ScanpixLiepos 11-oji bosniams yra gedulo diena – tą dieną prasidėjusios bosnių žudynės Srebrenicos miestelyje pareikalavo daugiau nei 8 tūkst. aukų. Tačiau praėjus 25 metams serbai vis dar nepripažįsta savo kaltės.
Srebrenicos miestelis yra Serbų Respublikos, dabartinės serbų autonomijos Bosnijoje ir Hercegovinoje, teritorijoje. 1992 m. bosniams paskelbus nepriklausomybę, serbai nepripažino naujai susikūrusios valstybės ir siekė prisijungti serbų tankiai apgyventas žemes. Karo pradžioje Srebrenica tapo vienu kovos židinių – per jį pakaitomis ėjo tai bosnių, tai serbų kariuomenės. Vėliau po trejus metus trukusios kaimo apgulties serbų kariuomenės dalinys per 10 dienų iššaudė 8,3 tūkst. kaimo žmonių, daugiausia vyrų ir berniukų.
1995 m. įvykusias žudynes Jungtinės Tautos (JT) yra pripažinusios genocido aktu. Hagoje buvo nuteisti ir pagrindiniai kaltininkai – tarp jų ir tuometis Serbų Respublikos kariuomenės vadas Ratko Mladičius. 2017 m. jis gavo laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
Šiemet, minėdami 25-ąsias žudynių metines, bosniai Srebrenicoje išpils 8372 simbolinius kavos, turinčios ypatingą kultūrinę reikšmę, puodelius žuvusiesiems pagerbti. Per minėjimą bus rodomi pasaulio vadovų ir karališkųjų šeimų narių reiškiamos užuojautos įrašai, tačiau pats Srebrenicos meras, Bosnijos serbas Mladenas Grujičičius, dalyvauti iškilmėse neketina.
Jis, kaip ir didžioji dalis serbų, neigia vykusį genocidą motyvuodamas tuo, kad Balkanų karas buvo žiaurus ir visos trys tautos – serbai, bosniai ir kroatai – vykdė nusikaltimus.
Tačiau serbai neturi vienos įvykio versijos. Pasak Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytojo Šarūno Rinkevičiaus, viena pagrindinių oficialių serbų pozicijų yra tuo metu vykusi kova su iš islamo šalių atvykusiais ir bosnius rėmusiais džihadistais: „Serbai aiškina, kad Srebrenicoje nebuvo faktiškai jokių civilių, tik atvykėliai, tačiau tai nėra iki galo tikėtina, nes tarp aukų buvo daug moterų ir vaikų.“ Esą serbai užspaudė bosnius iš visų pusių, ir tie civiliai, kurie nespėjo pabėgti į JT įkurtas pabėgėlių stovyklas, tapo aukomis kartu su kareiviais.
Trys tautos, du požiūriai, viena šalis
Bosnija ir Hercegovina tebėra susiskaldymo Balkanuose pavyzdys. Žlugus Jugoslavijai, bosniai sugebėjo išsikovoti nepriklausomybę, tačiau kiek daugiau nei 3 mln. gyventojų turinčioje šalyje trečdalį jų sudaro stačiatikiai serbai. Banja Luka, autonominės Serbų Respublikos sostinė, yra antras pagal dydį šalies miestas po Sarajevo. Dalis serbų Bosniją ir Hercegoviną laiko savo namais, kuriuose užaugo kelios kartos ir kurių jie neketina palikti. Musulmonai bosniai (bosniakai) sudaro 50 proc. šalies gyventojų, katalikai kroatai – 15 proc.
Šalies politinė sistema ne ką mažiau suskaldyta. Kas ketverius metus renkami trys prezidentai – bosniakas, serbas ir kroatas, kurie paeiliui rotuojasi visą kadenciją. Ši sistema buvo sukurta po Deitono taikos sutarties 1995 m., kuria užbaigtas trejus metus trukęs Bosnijos karas. Šalies parlamentas taip pat renkamas iš atskirų dalių – Bosnijos federacijos ir Serbų Respublikos.
Serbų Respublikoje dominuoja prorusiškas, proserbiškas požiūris, jie nemato ateities nei su kroatais, nei su bosniais, o pačią Bosniją laiko dirbtiniu dariniu.
Š. Rinkevičius teigė, kad Bosnija ir Hercegovina labiausiai kenčia dėl šios sudėtingos sistemos: „Ji vadinama „žlugusia valstybe“, nes dvi gyventojų grupės turi dvi labai skirtingas šalies vizijas. Bosnijos narystė Europos Sąjungoje (ES) ir NATO yra blokuojama, nes Serbų Respublikoje dominuoja prorusiškas, proserbiškas požiūris, jie nemato ateities nei su kroatais, nei su bosniais, o pačią Bosniją laiko dirbtiniu dariniu. Tikėtina, kad dėl narystės ES Bosnijai jau geriau būtų leisti Respublikai atsiskirti.“ Pasak pašnekovo, bet koks svarbus klausimas ir sprendimas užstringa begalinėje politinio aparato biurokratijoje ir dėl skirtingų požiūrių neįmanoma pasiekti kompromiso.
Pastaraisiais metais pastebima ir auganti Turkijos įtaka. „Kroatai ir serbai visada žiūrėjo į ES ir NATO. Tačiau tarp bosnių pradedama matyti įtaka iš Turkijos, pasireiškianti per religiją. Kad ir kaip būtų, Balkanai 600 metų buvo Osmanų valdžioje, ir to negalima pamiršti“, – priminė Š. Rinkevičius.
Bosnių ir serbų nesutarimas dėl Srebrenicos tampa visos Bosnijos ir Hercegovinos ateities alegorija – abi pusės laiko save teisiomis ir nė viena neketina nusileisti. Deja, tikėtina, kad ateityje toks požiūris trukdys vis labiau.
