Buvę prezidentai paprastai ištirpsta fone, mandagiai atsisako kritikuoti juos pakeitusį naująjį vadovą ir dėliojasi biblioteką. Bet Donaldas Trumpas netūno kamputyje, nepasižymi mandagumu ar negaišta laiko knygoms. Susitikimuose su žmonėmis, duodamas interviu ar vestuvių svitai jam priklausančioje „Mar-a-Lago“ valdoje Floridoje ekspromtu sakomose kalbose jis pliekia prezidentą Joe Bideną, žiniasklaidą ir kelis respublikonus, kurie išdrįso pripažinti, kad 2020 m. rinkimuose jis patyrė pralaimėjimą. D. Trumpas ne kartą užsiminė apie galimybę sugrįžti. 2022 m. tai atrodys vis labiau neišvengiama.
Jau dabar atrodo, kad tik sveikatos krizė gali neleisti D. Trumpui antrą kartą kovoti dėl prezidento posto, kurio jis aiškiai geidžia. Dauguma respublikonų rinkėjų nori matyti jį kandidatų sąraše. Užteko užuominos apie ketinimą balotiruotis, ir jis jau surinko gerokai per 100 mln. JAV dolerių. O jei įtakingieji respublikonų sluoksniai nepuolė linksėti jam galva, turbūt tik dėl to, kad jau buvo per daug linkę išsivartyti pagal poreikį. Jau tą dieną, kai D. Trumpas paliko Baltuosius rūmus, tokie jo šalininkai kaip Lindsey Grahamas pradėjo jį raginti nepaleisti partijos kontrolės. Vieninteliai rimti D. Trumpo varžovai siekiant tapti kandidatu, kaip antai gubernatorius Ronas de Santisas iš Floridos ir buvęs D. Trumpo valstybės sekretorius Mike’as Pompeo, jį tik mėgdžioja. Visi ženklai rodo, kad respublikonams mieliau būtų originalas.
Atrodo, kad D. Trumpas iš anksto paruošė politinę dirvą sugrįžti teigdamas, kad korumpuoti įtakingieji sluoksniai pavogė iš jo pergalę rinkimuose prieš J. Bideną. Apie 80 proc. respublikonų rinkėjų sako tikį tuo melu. Tai paaiškina, kodėl įstatymų leidėjai respublikonai užgesino bandymą pradėti rimtą tyrimą dėl sausio 6-osios sukilimo ant Kapitolijaus kalvos, kurį įkvėpė toks melas, ir kodėl saujelė tam pasipriešinusių respublikonų, kaip antai atstovė Liz Cheney, buvo pastatyti prie gėdos stulpo. O įstatymų leidėjai ir visų lygių kandidatai iš respublikonų stovyklos skambina pavojaus varpais dėl „rinkimų principingumo“. Daugelyje respublikonų kontroliuojamų valstijų, kur toks savęs apgaudinėjimas ryškiausias, tai reiškia išvadą, kad demokratai negali teisėtai laimėti, vadinasi, reikia specialių priemonių, kad jie apskritai negalėtų laimėti.
Mažiausiai 18 įstatymų leidybos organų respublikonų kontroliuojamose valstijose priėmė rinkimų įstatymus, dėl kurių bus sunkiau dalyvauti rinkimuose ir iš kurių daugelis atrodo nutaikyti į afroamerikiečius ir kitas tradiciškai demokratus palaikančias grupes. Turbūt dar blogiau, kad daug iš tokių trampizuotų įstatymų leidybos organų taip pat perėmė savo valstijų rinkimų organizavimo kontrolę.
