gamybos vidutinė kaina siekė 6,81 cento už 1 kWh, bet namų ūkiai buvo subsidijuojami ir mokėjo tik 5,49 cento be PVM – tai sudarė 85 proc. savikainos. Žadama, kad paleidus Astravo AE namų ūkiai padengs 100 proc. elektros gamybos savikainos, tačiau kol kas neaišku, kokia bus galutinė kaina. Bendra elektros kaina visiems šalies vartotojams gali nukristi apie 0,6 cento už 1 kWh, nes sumažėtų iš Rusijos importuojamų gamtinių dujų kiekis.
Esminis trūkumas – kad elektros bus pagaminama gerokai daugiau, nei reikia Baltarusijos vartotojams. Dėl šios priežasties šalies vyriausybė priėmė planą, kaip padidinti elektros energijos suvartojamą iki 2025-ųjų. Jį įgyvendinti atsieitų apie 3,3 mlrd. eurų, iš jų 144 mln. eurų būtų skirta iš valstybės biudžeto, o likusi dalis būtų padengta iš įmonių paskolų ir privačių lėšų. Jei šį ambicingą planą pavyktų įgyvendinti, Astrave pagaminta elektros energija sudarytų 45 proc. viso šalies energijos balanso. Tačiau nėra abejonių, kad praeis daug laiko ir bus išleista dar daugiau pinigų, kol Astravo AE gaminama elektros energija galės būti realizuota šalies viduje.
Nepriklausomybės iliuzija
Kitas Astravo AE projekto tikslas – padidinti Baltarusijos energetinę nepriklausomybę ir diversifikuoti elektros šaltinius. Šiuo metu 95 proc. elektros energijos pagaminama iš gamtinių dujų, kurios gaunamos iš vienintelės tiekėjos Rusijos. Vis dėlto, jei Minsko tikslas yra sumažinti energetinę nepriklausomybę nuo didžiosios kaimynės, jo pasiekti nelemta.
Elektrinę stato Rusijos įmonė už rusiškus pinigus ir iš rusiškų dalių. Galiausiai ši šalis tieks branduolinį kurą. Tad galima svarstyti, kokios tokio Baltarusijos pasirinkimo priežastys, jei AE statyba iš tiesų siekiama energetinės nepriklausomybės. Dauguma Lietuvos ekspertų ir politikų sutinka, kad Astravo AE projektas nulemtas geopolitinių priežasčių.
Oficialusis Vilnius šią elektrinę vertina kaip geopolitinį Rusijos projektą Baltarusijos teritorijoje, o tokiuose projektuose ekonominiai argumentai yra antraeiliai. Tai tik patvirtina tokie dar šio projekto embriono etape išsakyti Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos teiginiai, kad ši atominė bus „ašaka ES ir Baltijos šalių gerklėse“.
Lietuvos Seimo Energetikos komiteto pirmininkas Virgilijus Poderys teigė, kad Baltarusijos ir Rusijos tikslas šiuo projektu buvo ir yra sustabdyti Baltijos šalių integraciją į Vakarų energijos rinką: „Jei palankiai žiūrėtume į šį projektą ir atitinkamai plėtotume savo infrastruktūrą, kad galėtume prisijungti prie Astravo AE, mes užsirakintume rusiškoje energetikos sistemoje. Prisirakintume prie jų infrastruktūros ir tiesiog priprastume energiją gauti iš Rytų.“
Ar atlikome namų darbus?
Lietuva dėl Astravo AE statybos sustabdymo ėmėsi tiek tarptautinių, tiek vidaus politikos priemonių. Vien 2017 m. įvyko keturi reikšmingi tarptautiniai renginiai, kuriuose mūsų šalis aktyviai kėlė elektrinės statybos klausimą.
Keldama šią problemą tarptautiniu lygiu Lietuva stengėsi, kad nesaugi elektros energija iš Astravo nepatektų į jos bei šalių kaimynių rinkas. Lietuvai itin naudingas Lenkijos sprendimas nepirkti Astravo AE gaminamos energijos. Lietuva taip pat neleido baltarusiams savo reikmėms naudoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) ir užkirto kelią galimoms piktnaudžiavimo schemoms, kai Astrave pagamintą elektrą būtų bandoma parduoti per Kaliningradą. Nustatyta, kad iš šio regiono bus galima Lietuvai parduoti tik tiek elektros, kiek jis pats pasigamins, bet nesuvartos.
Vis dėlto, dalis politikų skeptiškai vertina Lietuvos pasiruošimą Astravo AE veikimo pradžiai. Vienas daugiausia diskusijų keliančių klausimų – ar daroma pakankamai, kad Astrave gaminama energija nepatektų į Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes.
Seimo nario konservatoriaus Dainiaus Kreivio teigimu, labai svarbu tai įvertinti, nes nuo to priklauso Lietuvos elektros tinklų sinchronizacija su Vakarais. Lenkija yra pasakiusi, kad jei Baltijos šalių tinklais tekės Baltarusijoje gaminama elektra, sinchronizacijos galime nesitikėti. „Latvija turi elektros jungtį su Rusija. „Litgrid“ tvirtina, kad Baltarusija su Rusija nesusitaria ir energija ten sunkiai pateks, tačiau Rusija yra Rusija. Užtenka Vladimirui Putinui pajudinti pirštą, ir elektra tekės ten, kur reikia“, – mano D. Kreivys.
Pasak jo, kad taip neįvyktų, reikia skubiai imtis dviejų priemonių. Pirma, turi įvykti skubios aukščiausio lygio derybos su Latvija, kad ši nepirktų baltarusiškos elektros. Antras aspektas, dėl kurio vyksta daug ginčų, yra atjungti liniją, kuri eina į Lietuvą ir kurios pralaidumas yra 500 MW. „Kai kurios institucijos sako, kad taip sukelsime riziką visai energetikos sistemai. Tačiau mes manome, jog likusių trijų linijų, kurios sudaro daugiau nei 1 gigavatą (GW), užtenka, kad sistema būtų stabili“, – teigė D. Kreivys.
Vien tik problemos (Scanpix nuotr.)
Energetikos ministerija sutinka, kad egzistuoja galimybė, jog Astravo AE elektra pateks į Latviją: „Eksportuoti „astravišką“ elektrą per Rusiją galimybė gal ir galėtų būti. Tačiau dėl dabartinio Rusijos taikomo reguliacinio prekybos režimo elektra iš jos yra nekonkurencinga. Žinoma, situaciją galima bandyti keisti Rusijai nustatant kitokį reguliacinį režimą, bet tai ji turėtų daryti savo ir savo elektros energijos vartotojų sąskaita.“
Infrastruktūriniu chuliganizmu užsiimti negalime. Tu gali pakenkti kitiems, bet ir tau gali pakenkti.
Taip pat sutinkama, kad turi būti nutraukta linija tarp Latvijos ir Rusijos, tačiau pabrėžiama, jog tai negali būti daroma skubotai. V. Poderio nuomone, priklausomybė nuo Baltarusijos turi būti mažinama planingai: „Reikia suvokti, kad infrastruktūriniu chuliganizmu užsiimti negalime. Tu gali pakenkti kitiems, bet ir tau gali pakenkti.“
Grėsmės ir jų valdymas
Astravo AE statybą supa įvairūs pažeidimai ir incidentai. Aikštelė jai pasirinkta 2008 m. dar prieš pradedant tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimą (PAV) pagal Espo konvenciją. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, remdamasi Espo konvencijos nuostatomis, Astravo AE statybą laiko neteisėta, nes tarpvalstybinis PAV su Lietuva iki šiol neatliktas. Svarbiu priekaištu dėl statomos AE saugumo buvo ir faktas, kad Astravo aikštelė patenka į didesnės seisminės rizikos teritoriją Rytų Baltijos regione. Be to, vien 2016 m. per statybas įvyko bent šeši Lietuvai žinomi rimti incidentai.
2018 m. spalio 10 d. Lietuvos vidaus reikalų ministro teikimu atnaujintas Gyventojų apsaugos planas, kuriame atsižvelgiama į galimus branduolinius ir radiologinius incidentus Baltarusijos Astravo rajone. Plane numatyti veiksmai, kaip informuoti, apsaugoti ar evakuoti gyventojus, išvengti panikos.
Dokumente neminima, tačiau svarbu įvertinti ir netikrų naujienų galimybę, rasti būdų su tuo kovoti. Taip pat reikia organizuoti pratybas, kad ištikus nelaimei gyventojai žinotų, kaip elgtis. Plano efektyvumas priklausys nuo to, ar galimai tragedijai bus ruošiamasi iš anksto, o ne paskutinę akimirką.
Avarijos Astravo AE atveju Lietuvai grėstų dideli ekologiniai iššūkiai. Vienas didžiausių pavojų – galima vandens tarša. Lietuvos geologijos tarnybos skaičiavimu, teršalams iš Astravo AE patekus į Nerį, jie jau po 10–12 valandų pasiektų šiaurines Vilniaus miesto vandenvietes, kurios yra tik už 30 kilometrų nuo Astravo AE. Dar po kelių valandų būtų užterštos ir kitos miesto vandenvietės, esančios Neries pakrantėse. Svarbu paminėti ir tai, kad dėl reaktoriams aušinti naudojamo Neries vandens pakils upės vidutinė temperatūra. Nors daliai augmenijos ir gyvūnijos tai neturėtų didelės įtakos ir tam tikrais atvejais netgi būtų naudinga, dėl pakilusios vandens temperatūros imtų nykti vertingos lašišinės žuvys.
Oro taršos atveju tektų evakuoti dalį Lietuvos gyventojų. Gyventojų apsaugos plane numatyta, kad pavojingiausia zona apimtų 30 kilometrų, kur gyvena 24 tūkst. Lietuvos žmonių, tačiau iš šios zonos jie būtų evakuojami tik esant nepalankioms oro sąlygoms – vėjui iš rytų ir lyjant. Kitu atveju evakuoti prireiktų 6 tūkst. arčiausiai AE gyvenančių piliečių. Gyventojams evakuoti ir laikinai apgyvendinti kitose teritorijose reikėtų apie 20 mln. eurų: apie 900 tūkst. iš jų numatyta jodo preparatams įsigyti, 9,5 mln. – perspėjimo sirenoms modernizuoti. Taip pat planuojama pastatyti radiacijos stebėjimo matuoklius, fiksuosiančius oro taršą, ir įsigyti sraigtasparnį situacijai stebėti. Pasak V. Poderio, Lietuva privalo turėti oro taršos matuoklių Baltarusijos teritorijoje, kad žinotų realią padėtį.
Dar vienas svarbus aspektas – techninės grėsmės Lietuvai. Mūsų šalį su Baltarusija jungia keturios elektros linijos. Jas planuojama nutraukti po 2025 m., kai bus pereita prie sinchronizacijos su Europos tinklais. Kyla klausimas, ar iki to laiko Lietuva yra pasiruošusi kasdieniams galimiems techniniams sutrikimams (pavyzdžiui, elektros įtampų svyravimams) arba rimtai avarijai.
„Litgrid“ generalinis direktorius Daivis Virbickas įsitikinęs, kad Lietuva neturėtų būti paveikta įvairių techninių sutrikimų iš Baltarusijos pusės, labiau pažeidžiamos gali būti Rusijos ir Baltarusijos linijos: „Lietuvos sisteminių paslaugų rinka Baltarusijos Astravo AE bus uždaryta. Elektros balansavimą Baltarusijai teikia Rusija. Sustojus AE, balansavimą ir toliau užtikrintų Rusija.“
Nors iki šiol prieš Astravo AE buvo imtasi nemažai veiksmų, pagrindinis tikslas projektą sustabdyti taip ir liko nepasiektas. Šiuo metu vis dar lieka daug neišspręstų klausimų, kaip Lietuva valdys galimas grėsmes pradėjus veikti Baltarusijos elektrinei ir kaip sumažins galimus padarinius. Turėsime priprasti, kad šalia mūsų – ypatingos grėsmės objektas, o menkiausia klaida gali būti lemtinga ne tik Lietuvos energetikai, bet ir kiekvienam iš mūsų.
