Scanpix„Nenuspėjama lyderystė“ arba „bepročio teorija“ – Tuftso universiteto tarptautinės politikos profesorius Danielis W. Drezneris autoritetingame žurnale „Foreign Policy“ aiškinasi Donaldo Trumpo politiką ir veiksmus.
Kai 2016 m. D. Trumpas pirmą kartą kandidatavo į JAV prezidento postą, jo kalbos dažnai atrodė tarsi bepročio. 2015 m. jis viename interviu pacitavo kitą verslininką: „D. Trumpe yra tam tikro nenuspėjamumo, kuris yra puikus.“ Pirmoje svarbioje tos kampanijos užsienio politikos kalboje jis peikė JAV užsienio politiką Baracko Obamos valdymo metais, sakydamas: „Mes, kaip tauta, turime būti labiau nenuspėjami.“
D. Trumpas skamba kitaip nei po Šaltojo karo buvę prezidentai, tačiau jo nuotaikos atkartoja prezidento Richardo Nixono, primena D. W. Drezneris. Iš tiesų R. Nixonas sukūrė terminą „bepročio teorija“, aiškindamas, kad norėjo, jog Šiaurės Vietnamo gyventojai patikėtų, jog jis gali padaryti bet ką, kad Vietnamo karas baigtųsi, – iki pat branduolinio ginklo panaudojimo. „Bepročio teorija“ teigia, kad lyderis, kuris elgiasi taip, tarsi galėtų padaryti bet ką, turi daugiau šansų įtikinti kitus pasaulio veikėjus padaryti nuolaidų, kurių jie kitu atveju nedarytų.
Tiesa, kaip rašo profesorius, „bepročio teorijos“ idėja yra intelektuali, siekianti Niccolò Machiavelli laikus. Be to, pastaraisiais metais mokslinėje literatūroje, skirtoje šiai teorijai, įvyko pokyčių – tai leidžia manyti, kad tam tikromis aplinkybėmis toks gambitas gali pasiteisinti žmogui, esančiam D. Trumpo padėtyje.
Ar D. Trumpo „bepročio teorija“ gali būti tokia beprotiška, kad ji tiesiog gali suveikti? – klausia ir ieško atsakymo D. W. Drezneris.
„Kai kuriais atvejais per savo pirmąją kadenciją D. Trumpas sąmoningai puoselėjo bepročio reputaciją. Akivaizdžiausiai tai atsiskleidė jo požiūryje į Šiaurės ir Pietų Korėją. Didžiąją 2017 m. dalį D. Trumpas griežtino retoriką Šiaurės Korėjos atžvilgiu, o rugpjūtį žurnalistams pareiškė: „Šiaurės Korėja galiausiai nebegrasins Jungtinėms Valstijoms. ... Į grasinimus bus atsakyta ugnimi, įniršiu ir nuoširdžia jėga, kokios šis pasaulis dar nėra matęs.“ Po mėnesio savo kalboje JT Generalinėje Asamblėjoje D. Trumpas Šiaurės Korėjos lyderį Kim Jong-uną pavadino „raketų žmogumi“ ir pažadėjo, kad Jungtinės Valstijos gali „visiškai sunaikinti Šiaurės Korėją“, – rašo profesorius.
Jis taip pat primena, kad D. Trumpo bepročio požiūris apėmė ir Pietų Korėją. 2017 m. jo administracija siekė iš naujo derėtis dėl JAV ir Korėjos laisvosios prekybos susitarimo sąlygų. D. Trumpas aiškiai nurodė vyriausiajam prekybos derybininkui Robertui Lighthizeriui pasakyti savo kolegoms iš Pietų Korėjos, kad D. Trumpas yra beprotis.
Pasak D. W. Dreznerio, D. Trumpas nustojo tyčiotis iš Kim Jong-uno mainais į tris susitikimus, kurie, be kelių blizgių fotosesijų, davė nedaug naudos. Sėkmingai persiderėta dėl laisvosios prekybos susitarimo, nors jo pakeitimai buvo nedideli.
Vis dėlto idėja, kad elgdamasis kaip beprotis lyderis gali laimėti pasaulio politikoje, turi ilgesnę genealogiją nei D. Trumpo ar net R. Nixono politika. N. Machiavelli savo veikale „Pokalbiai apie Livijų“ siūlė, kad „kartais labai išmintinga imituoti beprotybę“. Pirmaisiais Šaltojo karo metais strategai Danielis Ellsbergas ir Thomasas Schellingas svarstė apie galimus bepročio reputacijos puoselėjimo pranašumus sunkių derybų situacijose. Th. Schellingas knygoje „Konflikto strategija“ rašė, kad „konfliktinėse situacijose būti neabejotinai ir akivaizdžiai racionaliam nėra visuotinis privalumas“. Jei kiti tiki, kad beprotis gali padaryti bet ką, jei nepasieks savo, eskalacijos grėsmė tampa didesnė, todėl logiška nuolaidžiauti labiau, kad būtų deeskaluota situacija.
Kaip rašo D. W. Drezneris, nei D. Ellsbergas, nei Th. Schellingas niekada nepropagavo, kad JAV prezidentas taip elgtųsi. Galiausiai nė vienas iš jų nemanė, kad bepročio gambitas ilgainiui pasiteisins. Ir dar visai neseniai mokslinėje literatūroje, skirtoje „bepročio teorijai“, buvo taip pat skeptiškai vertinama sėkmės tikimybė. Pavyzdžiui, remiantis daugeliu pirmųjų asmenų ir mokslininkų pasakojimų, R. Nixono bepročio lošimai nedavė jokių nuolaidų.
„Tačiau naujausi darbai šia tema buvo ne tokie vienareikšmiški. Pensilvanijos valstijos profesorė Roseanne McManus šia tema yra daug rašiusi. Jos pirminiai tyrimai rodė, kad tam tikromis siauromis aplinkybėmis bepročio strategija gali pasiteisinti. Šis gambitas naudingas lyderiams, kurie laikomi pamišusiais dėl savo kraštutinių preferencijų, o ne dėl kraštutinės taktikos, taip pat lyderiams, kurie laikomi pamišusiais dėl konkrečios situacijos, o ne dėl to, kad beprotybė būdinga jų charakteriui. Kitaip tariant, veikėjai, kurie tvirtai laikėsi nuomonės dėl konkretaus klausimo ir tik dėl to klausimo, galėtų panaudoti bepročio gambitą ir pasiekti tam tikrą efektą. Kitame straipsnyje R. McManus padarė išvadą, kad bepročio metodas „gali būti naudingas derybose dėl krizės, kai bepročio reputacija yra nedidelė“. Atrodo, kad tai teisingas D. Trumpo apibūdinimas. Kituose naujausiuose tyrimuose teigiama, kad nenuspėjamumas kaip strateginė doktrina gali turėti pranašumų“, – rašo profesorius.
Tačiau jis abejoja, ar D. Trumpui pavyks veiksmingai vaidinti beprotį per antrąją kadenciją. Akivaizdžiausia yra tai, kad D. Trumpo pirmosios kadencijos sunkių derybų pastangos iš esmės nuėjo perniek. Jo administracijos rezultatai ekonominės prievartos srityje buvo ne patys geriausi. Didžiausia D. Trumpo užsienio politikos sėkmė – Abraomo susitarimai – buvo pasiekta siūlant paskatas, o ne beprotiškai grasinant lazdomis.
D. W. Drezneris priduria, kad D. Trumpo bepročio šūkis geriau veikė JAV sąjungininkus nei priešininkus. Pirmoji šalių grupė, išgąsdinta jo grasinimų pasitraukti iš ilgalaikių aljansų ir prekybos sutarčių, bent jau viešai pademonstravo ištikimybę. Tačiau D. Trumpas buvo pernelyg užsiėmęs bandymais įsiteikti autokratiniams Kinijos ir Rusijos valdovams, kad jų akivaizdoje elgtųsi kvailai. Jo pastangos taikyti bepročio strategiją Irano atžvilgiu pasirodė nevienareikšmiškos. Jis pritarė bepiločio lėktuvo smūgiui, per kurį žuvo Qassemas Suleimani, Irano sukarintų „Quds“ pajėgų vadovas, bet tik po to, kai paskutinę minutę atsisakė imtis atsakomųjų veiksmų prieš Irano išpuolius prieš Saudo Arabiją. Neseniai duotame interviu D. Trumpas net užsiminė, kad jis yra ramus ir racionalus, palyginti su patarėju nacionalinio saugumo klausimais Johnu Boltonu.
„Tai išryškina dar vieną problemą: dauguma užsienio lyderių dabar yra gerai susipažinę su D. Trumpo žaidimo vadovėliu. Viena priežasčių, kodėl R. Nixono bepročio gambitas žlugo, buvo ta, kad sovietų pareigūnai, pažįstantys R. Nixoną iš dešimtmečius trukusio darbo valstybės tarnyboje, žinojo, kada jis apsimeta bepročiu. Kaip paaiškino vienas sovietų pareigūnas, „ponas Nixonas nuolat perdėdavo savo ketinimus“. D. Trumpo praeities patirtis padarė jį labiau nuspėjamą daugybei užsienio lyderių, kuriems teko su juo susidurti pirmą kartą. Pasirodo, pirmoji „bepročio teorijos“ taisyklė – nekalbėti apie „bepročio teorijos“ taikymą. Tačiau tikėtis, kad D. Trumpas tokiais klausimais tylės, yra kvaila“, – rašo D. W. Drezneris.
Jam nerimą kelia tai, kad šį kartą D. Trumpas gali manyti, jog jam tai pavyks, net jei likęs pasaulis taip nemano.
„Galiausiai, kaip pabrėžiama mokslinėje literatūroje, sėkmingoms prievartinėms deryboms reikalingi dviejų rūšių patikimi įsipareigojimai. Pirma, taikinys turi tikėti, kad kitas veikėjas įvykdys savo grasinimus, kad ir kiek jie kainuotų. Antra, taikinys taip pat turi tikėti, kad grasinantis veikėjas nutrauks bet kokią prievartą, kai bus pasiektas susitarimas. Elgiantis kaip bepročiui, pirmosios rūšies įsipareigojimas gali tapti labiau tikėtinas, tačiau antrosios rūšies įsipareigojimas tampa mažiau tikėtinas. Arba, kalbant paprasčiau: kokia tikimybė, kad kuris nors užsienio politikos lyderis patikės D. Trumpu, kai jis duos žodį dėl ko nors? Kaip R. McManusas man elektroniniame laiške pasakė: „Dauguma tariamų bepročių negauna naudos iš savo bepročio reputacijos“, – rašo profesorius.
Jo teigimu, D. Trumpo bandymas pakartoti bepročio požiūrį į tarptautinius santykius vargu ar pasiteisins antrosios kadencijos metu, tačiau jis greičiausiai vis tiek bandys tai daryti. D. Trumpas yra kelių ėjimų žmogus, ir šis yra vienas jų. Jo politiniai sąjungininkai per pirmąją kadenciją pastebėjo, kad D. Trumpas retai žaidžia trimačiais šachmatais: „Dažniausiai jis tiesiog numeta figūras.“
Kitas dalykas, dėl ko nerimauja D. W. Drezneris, yra tai, kad šį kartą jis gali manyti, jog gali tai padaryti net tada, kai visas likęs pasaulis to nemano. Neįtikėtina D. Trumpo kelionė nuo nuteisto nusikaltėlio iki antrosios kadencijos prezidento gali įtikinti jį dar labiau rizikuoti. Kaip lapkritį „Politico“ sakė vienas D. Trumpo patarėjas: „Žiūrėkite, jis išgyveno du pasikėsinimus nužudyti, kiek kartų jam buvo pareikšti kaltinimai – šiuo metu jis tikrai jaučiasi tarsi nenugalimas ir savotiškai drąsus taip, kaip niekada anksčiau.“
„Problema ta, kad, jei D. Trumpas nesugeba įtikinti kitų, kad jis iš tiesų yra beprotis, vienintelis būdas jam tai įrodyti – įgyvendinti savo keisčiausius grasinimus. Galbūt tai ir suveiktų, bet taip pat gali sukelti nekontroliuojamą konfliktą. O tai, tiesą sakant, skamba kaip gana beprotiška idėja“, – apibendrina D. W. Drezneris.
