PARAŠTĖS

Apsimeskim, kad neapsimetam

Apsimetinėti niekada nebuvo labai garbinga. Ir vis tiek visi nuo giliausios vaikystės yra ką nors simuliavę: valgančius, miegančius, sergančius, skaitančius,

PARAŠTĖS

Neklysti yra nežmoniška

Klysta tie, kurie neklysta. Kurie įsitikinę, kad įmanoma neklysti. Kurie mano, kad paklydimas – tai klaida. „Klysti yra žmogiška“, – skamba kaip atsiprašymas,

PARAŠTĖS

Seismografai

Baigiasi pirmieji pandeminiai metai, kurie prasidėjo pernai po Knygų mugės. Šiemet mugė nukelta į gegužę ir vasario pabaiga tuščia ir

PARAŠTĖS

Pavadinsi ir pagadinsi

Kažkodėl tūlas lietuvis tik apie bites sako, kad jos numirė. Visi kiti gyvūnai jam tik dvesia, nusibaigia, pakrato kojas arba

PARAŠTĖS

Gyvačių aliejus

Jau kurį laiką galvoje sukasi mintis – apie 2020-uosius bus prirašyta kalnai knygų (pats įsivaizduoju šį tą panašaus į Victoro Sebestyeno

PARAŠTĖS

Teisė į viltį

Atleiskite, bet negaliu šiuo metu rašyti apie ką nors kitą. Rašysiu apie Baltarusiją. Galbūt, pasirodžius šiam žurnalo numeriui, jau daug kas bus aišku, ir baltarusiai (o ir mes) galės džiaugtis nuvertę Lukašenką. O gal ir ne. Neramūs laikai, ir dauguma mano minčių dabar Minske – galvoju apie baltarusių poetus ir rašytojus. Kaip jiems ten? Ar pavyks? Ar jiems viskas gerai? Ar jie sveiki ir gyvi?

PARAŠTĖS

Atrodyti ir būti

Jaunystėje, kai dar buvau blondinas, netyčia išbandžiau savo alergines reakcijas Sosnovskio barščių laukuose. Kitados buvau gerokai sukandžiotas uodų Kolos pusiasalyje. Esu be jokio reikalo čiupinėjęs augalus, kitoje Atlanto pusėje vadinamus poison ivy. Po kiekvieno iš šių nuotykių atrodydavau kaip žmogus, turėjęs gauti medalį „už narsumą gaisro metu“. Išnešęs iš liepsnojančio namo senolę, o gal ir anūką. Buvau tikras nevykėlis, o galėjau atrodyti kaip didvyris.

PARAŠTĖS

Baltasis triukšmas

Taip vadinasi vienas garsiausių XX a. pabaigos amerikiečių romanų, parašytas Dono De Lillo (lietuviškai, deja, turime tik vieną, ne patį geriausią jo kūrinį – „Kosmopolis“). Tai romanas-satyra, kuriame, pasitelkus antiutopijos ir mokslinės fantastikos priemones, kalbama apie vartojimo kultūrą, mirties baimę, konspiracijos teorijas ir žmogaus sukeltas ekologines katastrofas. Visa tai, kas dabar iškilo į pirmąjį planą – „Baltasis triukšmas“ virto mums į veidą rėkiančiu liudininku.

Paraštės. Kai rašytojas susitinka skaitytoją

Rašytojas laukia skaitytojo – tai įprasta situacija ar ne? Ar jiems reikia ir būtina susitikti akis į akį? Kokia to susitikimo forma abiem būtų priimtiniausia?

Paraštės. Atminimo ženklai ir rašytojai

Neseniai buvau pakviestas į radijo diskusiją, kokių atminimo ženklų ar paminklų dar reikėtų lietuvių rašytojams. Temą, žinoma, išprovokavo nesibaigianti istorija su Petro Cvirkos paminklu. Tai paskatino susimąstyti, kaip Lietuvoje (ir ypač Vilniuje) įamžinamas autorių atminimas, koks jis?

Paraštės. DUK rašytojams

Nori to rašytojas ar ne, bet, pasirodžius naujai jo knygai ar paskyrus jam kokią premiją, jis kuriam laikui tampa viešu asmeniu.

Paraštės. Kam reikalingos rašytojų sąjungos?

Svarstydamas, apie ką šį kartą parašyti, prisiminiau, kad rašau Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo išvakarėse.

Paraštės. Literatūra kaip rašytojo protestas

Nors esame linkę rašytojus vaizduoti kaip nutolusius nuo gyvenimo, atsidavusius kūrybai ir ieškančius kažko aukštesnio, pamirštame, kad kūrėjai gyvena visuomenėje, yra socialūs (daugiau ar mažiau), jiems taip pat rūpi politika, pinigai, žmonių padėtis ir kiti žemiški dalykai.

Paraštės. Vėlyvasis rašytojų žydėjimas

„Yra kažkas labai klaidinančio literatūros kultūroje, kuri kalba apie ketvirtąją dešimtį peržengusius autorius ir vadina juos „pradedančiaisiais“ arba „daug žadančiais“, kai iš tikrųjų jie jau pasiekė savo kūrybos viršūnę“, – sako Nobelio premijos laureatas Kazuo Ishiguro.

Paraštės. Kodėl rašytojai vis dėlto dirba rašytojais

„Na, kaip kūrybėlė? Kaip posmuojasi?“ – kartais pajuokaujam susitikę su kokiu bičiuliu rašytoju. Šiuos klausimus teko nugirsti viename skaitymų iš asmens, kuris rašytojo darbą turbūt suvokia kaip aikštingą įgeidį, tinginystę ar tiesiog keistuoliams skirtą hobį. Deja, ar laimei (priklauso nuo to, ar pats rašytojas savo profesiją suvokia kaip aukojimąsi), yra ne visai taip.