ScanpixPolitinės gerontokratijos krečiamiems Vakarams pavyzdį rodo Prancūzija, kurios politinių lyderių, atrodo, laukia ankstyva pensija.
Demokratijoms kenčiant dėl jaunų lyderių deficito Prancūzija, atrodo, tokių problemų neturi. 2027 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose tikrai neišvysime Emmanuelio Macrono – jam tais metais sukaks vos 50, bet jis dėl kadencijų skaičiaus ribojimo nebegali siekti trečiosios. Tikėtina, rinkimuose nedalyvaus ir amžina jo varžovė Marine Le Pen, kuriai rinkimų metais bus 59-eri.
Kraštutinės dešinės Nacionalinio susivienijimo (NS) gretose jau kurį laiką šmėžuoja galimas M. Le Pen įpėdinis – 28-erių Jordanas Bardella. Jis į NS partiją įstojo šešiolikos, jam prireikė raštiško tėvų sutikimo. Sulaukęs devyniolikos tapo partijos skyriaus sekretoriumi, 23-ejų buvo išrinktas į Europos Parlamentą, kuriame dirba iki šiol, o 27-erių tapo partijos pirmininku. J. Bardella pripažino, kad į partiją priviliojo M. Le Pen autoritetas. Šiandien J. Bardella yra populiaresnis už savo mentorę M. Le Pen, o kai kurie kraštutinės dešinės šalininkai tiki, kad būtent šis politikas galėtų tapti partijos kandidatu į prezidentus 2027-aisiais.
E. Macrono ringo kampe – dabartinis Prancūzijos ministras pirmininkas 34-erių Gabrielis Attalis. Jis irgi kyla karjeros liftu. Per dešimtmetį iš paprasto Sveikatos apsaugos ministerijos funkcionieriaus tapo antru pagal svarbą valstybės pareigūnu, yra jauniausias Prancūzijos ministras pirmininkas istorijoje. G. Attalio sėkmę lėmė ir penki mėnesiai, praleisti švietimo ministro kėdėje. Per tą laiką jis spėjo mokyklose uždrausti musulmoniškas abajas ir paskelbė iš švietimo įstaigų išvarysiąs radikalizuotus mokinius. Prancūzams tai patiko – G. Attalio populiarumas, įžengus į ministro pirmininko poziciją, buvo aukštesnis už jo pirmtakės Élisabeth Borne. Buvusi sveikatos ministrė Marisol Touraine sakė: „Prezidentas tiki G. Attalio šeštuoju politiniu pojūčiu.“
