Jann LipkaNaudojamės moderniomis technologijomis, esame labiau išsilavinę ir gauname daugiau informacijos, tačiau didžiųjų duomenų analizės ir komunikacijos ekspertė Anna Rosling Rönnlund pabrėžia, kad didelė dalis žmonių vis dar gyvena informacijos vakuume. IQ apžvalgininkei Agnei Baltrūnaitei ji pasakojo, kodėl daugelis žmonių iškelia ar nuvertina tam tikrus pasaulio regionus ir savo valstybę.
– Faktai rodo, kad pasaulis tampa vis geresne vieta gyventi. Tačiau analizuodami skirtingų valstybių pavyzdžius atrastume, kad Rytų Europos ir Užsachario Afrikos šalių progresas netolygus. Ar nėra pernelyg optimistiška manyti, kad visame pasaulyje gerėja gyvenimo sąlygos?
– Dauguma žmonių labai gerai suvokia juos kamuojančias problemas. Atlikę tyrimus pastebėjome, kad dalis skirtingų valstybių gyventojų ir net mokslininkai klysta dėl likusio pasaulio šalių pažangos. Tačiau žmonių neišmanymas ar klaidingi jų įsitikinimai nepaneigia fakto, kad pasaulis tampa vis geresne vieta gyventi.
Yra visuomenės grupių, suprantančių, kad šių dienų pasaulis yra geresnis, negu buvo bet kada anksčiau. Netgi pastebėjome tendenciją, kad žmonės, suvokiantys, jog pasaulyje mažėja badas ir skurdas, šių problemų pernelyg nesureikšmina. Todėl mums itin svarbu, kad skirtingų valstybių visuomenės žinotų, kokias problemas mums jau pavyko išspręsti ir kurioms sritims turėtume skirti daugiau dėmesio.
Jeigu žmonės vadovausis klaidingais faktais apie pasaulio tikrovę, didelė tikimybė, kad jie nežinos, su kokiomis opiausiomis problemomis šiuo metu susiduria kitos pasaulio valstybės. Praeitimi gyvenantys žmonės manys, kad gyvenimas negerėja, o didžiausios problemos – terorizmas, skurdas ar elektros trūkumas.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Iki narystės ES ir jau gerokai vėliau tiek ekspertai, tiek žiniasklaida Lietuvą vertino kaip atsilikusį Europos užkampį. Dabar šalies statusas tarptautiniu lygmeniu pasikeitė ir, užsienio žiniasklaidos akimis, Lietuva yra ganėtinai pažangi valstybė. Tačiau dalis Lietuvos gyventojų nevertina šalies pažangos, ją menkina lygindami su kitomis valstybėmis. Kodėl taip yra?
– Žmonės visada mėgsta lyginti savo gimtąją šalį su kitomis. Dėl to jie dažnai nusivilia savo valstybės pažanga ar jaučia pavydą. Tai būdinga ne tik lietuviams. Jeigu kalbėtume apie turtingiausius pasaulio žmones, jie irgi konkuruoja tarpusavyje ir siekia pranokti vieni kitus.
Jeigu žmonės vadovausis klaidingais faktais apie pasaulio tikrovę, didelė tikimybė, kad jie nežinos, su kokiomis opiausiomis problemomis šiuo metu susiduria pasaulio valstybės.
Mane labiau stebina tai, kad per daugiau nei 30 metų Lietuva kardinaliai pasikeitė. Šalis ištrūko iš sovietinės okupacijos gniaužtų ir tapo laisva, nepriklausoma valstybe. Todėl natūralu, kad dalis gyventojų, matydami Skandinavijos šalių ar Vokietijos klestėjimą, nori, kad ir jų šalyje greičiau pakiltų gyvenimo lygis. Jei gyventojai iš šalies išvyko per sunkmetį, natūralu, kad jie dabar negali pripažinti, jog gyvenimo sąlygos jų gimtojoje šalyje sparčiai gerėja.
Dėl to reikėtų suprasti, kad pokyčiams visada reikia nemažai laiko. Valstybės raidą ir jos progresą galima pamatyti tik per tam tikrą laikotarpį. Taip pat žmonės turėtų atkreipti dėmesį į detales, kurios rodo pokyčius. Dažniausiai jie pamiršta matyti bendrą vaizdą ir verčiau mato viską, ko valstybės dar neturi, ar kas jiems trukdo.
– Galbūt europocentrizmas yra viena priežasčių, dėl ko dalis europiečių Afrikos ar Azijos šalis suvokia kaip neišsivysčiusius kraštus?
– Nemanau, jog tiktai europocentrizmas lemia tai, kad europiečiai skeptiškai žvelgia ar net nepastebi kitų kraštų pažangos. Žmonės linkę priešintis arba bijoti nesuprantamų, keistų reiškinių. Pavyzdžiui, jeigu išvystame gyvūną, kurio niekada nematėme, tikriausiai elgiamės šiek tiek atsargiau. Nežinosime, ko galima iš jo tikėtis. Tikėtina, kad dėl tos pačios priežasties dalis europiečių apie kitus tolimus kraštus kalba tik neigiamame kontekste.
Svarbus ir kolonializmo aspektas. Šių dienų žmonės vis dar suvokia kolonializmo laikus menantį pasaulį, kuriame Europa ir europiečiai – didžiausia pasaulio galia. Nors dekolonizacijos procesai baigėsi XX a. pabaigoje, dalis Europos šalių gyventojų mano, kad būtent jų Senajam žemynui priklauso visas pasaulis. Dėl to europiečiai dažnai svarsto, kad galėtų pažaboti Kinijos jėgą. Vis dėlto jie nepastebi, jog geopolitinė situacija nuo Šaltojo karo laikų jau yra pasikeitusi. Manau, tik atsikratę kolonijinės mąstysenos galėsime kurti pasaulį tokį, kokio mums reikia, ir laisviau bendrauti su visais žmonėmis.
Afrikos, Azijos šalys ir Indija yra besivystantys regionai, kurių negalima nuvertinti. Tuose kraštuose yra daugybė galimybių verslui, mokslui, technologijoms.
– Teigiate, kad valstybių skirstymas į išsivysčiusias ir neišsivysčiusias – klaidingas. Siūlote pasaulio valstybes skirstyti realistiškiau – pagal keturias pajamų grupes. Kol kas jūsų sukurtu valstybių skirstymo principu naudojasi tik Pasaulio bankas, o vaikai mokyklose vis dar mokosi apie išsivysčiusias ir Trečiojo pasaulio šalis. Ar švietime turėtų būti diegiamas valstybių skirstymo modelis pagal pajamas?
– Visas pasaulio valstybes pagal pajamas susiskirstėme į keturias kategorijas, nes norėjome pamatyti, kaip pasikeitė pasaulis, ir paneigti išsivysčiusių ir neišsivysčiusių valstybių mitą. Labai nusivylėme, kai supratome, kad žmonės iki šiol suvokia tik dviejų tipų valstybes – vargingąsias ir turtingąsias. Jeigu pagal tokį modelį dabar suskirstytume pasaulį, 80 proc. šalių nepatektų nė į vieną kategoriją.
Siekiant išvengti klaidingų įsitikinimų apie pasaulį, vaikai turėtų mokytis pasaulio valstybes skirstyti pagal mažas, žemesnes vidutines, aukštesnes vidutines ir aukštas pajamas. Jeigu norime patys suvokti pasaulį ir apie jį pasakoti vaikams, turėtume vengti apibendrinančių sąvokų ir nepagrįstų faktų. Jeigu vaikai ar net mes patys remsimės nepagrįstais faktais, tikriausiai ir toliau gyvuos mitas, kad Afrikos žemyne ar Vidurio Azijoje egzistuoja tik neišsivysčiusios valstybės.
– Ar gyvendami dirbtinio intelekto (DI) amžiuje turėtume rūpintis ne tik technologijų diegimu švietime, bet ir kritiškumo ugdymu?
– Be abejonės, tai būtina. Pavyzdžiui, Švedijos mokyklose vaikai turi kritinio mąstymo pamokas, kuriose mokosi, kaip naudotis šaltiniais ir kaip atpažinti melagienas. Manau, kitos ES valstybės taip pat turėtų spręsti, kaip ugdyti mokinių ir studentų kritiškumą.
Šiais laikais negalime pasikliauti keliais šaltiniais ar labai apibendrintais duomenimis. Tačiau informacijos amžiuje gimusi naujoji karta gali pasiklysti klampiame informacijos liūne.
– Kaip faktų galią keičia ir keis DI?
– Kaip tik vakar su vyru uždavėme klausimą DI programai „ChatGPT“, kokia dalis pasaulio gyventojų turi elektrą? Iš pradžių DI programa atsakė, kad didelė dalis pasaulio gyventojų turi elektrą ir tik kitu sakiniu patikslino, kad tai yra 8,9 mlrd. žmonių. Tai buvo teisingas atsakymas.
Mano manymu, DI gali mums pasitarnauti kaip didžiulė duomenų bazė, kuri ateityje bus tikrai naudinga. Tačiau, kol įvairios DI programos klys, negalime jomis aklai pasitikėti. DI įrankiai bent kol kas turėtų būti naudojami faktams tikrinti, tačiau ne pirminių šaltinių paieškai. Netgi dabar man atrodo, kad buvome užhipnotizuoti „ChatGPT“ magijos ir per anksti pradėjome naudotis ne iki galo ištobulinta DI programa.
Jann Lipka– Žmonės turi daugybę galimybių sekti aktualijas ir dažnai skundžiasi negatyvių naujienų srautu, nors skaičiai rodo, kad nelaimės, kriminalai – bene skaitomiausias turinys. Kaip tai paaiškinti?
– Žmonės dažnai skaito apie siaubingus dalykus: avarijas, katastrofas ar žmogžudystes. Jie taip pat domisi garsenybių gyvenimu. Tačiau politikos naujienos ar kitos aktualijos dažnai pradingsta tų žmonių naujienų sraute. Didžioji dalis gyventojų nesidomi tuo, kas vyksta šalies politikoje, vien tik dėl to, kad jiems tai – nuobodu.
Kai kurie skaitytojai nuolatos seka aktualijas. Tačiau kiti nesidomi ir nėra sudominami, todėl lieka savo socialiniame burbule. Iš dalies tai – žiniasklaidos problema. Žurnalistai ir redakcijos turėtų ieškoti būdų, kaip skaitytojams pateikti svarbiausias naujienas ir kitą reikšmingą turinį. Šiuolaikiniams žmonėms svarbu, kad naujienų turinys būtų kuo tikslesnis ir trumpesnis. Žurnalistai turėtų stengtis atskleisti problemą ir sudominti skaitytoją.
Kaip ir minėjau, naujienų supratimas ir naujų žinių įsisavinimas pasikeistų tik tuo atveju, jei vaikai, baigę mokyklą, geriau suprastų pasaulį.
– 2008-ųjų balandį „Financial Times“ paskelbė, kad dėl nusmukusio dolerio kurso išblėso amerikietiškos svajonės magija. 2013-iaisias „The Economist“ ir „Financial Times“ rašė, kad amerikietiška svajonė tiek amerikiečiams, tiek kitų žemynų gyventojams nebeegzistuoja dėl socialinės rūpybos trūkumo ir ekonominės stagnacijos. Tačiau tam tikros visuomenės grupės vis dar tiki amerikietiškos svajonės idėja. Ar tai susiję su žmonių instinktu pasaulį vertinti iš praeities perspektyvos?
– Amerikietiška svajonė – tai laisvė. Ekonominė ir žodžio laisvė. Europiečiai ar kitų žemynų gyventojai, trokšdami būti laisvi ar praturtėti, palikdavo savo namus ir išvykdavo į JAV. Amerikietiškos svajonės mitą galutinai suformavo populiarūs Holivudo filmai, žiniasklaida, naujienos apie garsenybes ir kitos priežastys.
Nebėra tos amerikietiškos svajonės, kurios idėja kilo po Didžiosios depresijos laikotarpio. Dabar galima užsidėti rožinius akinius ir susikurti svajonę kuriai nors kitai šaliai.
Mano įsitikinimu, dabar būtų išmintingiau nusigręžti nuo JAV ir verčiau kurti svajonę gyventi kurioje nors Azijos šalyje. Tai sakau dėl to, kad Azijos regiono valstybių ekonomika labai sparčiai auga ir į tas šalis orientuojasi daugybė svarbių rinkų.
– Ar šiais laikais verta kalbėti apie svajonę gyventi kurioje nors iš Azijos šalių?
– Taip, Afrikos, Azijos šalys ir Indija yra besivystantys regionai, kurių negalima nuvertinti. Tuose kraštuose yra daugybė galimybių verslui, mokslui, technologijoms. Tikriausiai žmonės bijo tų šalių ir bijo rizikuoti. Dėl to jie užmerktomis akimis svajoja apie tas šalis, kurios jau išpildė daugybės žmonių svajones.
– Knygoje „Factfulness“, kurią išleidote su uošviu Hansu Roslingu ir sutuoktiniu Ola Roslingu, aiškinate, dėl kokių priežasčių žmonės klaidingai suvokia pasaulį. Nors knygą rašėte trise, visas „Factfulness“ istorijas perteikiate pirmuoju asmeniu. Kodėl?
– Iš tikrųjų ilgai svarstėme, kaip būtų tinkamiausia apipavidalinti visus mūsų „Gapminder“ komandos atliktus tyrimus. Turėjome idėją visas istorijas atskleisti trimis balsais, tačiau supratome, kad taip tik apsunkintume skaitytoją. Galiausiai nutarėme, kad atskleisdami faktus pirmuoju asmeniu galėsime įprasminti H. Roslingo atsiminimus apie jo eksperimentus su mokslininkais, studentais ir darbą ligoninėje.
Rašydami turėjome tikslą sukurti tokį veikalą, kurį lengvai skaitytų ne tik akademikai, bet ir žmonės, neturintys daug laiko knygoms. Įsivaizdavome, kad „Factfulness“ galėtų būti geras vasaros atostogų skaitinys pradinių klasių ar gimnazijų mokytojams, nes būtent jie lemia vaikų suvokimą apie pasaulį.
– Knyga „Factfulness“ išleista 2018-aisiais. Praėjus penkeriems metams pasaulis pasikeitė. Knygoje plačiai analizuojamą Ebolos viruso paplitimą pakeitė COVID-19 pandemija, o dabar vyksta karas. Ar neplanuojate išleisti antros knygos dalies ar atnaujinti tyrimų?
– Knygą parašėme ir išleidome iš nusivylimo žmonėmis, kurie skundžiasi daugybe mažų dalykų, tačiau nepastebi opiausių pasaulio problemų. Norėjome, kad skaitytojai suprastų žmonijos pažangą ir suvoktų, kad gyvenimas pasaulyje tikrai gerėja.
Nuo 2018-ųjų pasaulis išties pasikeitė: neseniai išgyvenome pandemiją, energetikos krizę, Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose vyksta karas, o ekonomika iki šiol nėra stabili. Praėjus beveik šešeriems metams nuo knygos išleidimo, pastebėjome, kad vis daugiau žmonių pripažįsta klimato kaitos problemą. Smarkiai sumažėjo neigiančių klimato ir aplinkos problemas. Tačiau iki šiol išlieka ta pati problema – dalis žmonių vis dar netiki, kad pasaulis tampa vis geresne vieta gyventi. Dėl to sakyčiau, kad, nors ir turime naujų problemų, bendras knygos turinys išlieka aktualus.
Ateityje nemažės pavojų žmonijai, todėl privalome ugdyti savo kritiškumą ir atpažinti didžiausius gresiančius pavojus. Labiausiai bijau, kad maždaug 10 proc. žmonių, kurie vis dar priklauso pirmajam pajamų lygiui (uždirba iki dviejų dolerių per dieną), bus užmiršti. Jeigu organizacijos nepadės skurdžiai gyvenantiems asmenims, daugės skurdžiai gyvenančių vaikų ir turėsime dar daugiau problemų.
A. Rosling Rönnlund
- Gimė 1975 m.
- Baigė fotografijos ir sociologijos studijas.
- 2005 m. su uošviu Hansu Roslingu ir vyru Ola Roslingu įkūrė „Gampinder Foundation“. Žinomiausias organizacijos projektas – interaktyvi platforma „Dolerio gatvė“ („Dollar Street“), leidžianti įvairias pajamas gaunantiems žmonėms vizualiai palyginti gyvenimo sąlygas visame pasaulyje. Su vyru sukūrė vizualinį statistikos pateikimo įrankį „Trendalyzer“, kurį 2007 m. nupirko „Google“.
- Su vyru ir uošviu parašė knygą „Factfulness“, kuri tapo bestseleriu ir išleista daugiau nei 30-yje šalių.
- Ne kartą viešėjo Lietuvoje ir skaitė pranešimus bei paskaitas. IQ su ja dabar kalbėjosi viešnagės Vilniuje metu šių metų sausį.
