ScanpixJevgenijaus Prigožino žygis į Maskvą tęsėsi tik vieną parą ir baigėsi dviejų kovojančių kriminalinių valdžios grupuočių paliaubomis. Lieka daug neatsakytų klausimų: kas įvyko ir kodėl? Ką šie įvykiai Rusijoje byloja apie visuomenės būklę?
Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškome su Ukrainos sociologu Aleksandru Šulga, kurio vadovaujamas Rusijos analizės ir konfliktologijos institutas neseniai paskelbė tyrimą apie Rusijos visuomenės požiūrį į J. Prigožiną.
– J. Prigožino maišto išvakarėse jūsų vadovaujamas institutas atliko ir paskelbė Rusijos visuomenės nuomonės apklausą. Ji parodė tam tikras rusų požiūrio į J. Prigožiną kaitos tendencijas. Sakykite, kokie apklausos rezultatai svarbiausi ir įdomiausi?
– Kalbant apie J. Prigožiną, jam buvo skirti trys klausimai. Pirmas klausimas, kurį mes nuolat uždavėme visą pusmetį nuo paėjusių metų gruodžio (naujausią apklausą visoje Rusijoje atlikome vos prieš keturias dienas), koks rusų požiūris į J. Prigožiną. Atsakymų variantai buvo nuo „labai geras“ iki „greičiau geras“, „neigiamas“ ir „visiškai neigiamas“. Buvo variantai „sunku pasakyti“ ir „nežinau, kas tai toks“.
Kalbant apie požiūrio į J. Prigožiną dinamiką nuo praėjusių metų gruodžio iki maišto išvakarių, stabiliai augo teigiamai jį vertinančių žmonių skaičius: gruodį jų buvo apie 40 proc., o birželio pirmoje pusėje – jau apie 61 proc. Teigiamai J. Prigožiną vertinančių žmonių skaičius nusistovėjo kažkur pavasario pabaigoje: šį personažą teigė gerai vertiną 50–61 proc. Neigiamai jį vertinančių žmonių skaičius užsifiksavo iškart – 15 proc. Gruodį buvo 13–15 proc., birželį – tik 13 proc. neigiamai vertinančių J. Prigožiną. Nuo pernai gruodžio du kartus sumažėjo skaičius žmonių, kurie apskritai nežinojo, kas yra J. Prigožinas. Jų kiekvieną mėnesį mažėjo nuo 41 iki 17 proc. Maišto išvakarėse jų liko 17 proc. Dabar tas skaičius dar sumenko ir sudaro turbūt mažiau nei 10 proc.
Asmeninis archyvas– Kur tokios rusų meilės J. Prigožino tipo figūroms šaknys? Ir ką ši meilė J. Prigožinui byloja apie visuomenę, kuriai toks žmogus yra didis autoritetas? Gal ir beždžionė su granata rusų visuomenėje galėtų tapti vienu populiariausių veikėjų?
– Negaliu sutikti su tuo, kad beždžionė su granata galėtų. Gal ir galėčiau sutikti, bet mane iškart apkaltintų išankstiniu nusistatymu ir tuo, kad emocijos nugali šaltakraujišką analizę.
Paaiškinsiu [J. Prigožino] populiarumo priežastis. Mūsų instituto versija: yra keturi pagrindiniai naratyvai, kuriais J. Prigožinas kreipėsi į rusų visuomenę. Ir yra keturios sąlyginės visuomenės grupės, kurias jis bandė sužavėti ir taip išplėsti savo… ne elektoratą, o šalininkų aplinką.
Pirma – tai kariaujanti Rusijos visuomenės dalis, kuri atvirai, veiksmais arba bent jau garsiomis kalbomis palaiko karą. Tai – Z visuomenė. Čia nėra jokios staigmenos. Antra gausi žmonių kategorija, kuriai J. Prigožinas skyrė viešųjų ryšių pastangas, yra tie, kurie, galbūt nebūdami Z patriotais, vykstant mobilizacijai, tapo mobilizuotaisiais, ir jų šeimos, sudarančios kelis šimtus tūkstančių arba net kelis milijonus žmonių. Tai tie, kurie, kad ir nebūdami idėjiniai Z patriotai, yra įtraukti į karo veiksmus. Kai J. Prigožinas sakė, jog kariai blogai aprūpinami, vadovavimas – prastas, o Gynybos ministerijai nusispjauti į kareivius, visa tai sutapo su ta informacija, kurią tie žmonės gaudavo iš giminaičių ir artimųjų.
Mūsų apklausų duomenimis, 68 proc. rusų kaip nors susiję su žmonėmis, kurie buvo mobilizuoti po Ukrainos užpuolimo praėjusių metų vasarį.
Mūsų apklausų duomenimis, 68 proc. rusų kaip nors susiję su žmonėmis, kurie buvo mobilizuoti po Ukrainos užpuolimo praėjusių metų vasarį. Tai nebūtinai šeimos nariai arba draugai; tai gali būti tiesiog pažįstami. Tad rusai turi alternatyvių informacijos šaltinių, iš kurių gali sužinoti, kas vyksta fronte. Ir ta informacija nesutampa su tuo, ką jie mato per valstybinius žiniasklaidos kanalus.
Trečias srautas, į kurį orientuota J. Prigožino veikla (nusistovėjęs prieš keletą mėnesių), tai – kairė ir socialinio teisingumo retorika, priešinanti nutukusį elitą ir paprastą darbo liaudį. Prie viso to jis dar prideda A. Navalno retoriką apie sukčius ir vagis, kuriais laikomi jau ne tik Gynybos ministerijos vadovai, bet visas Rusijos elitas. Bandomieji šūviai buvo iššauti vasarį ir kovą, o nuo balandžio J. Prigožinas šią retoriką labai aktyviai išnaudoja. Kai buvo dronų smūgiai netoli Maskvos, jis sakė, jog elitas pagaliau suvoks, „ką jaučia mūsų kariai“, ir kad elitas turėtų savo vaikus siųsti į frontą, kur jie kovotų drauge su visais kitais.
Ketvirta didelė visuomenės grupė, kurią jis bandė paveikti nuo pat savo aktyvumo medijose pradžios, – deklasuoti elementai, liumpenai, giluminė liaudis; kaimų ir mažų miestelių gyventojai. Jei šitie žmonės dar nebuvo sėdėję kalėjime, tai būtinai sės (arba tai tie, kurie saugo kalinius). Tarp šių žmonių J. Prigožinas turi paprasto žmogaus, sėdėjusio kalėjime dešimt metų, įvaizdį. Jis kalba kalinių žargonu, keikiasi, sako „aš jus suprantu, mes kalbame ta pačia kalba“. Tokios yra keturios didelės rinkėjų grupės. Z patriotai ir deklasuotas elementas, kuriam artima kriminalinė romantika, nuo pat pradžių buvo jo rinkėjai. O kairuoliškas ir A. Navalnui būdingos retorikos akcentas, kaip ir didesnio skaičiaus žmonių įtraukimo į karą su Ukraina akcentavimas, yra naujovė, J. Prigožino aktyviai naudojama apie porą mėnesių.
– Ar galima teigti, kad J. Prigožinas tapo populiaresnis už V. Putiną?
– Jei turėtume galimybę naudotis sociologiniais duomenimis, kad įvertintume tikrąjį V. Putino populiarumą, galėčiau atsakyti į jūsų klausimą. Tačiau mes (o mūsų dažnai klausia, kaip galime atlikti apklausas Rusijoje, juk ten visi bijo) kaip tik nekeliame tokių atvirų klausimų („ar palaikote spec. karinę operaciją“, „ar palaikote V. Putiną, „Vieningąją Rusiją“), nes dabartinėmis aplinkybėmis galbūt nukentėtų objektyvumas, dėl „tylėjimo spiralės“ įsiveltų sisteminių klaidų, ir respondentai bijotų atsakinėti nuoširdžiai.
Tačiau galime naudotis netiesioginiais duomenimis, kuriuos suteikia Rusijos analizės ir konfliktologijos instituto kas savaitę atliekamas Rusijos žiniasklaidos ir kitų komunikacijos priemonių monitoringas. Mes stebime milijonus pranešimų naujienose, socialiniuose tinkluose, kad sužinotume, kuris politikas dažniausiai cituojamas ir minimas pastarąsias septynias dienas. Nuo praėjusių metų gruodžio, kai pradėjome medijų monitoringą, J. Prigožinas kiekvieną savaitę patekdavo į Rusijos medijose dažniausiai minimų politikų penketuką. Svarbu pabrėžti, kad net po to, kai J. Prigožinas atvirai sukritikavo Gynybos ministeriją ir asmeniškai – Sergejų Šoigu bei Valerijų Gerasimovą, po draudimų minėti J. Prigožiną federalinėse žiniasklaidos priemonėse ir tose priemonėse, kurios tiesiog bijo valdžios, J. Prigožino paminėjimų Rusijos medijose nesumažėjo. Jo beveik neliko federaliniuose kanaluose, bet jis turi savo medijas ir, be to, buvo labai cituojamas socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „Telegram“.
Tai viena iš Kremliaus pražiopsotų pirmųjų kregždžių. Nes J. Prigožinas – kaip iš butelio išleistas džinas, kurio nebeįmanoma sugrąžinti į butelį. Režimas jau nebegalėjo užkirsti galimybės naudoti jo pavardę žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Kai kas sako, kad režimas to ir nenorėjo. Bet juk matome, kuo viskas baigėsi. J. Prigožinas visada buvo trečioje arba ketvirtoje vietoje.
Pirmoje vietoje pagal cituojamumą ir paminėjimus, žinoma, buvo Vladimiras Putinas. Antroje vietoje – Volodymyras Zelenskis, nes apie jį nuolat kalbama kaip šalies, su kuria Rusija kariauja, vadovą. O trečioje, ketvirtoje, kartais penktoje vietoje stabiliai laikėsi J. Prigožinas. Šalia jo paprastai būdavo Joe Bidenas arba Aliaksandras Lukašenka. Kartais dėl tam tikrų įvykių į penketuką galėdavo patekti, pvz., Viktoras Butas arba mūsų Oleksijus Arestovyčius. Bet apskritai tendencija buvo tokia, kad J. Prigožinas pusmetį laikėsi penketuke. Tai logiška, nes jis buvo gaivaus oro gūsis toje pelkėje, kuria virto Rusijos žiniasklaida per pastaruosius dvidešimt metų. Jis pasisako už karą, vadovauja kovojantiems su Ukraina, bet kartu sako tai, ko niekada neišgirsite federaliniuose kanaluose.
– Sakote, kad J. Prigožinas turi stiprią žinią kairiajam elektoratui. Bet juk jis turi stiprią žinią ir dešiniesiems. Ar galima teigti, kad J. Prigožinas eina keliu, kurį pramynė Benito Mussolini fašizmas ir vokiečių nacionalsocialistai, kurie juk irgi buvo ir socialistais, ir kartu – „nacional“?
– J. Prigožinas nėra idėjinis žmogus, ir apie tai jau daug kalbėta. Dėl to niekas neabejoja. Jis nėra nei fanatikas, nei kairiųjų ar dešiniųjų šalininkas. Baltuosius jis gali raginti mušti raudonuosius, o raudoniesiems sakyti – muškite baltuosius. Jam tai – ne problema. Nė viena jo tezių, skirtų įvairioms žmonių kategorijoms, nebuvo svarbesnė už kitas tezes. Į vieną visuomenės grupę jis kreipėsi vienokiais žodžiais, į kitą – kitokiais.
J. Prigožinas – verslininkas ir pragmatikas. Jo šiuo atžvilgiu neriboja jokie moraliniai stabdžiai. O ko mes norime iš žmogaus, kuris fotografuojasi šimtų lavonų fone, siunčia į mirtį daugybę žmonių ir yra pripažintas karo nusikaltėliu? Kitaip nei kokią nors ideologiją turintys karo nusikaltėliai, J. Prigožinas jos neturi. Jis pasirengęs dirbti su bet kokiu elektoratu ir bet kokiomis priemonėmis plėsti savo rinkėjų bazę. Tai jis ir darė pastaruosius du mėnesius. Ir jei ne klaidingas startas, jis tai būtų daręs ir toliau.
– Ar turite savo versiją, kas įvyko J. Prigožino maišto savaitgalį ir kodėl jis sustabdė savo žygį, kai jam buvo likusios tik dvi valandos iki Maskvos?
– Įvyko klaidingas startas. J. Prigožinas būtų norėjęs pradėti savo žygį vėliau. Jį mažų mažiausiai turėjo lydėti rimtos nesėkmės fronte, tokios, kai griūva ištisi fronto ruožai kaip pernai Charkive. Arba kaip vyko išvaduojant Chersoną. Tarkime, Ukraina išlaisvina Mariupolį, byra frontas, prakertamas sausumos koridorius į Krymą. Tai būtų buvęs puikus fonas J. Prigožino žygiui. Akivaizdu, kad J. Prigožinui buvo neleista įvykdyti jo sumanymo. Jis, matyt, gavo tokios informacijos, kuri lietė Gynybos ministerijos planus atimti iš jo tai, kas svarbiausia, – „Wagner“ dalinius, t. y. patyrusią, gerai parengtą asmeninę kariuomenę.
Tad jis turėjo pasirinkti: arba dabar, arba niekada. Arba jis mėgina ką nors nuveikti, arba iš jo viską atima ir negarantuoja ne tik turto ir įtakos išsaugojimo, bet ir pačios J. Prigožino gyvybės. Tai vertė jį žengti tą desperatišką žingsnį. Jam buvo likę nedaug laiko. Žinoma, jis tam ruošėsi, planavo, saugojo geriausiai parengtus „Wagner“ dalinius ir patraukė juos, – esą papildyti, – į užnugarį. Bet aš įsitikinęs, kad pagal sumanymą J. Prigožinas turėjo dar palaukti.
Dabar dėl jūsų antro klausimo: kodėl jie sustojo, kai liko kelios valandos iki Maskvos. Daug kas sako, kad pirminis planas buvo įžūlus ir ryžtingas, galėjęs nulemti sėkmę. Tačiau šis planas numatė, kad ištisi reguliariosios kariuomenės daliniai, – batalionai, gal net pulkai, – pereis į J. Prigožino pusę ir pamažu jungsis prie žygio branduolio, kurį sudarė „Wagner“ daliniai.
Nuskambėjo apie dešimt kariuomenės dalinių pareiškimų, kad jie palaiko J. Prigožiną; yra net jų sąrašas.
Nuskambėjo apie dešimt kariuomenės dalinių pareiškimų, kad jie palaiko J. Prigožiną; yra net jų sąrašas. Tačiau akivaizdu, kad to buvo negana. Nepasiteisino skaičiavimai, kad J. Prigožino turimi 10–15 tūkst. karių (kita dalis karių liko Rostove, oro uostuose, kitur) gebės pralaužti bent jau pirmą skubiai įrengtą gynybos liniją Pamaskvėje ir pereiti Okos upę. Ten buvo trys tiltai, kuriuos buvo galima susprogdinti. Tokiomis sąlygomis upei įveikti būtų prireikę daugiau jėgų, išteklių.
Svarbiausias J. Prigožinui reikalingas veiksnys buvo laikas ir netikėtumas. Kadangi jis nesulaukė masinio karinių dalinių palaikymo, jam teko permąstyti visus „už“ ir „prieš“, ir jis suvokė neturįs išteklių, kurie jam būtų leidę įsitvirtinti bent jau Pamaskvėje. Todėl jis priėmė būtent tokį sprendimą. Kodėl nebuvo masinio palaikymo? Todėl, kad dar nebuvo pakankamai subrendęs kariuomenės nepasitenkinimas. Jo nemaitino dideli nuostoliai ir didelės nesėkmės. Kariuomenė nematė atsakymo, kam viso to reikia. Taip, kariuomenė matė, kad viskas vyksta ne pagal planą, patiriamos operatyvinės nesėkmės, nors jai sakoma, kad viskas gerai, pulsime toliau. O iš tikro traukiamasi. Tai, ko gero, ir yra svarbiausia priežastis – klaidingas startas. Tačiau klaidingas startas įvyko ne dėl klaidingo apskaičiavimo, o todėl, kad nebuvo kitos išeities.
